Nuo šiandien Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas pradeda eiti Darius Žukauskas. Tai jau devintas Kauno policijos vadovas po nepriklausomybės atgavimo. Dar niekada šio posto neužėmė toks tituluotas kriminalinės policijos veteranas.

D.Žukausko pavardė siejama su ne vieno rezonansinio nusikaltimo atskleidimu. O prieš metus jis buvo vos per plauką nuo žūties. Tačiau kartu su kolegomis iš "Aro" rinktinės sugebėjo laimėti žūtbūtinę dvikovą su granata ginkluotu asmeniu, kuris jau buvo ištraukęs šios žiedą.

Nuo vaikystės policininku norėjęs tapti D.Žukauskas praėjusią savaitę iš kunigo Tomo Karklio rankų gavo Bibliją su palinkėjimu visada ją laikyti ant savo darbo stalo, o pavaldinius tėviškai vesti tik pirmyn.

"Tikėkite tuo, ką darote, ir iš jūsų gyvenimo dings žodis neįmanoma", – tai mėgstamiausias 43-ejų D.Žukausko posakis. Jis yra vienintelis šalyje kriminalistas, du kartus pripažintas Metų sekliu, ir iki šiol tebežaidžia už Kauno policiją krepšinį bei futbolą. Apie visa tai jis papasakojo savo išskirtiniame interviu "Kauno dienai".

– Kokius pagrindinius uždavinius sau keliate einant naujas pareigas? Ką laikote didžiausiu iššūkiu?

– Didžiausias iššūkis – gyventojų pasitikėjimo policija didinimas ir ryšių su bendruomene stiprinimas. Policininkas turi būti ne siaubas, o pagalbininkas. Jeigu žmogus kreipėsi į policiją, vadinasi, jis nuo kažko nukentėjo. Su juo privalu bendrauti pagarbiai, taktiškai ir dalykiškai, pateisinant visus ieškančiojo pagalbos lūkesčius. O pagrindiniais savo uždaviniais einant naujas pareigas laikau kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo stiprinimą. Kitos aktualijos – eismo saugumas ir gyventojų įtraukimas į saugios aplinkos kūrimą.

– Dirbate Kauno policijoje jau aštunti metai. Kokios, jūsų nuomone, stipriausios ir silpniausios jos pusės?

– Stiprybė yra tai, kad dauguma Kauno policijoje dirbančių pareigūnų yra sąžiningi ir profesionalai, aktyviai besidomintys naujovėmis ir nuolat gilinantys savo kompetenciją. Silpniausiai pusei priskirčiau dar pasitaikantį kai kurių pareigūnų abejingumą ar nesąžiningumą. Kartais ir paviršutinišką požiūrį į savo darbą. Bandymas atsikratyti problema, o ne jos sprendimas, mano manymu, yra pats blogiausias pareigūno bruožas.

– Kokį įvykį ar įvykius, kurie įvyko dirbant Kaune, išskirtumėte?

– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes kiekviena tarnybos policijoje diena susijusi su įvairiais išgyvenimais, įspūdžiais ir nauja patirtimi. Vienas iš labiausiai įsiminusių paskutinių įvykių – kai teko dalyvauti atliekant kratą Rokiškio rajone ir nuginkluoti asmenį, grasinusį susprogdinti granatą. Tada tik sekundės lėmė, ar liksi gyvas, ar žūsi. Į Rokiškį važiavome, nes vienas kaunietis ten augino kanapes. Jis užsibarikadavo namuose, derybos vyko apie 30 valandų. O po to įtariamasis išbėgo laukan su granata, kurios žiedą jau buvo ištraukęs. Kartu su "Aro" pareigūnais pavyko jį sėkmingai nuginkluoti.

– Per 20 tarnybos vidaus reikalų sistemoje metų esate pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą. Kuris iš jų mieliausias?

