Su juo kalbasi psichologė Dovilė Bubnienė.

– Ernestai, tu jau žinai, kad kalbėsimės apie smurto reiškinį. Ar pasirinkta tema tave stebina?

– Nestebina. Pirma atėjusi mintis šia tema – apie savisaugą ar artimųjų bei kitų žmonių apsaugą nuo smurto. Labai gaila, tačiau girdint ir skaitant žiniasklaidos pranešimus, atrodo, kad pas mus šie reiškiniai ne tik dažni, bet vos ne norma. Pasižvalgius po statistinius duomenis, jaunimas, man atrodo, kur kas labiau linkęs smurtauti nei, tarkime, prieš 20 metų. Mokyklose santykius paaugliai aiškinasi jei ne fiziniu, tai psichologiniu smurtu ir įvairiais pažeminimais prieš tuos, kurie negeba apsiginti ar tiesiog neturi tam galimybių. Kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, tai apskritai viena baisiausių šio reiškinio formų, nes kur, jei ne namuose, kiekvienas norime jaustis saugus, stiprus, nepažeidžiamas. Juk ir posakis „mano namai – mano tvirtovė“ apie tai byloja. Deja, ne visų namuose taip yra. Kai nerandi namuose saugios erdvės ir žmonių, kuriems gali atsiverti – tai dažnai sukelia smurto protrūkio bangas arba savižudybes. Beje, mano nuomone, kur kas pavojingesnė smurto ir patyčių forma yra psichologinė nei fizinė. Nuo jos apsisaugoti dar sunkiau, o kartais neįmanoma, jei laiku kas nors to nepastebi ir nesuspėja padėti.

– Kalbant apie smurtą, gali atrodyti, kad tai yra fiziškai stipresnio asmens pranašumo demonstravimas silpnesniajam.

– Manau, kad gyvenime būna ne visada taip. Lengva pastebėti fizinį smurtą, bet sunku psichologinį. Beje pastarąjį labai sunku ir įrodyti bei nubausti kaltuosius. Jei kalbėtume apie sutuoktinių gyvenimus, mano nuomone, labiau pažeidžiami yra vyrai, kadangi jie dažnai būna uždaresni, ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad jį žemina moteris, todėl dažnai problema lieka uždara, sprendžiama vėliau nesuvaldomu fiziniu smurtu ar nesaikingu alkoholio vartojimu. Gaila, bet, mano nuomone, kai kalbame apie vyrus ir moteris smurto kontekste, net neįsigilinus į problemą, vyras iš karto priskiriamas neigiamam personažui.

Mano nuomone, labiau pažeidžiami yra vyrai, kadangi jie dažnai būna uždaresni, ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad jį žemina moteris.

– Ernestai, ar tau pačiam teko kada būti smurto liudininku, o gal nukentėjusiuoju?

– Kai dar buvau mokyklinio amžiaus, prisimenu vieną labai nemalonų įvykį, kurį teko pačiam matyti. Deja, įvykio metu teko stebėti visiškai apatiškus praeivius, kurie, ko gero, tą akimirką bijojo labiausiai už save ir niekas neparodė nei balsu, nei veiksmu noro padėti. Situacija buvo labai paprasta: autobusų stotelė, paprasta darbo diena, popietės laikas. Staiga stotelėje sustojo automobilis, išlipo keli gerai nuaugę jaunuoliai ir pribėgę prie vieno stovėjusio vyro pradėjo jį mušti, parkritusį spardyti. Nors tai truko keletą minučių, atrodė, kad visi stotelėje esantys žmonės to stengėsi nematyti, žiūrėti į kitą pusę arba, net dar baisiau, eiti tolyn. Viena vertus, tai lyg ir suprantama – kiekvienas išsigando. Deja, to noro padėti, gelbėti kitą žmogų nebuvo. Tada, būdamas mokyklinukas, pagalvojau, o kaip tie žmonės būtų elgęsi, jei taip būtų smurtaujama prieš jų vaiką, tėvą ar motiną? Negi ir tada ramiai stovėtų ir stengtųsi nieko nematyti?

– Kam, tavo požiūriu, derėtų prisiimti atsakomybę už smurtą?

