Apgaulinga tikrovė

Prieš kelias savaites kyštelėję nosį pro Kauno Tvirtovės VII forto-muziejaus vartus būtumėte gerokai nustebę. Buvusių kareivinių erdvėse, kuriose kone kasdien buriasi jaunieji tyrėjai, vyko kino juostos "The legend of escape" scenų filmavimo darbai.

Tiesa, šiandien apie juos mena tik kelios, paskutines dienas patvariajame gynybiniame įtvirtinime skaičiuojančios dekoracijos: langai ir durys ant šaudmenų sandėlio, betoninės sienos imitacija, masyvus kaminas ir šalia jo įrengti vartai ant pylimo.

"Greičiausiai esate vieni paskutiniųjų, kurie tai mato", – užtikrintais žingsniais užkopęs slidžiu kalnu prie butaforinės tvoros stabtelėjo Kauno tvirtovės VII forto muziejaus direktorius Vladimiras Orlovas. Smalsumas ir nuo keliolikos metrų iki centimetrų ištirpęs atstumas įminė dekoracijos mįslę – šalta betoninė siena pagaminta iš tvirtos faneros, kurią įgudusių meistrų rankos ir teptukai pavertė įtikinama kino juostos detale. Metaliniai vartai joje sunkiai atlaikytų dviejų augalotų vyrų pečių jėgą, vis dėlto jie – arčiausiai tikrovės –  su vyriais, kabliu ir spygliuota viela.

"Dar prieš filmavimą mums pasakė: "Vartų tikrai nepaliksime – išsivešime". Tą dieną, kai reikėjo juos išmontuoti, pylė lietus, todėl filmavimo grupė nusprendė palikti mums. Dabar ieškome, kam juos padovanoti. Kodėl nepasiliekame sau? Ši detalė istoriškai nedera forte – vienu pirštu kilstelėjęs metalinį kabliuką, V.Orlovas parodė, kas slepiasi kitapus vartų. – Matote juos? Visi atraminiai mediniai basliai idealiai tiks tvirtinant sovietmečiu sugriautas forto vietas."

Svarbus net oras

Žengęs kelis žingsnius pirmyn, V.Orlovas ir vėl stabtelėjo. Šį kartą prie didžiulio krematoriumo kamino, iš kurio filme kils sudegintų žmonių pelenai.

"Čia tik dalis jo. Likusioji bus sukurta kompiuterine programa", – vaikščiodamas aplink niūrių spalvų kaminą lygiai taip pat, kaip filme tai darys vienas pagrindinių herojų, esesininku persirengęs aktorius Christopheris Lambertas, toliau kalbėjo V.Orlovas. Atsistojęs toje vietoje, kurios nepasiekė filmavimo kameros ir, žinoma, nematys žiūrovo akys, muziejininkas šyptelėjo: iš tokių pat medžiagų kaip ir tvora suregztas kaminas viduje, kad vėjas nenupūstų, prispaustas keturiais smėlio maišais, kuriuos už dekoracijų įrengimą atsakingi komandos nariai įsigijo vienoje statybinių medžiagų, remonto ir buities prekių tinklo "Senukai" parduotuvėje.

"Ne mažiau nei dekoracijos, filmavimo dieną kino kūrėjams buvo svarbus oras. Laimei, ta spalio savaitė buvo darganota. Koncentracijos stovykloje saulė juk nešviečia. Čia negali būti ir žalumos", – pikantiškas detales prisiminė Lietuvos karybos paveldo tyrinėtojas, svarbiąją dieną kelias valandas akylai stebėjęs, kas vyksta forte. Įdomu ir tai, kad Sobibor naikinimo ir koncentracijos stovykla, apie kurią pasakojama kino juostoje, iki šių dienų išlikusi Lenkijoje, tačiau filmavimams atkurta Lietuvoje – sodyboje už Kauno. Joje buvo pastatyti tokie patys vartai kaip ir VII forte ant tolimiausio pylimo.

"Kino juostoje jie sujungs dvi vietoves, kurias realiai skyrė maždaug šimtas kilometrų ir nors aktoriai vaikščios pro skirtingus vartus, filme atrodys, kad tai vieni ir tie patys", – pirštais barbendamas dekoraciją, mažą kino kūrėjų gudrybę atskleidė muziejaus direktorius.