– Kiekvienas apdovanojimas primena kokį nors svarbų įvykį ar pastangas atskleisti vieną arba kitą nusikaltimą. Todėl sunku pasakyti, kuris mielesnis. Svarbūs visi. Ministro pirmininko vardinę dovaną – laikrodį – gavau už vieno Vilniaus banko apiplėšimo atskleidimą. Tada buvo pagrobti 2 mln. litų, dirbau Lietuvos kriminalinės policijos biure. Kartu su kolegomis iš Vilniaus policijos ne tik atskleidėme šį nusikaltimą, bet ir radome didžiąją dalį pagrobtų pinigų.

1-ojo laipsnio Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklą "Tėvynės labui" gavau dar dirbdamas gimtojoje Ukmergėje, kai buvo atskleistas kunigo nužudymas. Lietuvos Respublikos prezidento Sausio 13-osios atminimo medaliu buvau apdovanotas už išorinę Seimo apsaugą tomis atmintinomis dienomis. Tada dar mokiausi Policijos akademijoje.

– Esate vienintelis kriminalistas, už sėkmingą rezonansinių nusikaltimų tyrimą du kartus tapęs Metų sekliu. Už kokių nusikaltimų išaiškinimą sulaukėtė tokių įvertinimų?

– Pirmasis Metų seklio titulas susijęs su Šiauliuose įvykdytu nusikaltimu, kai be žinios dingo mergina. Po dvejų metų įtariamasis jos nužudymu buvo pargabentas iš Vokietijos.
Antrąjį titulą gavau už vienos vilnietės, kurios gyvybė buvo apdrausta daugiau kaip vienu milijonu litų, nužudymo atskleidimą. Pavyko išnarplioti, kad ją, plaukiojančią su pripučiamu čiužiniu, nuskandino Švedijos pilietybę turintis sutuoktinis, pats po vestuvių ir apdraudęs žmoną minėta suma.

– Pastaruoju metu "Kauno diena" sulaukia daug skaitytojų, sunerimusių dėl žinomos kaunietės Valerijos Urmonienės likimo, skambučių. Kokios paskutinės su šia byla susijusios naujienos?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad tyrimas juda į priekį – vienas iš galimai šį nusikaltimą įvykdžiusių asmenų yra suimtas. Tačiau dingusioji dar nerasta. Daugiau ikiteisminio tyrimo detalių viešinti nenorėčiau. Paprastai tokie nusikaltimai padaromi turint tikslą praturtėti.

– Kodėl pasirinkote policininko profesiją?

– Nuo vaikystės patiko žaisti milicininkus ir skaityti detektyvus. Iki manęs giminėje vidaus reikalų sistemos darbuotojų nebuvo. Iki šiol aš – vienintelis.

– Prisistatydamas policijos interneto svetainėje nurodote, kad domitės krepšiniu ir futbolu. Kokiais pasiekimais galite pasigirti?

– Esu tik mėgėjas. Žaidžiu už Kauno policijos komandą ir Kauno krepšinio mėgėjų lygoje, generalinio policijos komisaro taurės, dar vadinamos "Sargybos", turnyruose – įvairiose pozicijose, nors esu 188 cm ūgio. Esu su šia komanda laimėjęs jau minėtą "Sargybos" taurę. Žaidžiu už Kauno policiją ir mažąjį futbolą. Yra tekę būti Policijos asociacijos turnyrų nugalėtoju ir prizininku.

– Kokia jūsų mėgstamiausia knyga, filmas, posakis?

– Viena iš paskutinių mėgstamiausių knygų – Johno Grishamo "Gatvės advokatas". Vienas iš mėgstamiausių filmų – "Avinėlių tylėjimas". Posakis: "Tikėkite tuo, ką darote, ir iš jūsų gyvenimo dings žodis neįmanoma."

– Gal jau galite atskleisti, kas bus jūsų įpėdinis – naujasis Kauno apskrities kriminalinės policijos vadovas?

– Į šį klausimą atsakyti lengviausia – tas, kas laimės atranką, kuri dar nepaskelbta.