– Manau, dėl to atsakinga pati visuomenė, mes patys. Kaip mes leidžiame elgtis ir kokios elgesio normos mums priimtinos. Taip pat didelę atsakomybę turėtų prisiimti ir valstybė, kurdama šiai problemai spręsti tam tikras programas, institucijas, metodikas. Prisimenant mano pasakotą nutikimą, manau, labai svarbu kiekvienam iš mūsų nuo mažens ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą, kad kiekvienas reaguotų ir pagal galimybes imtųsi kokių nors veiksmų. Juk kiekvienas iš mūsų, nutikus bėdai, tikimės aplinkinių pagalbos, nesvarbu, kas tai būtų: ar sugestų automobilis, ar ištiktų širdies smūgis, ar priekabiautų gatvėje agresyviai nusiteikę asmenys.

– Labai norėčiau sugrįžti prie tavo išsakytos minties apie smurtą ir lyties aspektą – statistiniai duomenys rodo, kad auka dažniausiai tampa moteris.

– Iš tiesų, nepaisant išimčių, dažniausiai su smurtautoju tapatinamas asmuo yra vyras. Tarkime, tiek mūsų, tiek ir pasaulinėje visuomenėje panašiai suvokiama, kas yra tikras vyras. Tas, kuris yra fiziškai stiprus ir emociškai nejautrus. Jei jis parodo emocijas ar išgyvenimus, iš karto vadinamas mergaite, tampa pajuokos ir patyčių objektu. Tuomet jis ieško užtarėjų, stengiasi parodyti, kad yra kitoks. Labai gaila, bet kai kada klaidingai manoma, kad pagarba užsitarnaujama pažeminus ką nors silpnesnį už save. Deja, patys visuomenės nariai dažnai tai priima kaip normalų dalyką, tarsi pagarbą, autoritetą galima užsitarnauti tik agresija ar smurtu, nesvarbu, koks jis – psichologinis ar fizinis.

– Kaip manai, kas turi įtakos tam, ar asmuo smurtaus, ar ne?

– Aš manau, jog tai labiausiai priklauso nuo šeimos, kurioje asmuo užauga ir nuo aplinkos, kurioje žmogus subręsta. Žinoma, čia mano asmeninė nuomonė ir aš nebūtinai esu teisus. Apskritai smurtas, sprendžiant ginčą, yra beprasmiška priemonė, kuri dažniausiai užkerta kelią galimybei asmenims kada nors nuoširdžiai susitaikyti. Žmogaus pasąmonėje toks reiškinys niekada nebus pamirštas ir paliks labai didelį randą. Smurtas nėra sprendimo būdas, jis tik sukelia agresiją, suteikia skausmo ir nebegrįžtamų procesų. Bet kuriuo atveju smurtas gimdo smurtą ir kelia troškimą atsilyginti tuo pačiu, kitaip tariant, atkeršyti.

– Taigi smurtaujantis asmuo tikrai nekelia malonių emocijų. O tu pabandyk įsivaizduoti, kad toks asmuo klausia tavo patarimo. Kalbėtum su juo?

– Kodėl gi ne. Priklauso, kokia situacija: jei jis smurtavo gindamas savo artimą ar kitą asmenį, tai, žinoma, tokie veiksmus vertinčiau kaip būtinąją gintį. Bet jei asmuo smurtavo tiesiog dėl to, kad nesuvaldė savo emocijų ar jam buvo smagu pažeminti kitą asmenį, čia jau patarimais apsiriboti nebūtų galimybės, reikėtų informuoti teisines įstaigas. Apskritai manau, jei žmogus smurtavo kartą, yra didelė tikimybė, kad tai kartos. Beje, daug smurtaujama esant neblaiviam, kai žmogus negeba tinkamai koordinuoti savo veiksmų.

– Ernestai, tavo manymu, kuo mes, kaip visuomenės piliečiai, patys galime prisidėti, kad smurto visuomenėje mažėtų?

– Esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekvienas turi galimybę rodyti elgesio normos pavyzdžius savo aplinkos žmonėms. Ir nesvarbu, kas tai būtų, ar mūsų, ar kaimynų vaikai, ar tie, su kuriais susitinkame kartą per savaitę ar mėnesį. Emocinės ir socialinės kompetencijos ugdymas yra svarbi smurto prevencijos dalis. Ir tai turime daryti auklėdami savo vaikus nesmurtiniais auklėjimo metodais, rūpintis palankia ir šilta, vaiko raidai tinkama aplinka. Jei visuomet viešai būtų smerkiamos bet kokios smurto formos, jei nebūtų užsitarnaujama pagarba, pažeminus silpnesnį, jei laiku tokius atvejus pastebėtų, šią problemą koordinuojančios įstaigos. Deja, ir šiuolaikinės televizijos įtaka labai svarbi, bet čia jau ir valstybės reikalas, kaip tai sukoordinuoti.

– Ačiū už pokalbį!

Akcijos organizatorius: Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.