Šiais metais miško glūdumoje augančių lelijų žiedai dar nebuvo prasiskleidę, todėl teko paieškoti atviresnėse vietose. Radau lelijų nedidelėje aikštelėje, į kurią trumpam užklysta rytiniai saulės spinduliai. Pasijutau kaip močiutės darželyje. Pro tokį darželį nepraeisi nestabtelėjęs – lelijų beveik 1 m aukščio žieduoti stiebai sudomins kiekvieną.

Esu skaitęs apie kvepiančius miškinių lelijų žiedus. Juos parsinešus namo, iš karto pasijaučia dvokas, kuris turbūt labai malonus miško vabzdžiams – lelijų žiedadulkių pernešėjams. Visoje Euroazijos žemyno vidutinio klimato zonoje miškinės lelijos žmonių pastebimos. Vietomis, kur gausūs jų sąžalynai, lelijų svogūnai naudojami ir maistui, ir vaistams. Vokietijoje ir Šveicarijoje nuo senų laikų lelijos įpintos į vietinių žmonių papročius.

Lietuvoje lelijų auga per mažai, kad jos būtų kur nors naudojamos. Kai kada žmonės jų svogūnų parsineša į namus, pasisodina sodybose. Miškinės lelijos yra reta mūsų šalyje gamtos dovana, todėl nereikėtų jų skinti, kasti jų svogūnėlių. Šiais augalais reikia tik gėrėtis. Šiuo metu svarstoma, ką įtraukti į svarstomų raudonosios knygos saugomų objektų sąrašą.