Įplaukos į miestą

1943 m. įvykusio sėkmingo sukilimo ir pabėgimo iš nacių mirties stovyklos Sobibor aplinką atkūrusios dekoracijos ne vienintelės, kurios baigus filmavimo darbus pasiliko mieste.

Iškeliavus kino juostos "Tarp pilkų debesų" kūrybinei komandai, Rotušės aikštėje ant "Šokoladinės" ir greta esančios kelionių agentūros sienų liko 1941-uosius menančios architektūrinės detalės, pokalbių pavėsinė arkivyskupijos kurijos teritorijoje ir apkalti lietvamzdžiai viename K.Donelaičio gatvėje įsikūrusiame vaikų darželyje.

"Filmavimai visapusiškai naudingi. Visų pirma tai – pinigai miestui", – lenkdamas pirštus pranašumus vardijo Kauno filmų biuro vadovas Aurelijus Silkinis. Apytikriais skaičiavimais, viena para, kurią čia praleidžia kino industrijos atstovai, miesto verslą papildo maždaug 5 tūkst. eurų.

"Filmuojant "Tarp pilkų debesų" dirbo maždaug pusantro šimto žmonių komanda. Jie maitinosi, naudojosi transportu, apgyvendinimo paslaugomis. Kur dar filmas "Emilija iš Laisvės alėjos" su savo kolektyvu? Japonai, olandai, kanadiečiai! Neseniai baigėme darbus su rusais ir lietuviais prie "The legend of escape", o lapkričio viduryje ruošiamės dar vienam filmavimui, kurio darbai tęsis ir kitų metų balandį. Paskaičiuokite patys", – faktas, kad Kauno filmų biuras iš to naudos negauna, A.Silkinio neliūdino. Svarbiausia jo ir komandos užduotis – pritraukti užsienio ir Lietuvos kino industrijos kompanijas, kad šios dirbtų Kaune ir Kauno rajone. Padėti joms ir sudaryti visapusiškai geras sąlygas.

Viskas vienoje vietoje

Trindamas rankas A.Silkinis džiaugėsi, kad planai viršijo lūkesčius: Kaunas šiandien yra labai patrauklus, o su kiekvienu kino industrijos atstovų stabtelėjimu ar miesto vardo paminėjimu plačiajai visuomenei, toliau kopia žinomumo ir pripažinimo link. Puikus to įrodymas – kino juosta apie Chiune Sugiharą.

"Filmas "Persona non grata" buvo filmuotas Lenkijoje, nors jame daug kalbama apie Kauną. Pasirodžius premjerai japonų turistų srautai Kaune padvigubėjo", – populiarumu džiaugėsi pašnekovas.

Jį miestui esą lėmė bent kelios priežastys. Viena svarbiausių – vietos, kurių gali pavydėti ne tik sostinė, bet ir kiti Europos didmiesčiai. "Nuostabus senamiestis, gatvelės, Baroko perlas – Pažaislio vienuolyno ansamblis, įvairūs maldos namai, tarpukario architektūra, fortai, muziejai, – dar vienu svarbiu punktu  A.Silkinis paminėjo ir miesto lokalumą. – Po viešnagės Kaune vokiečių režisierė Saskia Weisheit net apsiverkė. Žinote, ką ji pasakė: "Aš pirmą kartą esu tokiame mieste, kuriame iš viešbučio visur galiu nueiti pėsčiomis." Liaupsių miesto kompaktiškumui esą negailėjo ir prieš metus čia viešėję kino pasaulio atstovai iš Australijos. Manydami, kad vienai scenai reikalingų jachtų teks ieškoti pajūryje, jie liko maloniai nustebę tuo, ką pamatė pušų apsuptyje Pažaislio vienuolyno pašonėje.

"Kaunas neišfilmuotas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Kauno rajoną. Vilkija, Kačerginė, Kulautuva – tokių vietas niekas neturi. Todėl dabar pradėję darbą su bet kokia kompanija, bandome jos nepaleisti ir jei tik tinka rajonas, vežame ten, – A.Silkinis džiaugėsi pokyčiais ir neslėpė, kad tai įvyko ne savaime. – Kai atėjau čia dirbti, buvo tokių, kurie sakė, jog nepavyks." Vis dėlto mechanizmas įsisuko taip, kad tenka dirbti paromis."

