Nelabai tikėtina, kad abu medžiai būtų išaugę vienu metu, nes tokiu atveju jie nebūtų susilieję į vieną kamieną. Mat pušelės gyvenimas būtų pasibaigęs, jos viršūnei atsirėmus į ąžuolo šakas. Medžių kamienų sėkmingą susijungimą galėjo lemti tai, kad ąžuolas išdygo prie jau paaugusios pušies kamieno. Jaunas ąžuoliuko kamienas glaudėsi prie pušelės, jų šakelės persipynė. Vėliau ąžuolo kamiene išaugo gumbai, kurie smigo į pušies žievę. Atrodė, kad medžiai amžinai susijungė. Tačiau kokių 6–7 m aukštyje ąžuolo kamienas atsilenkė nuo pušies ir jos lajos šone suformavo savąją lają.

Ir tai dar ne viskas – prieš dešimt metų gumbais suaugusi kamienų dalis atsiskyrė, išryškindama ąžuolo kamieno gumbus ir pušies kamiene atsivėrusias žievės kiaurymes. Pušis po atsiskyrimo nežymiai atsilenkė nuo ąžuolo, nors ir po dešimties metų tas atstumas nesikeičia. Atsiskyrimo priežastis siejama su įsimetusiu priekelminės dalies vidiniu puviniu, kurį nesunku nustatyti iš kamieno kiaurymėmis landžiojančių stuobrinių skruzdėlių pulkų. Puvinio sukėlėjai labai nusilpnino pušį, laja sunyko, susiaurėjo, o pats ąžuolas buvo apniktas ąžuolinių kempinių.

Gausūs šio įdomaus gamtos paminklo lankytojai įtiki didele meilės jėga, kuri gali sujungti net medžius. Tik reikia mokėti skaityti visada mums atverstą gamtos knygą.