Sklinda net legendos

Po neseniai pasibaigusių darbų VII forte Kauno filmų biuro kolektyvas ir vėl neturės kada atsipūsti – lapkričio viduryje mieste vyks režisieriaus Audriaus Juzėno istorinės kino juostos "Pelėdų kalnas" filmavimas.

Kūrybinės grupė veiksmą užsuks Juozo Zikaro, Juozo-Tumo Vaižganto memorialiniuose muziejuose, Karmelitų bažnyčioje, įvairiose Kauno gatvėse.

"Kauniečiams patinka filmuotis, todėl norime pasiūlyti galimybę įsiamžinti ir šio filmo masinėse scenose", – tapti dar vieno istorinio filmo dalimi miestiečius kvietė A.Silkinis.

Kauno kino biuro vadovas neslėpė, kad apie Kauno gyventojus jau seniai sklinda legendos. Esą tokių geranoriškų ir kinui draugiškų žmonių nesutiksi jokiame kitame mieste. Filmuojant kino juostą "Tarp pilkų debesų", šie ne tik noriai atvėrė savo namų duris, bet ir leido kino kūrėjams keisti roletus ar romanetes senomis, filme atkurtą laikmetį menančiomis užuolaidomis, apklijuoti baltus ir plastikinius langų rėmus. Sužinoję apie netoliese vyksiančius filmavimo darbus, vyresniosios kartos, tremtį į Sibirą išgyvenę miestiečiai operatoriams, grimuotojams, režisieriui ir kitiems aikštelėje besisukantiems pagalbininkams tempė obuolių pintines ir karštą arbatą.

Valdžia – už kiną

Kauno kino biuro vadovas prisiminė ir daugiau atvejų, kai miestiečiai pateisino geriausių kino bičiulių ir patriotiškiausių šalies gyventojų vardą.

"Filmuojant masines eitynes filmui "Emilija iš Laisvės alėjos", persirengėliai tam tikru momentu garsiai šaukė "Lie-tu-va". Nepatikėsite, žiūrėdami į juos žmonės verkė. Ką jau kalbėti apie minėtos scenos savanorius. Pageidaujančiųjų filmuotis buvo daugiau nei 2 tūkst. Atrinkus kelis šimtus, filmavimo dieną atėjo dvigubai daugiau ir bemaž pusė jų buvo su senais, turbūt iš močiučių paimtais drabužiais. Aš kaifuoju nuo Kauno ir nuo jo žmonių. Tikrai", – simpatijų neslėpė A.Silkinis.

Kauno filmų biuro vadovas galvą lenkė ne tik miestiečiams, bet ir Kauno valdžiai, be kurios supratimo ir geranoriškumo esą nebūtų galima džiaugtis dabartiniu miesto veidu.

"Kaip pavyzdį ir vėl imu filmą "Tarp pilkų debesų". Prieš filmavimą reikėjo užtverti eismą, gesinti šviesą ne tik tam tikruose kelio ruožuose, bet ir bažnyčiose. Viskas buvo padaryta. Maža to, buvo suorganizuotas nemokamas stovėjimas visam filmavimo komandos transportui", – už palaikymą A.Silkinis dėkojo Kaunui, kurį baigdamas pokalbį dar kartą pavadino draugiškiausiu miestu kinui.

Ieškomi savanoriai masinėms scenoms

Lapkričio 14 d. – gruodžio 1 d. bus filmuojamas režisieriaus A.Juzėno filmas "Pelėdų kalnas". Visus norinčius ir galinčius skirti vieną ar kelias dienas minėtu laikotarpiu, kviečiame siųsti portretines nuotraukas su nurodytu ūgiu, drabužių, batų dydžiais ir kontaktiniais telefonais. Filmavimui reikalingi 18–50 metų vyrai ir tokio pat amžiaus moterys, natūraliais ir neiškarpytais plaukais. Registruokitės e. paštu [email protected].