– Girdėjau, kad vienoje turizmo agentūroje, esančioje Kauno senamiestyje, klientus pasitinka Berno zenenhundai Jupiteris ir Olimpas. Ar šitaip viliojate užsukti pas jus dažniau?
– Turiu nedidelę turizmo įmonę. Kasryt su Jupiteriu ir Olimpu važiuojame ten, dirbame maždaug iki vidurdienio, o paskui aš juos parvežu namo, pamaitinu ir šoku į kitas – jau savanoriškas – veiklas.
– Savanoriaujate?
– Ne tik aš, bet ir mano šunys. Kaniterapija susidomėjau maždaug prieš septynerius aštuonerius metus. Pradžia buvo su šunimi, kurio jau nebeturiu. Tada supratau, kad terapiniai šunys padeda žmonėms sveikti. Man buvo įdomu, šuniui patiko, o ir ligoniams, senoliams ar bausmę atliekantiems žmonėms, buvo matyti, padeda. Ta veikla man pasirodė labai prasminga.
Laurai: Jupiteris – devynių šalių čempionas suaugusių šunų kategorijoje. Akimirka iš Europos čempionato Budapešte. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Vadinate save kaniterapeutu mėgėju?
– Na, taip, nes kaniterapija Lietuvoje nėra aiškiai apibrėžta, reglamentuota. Mūsų valdžia pirmiausia nori išspręsti pagrindinės medicinos problemas, o paskui galbūt imsis ir alternatyviosios. Apmaudu, kad niekur nieko apie kaniterapiją neparašyta: nei kokia ji turi būti, nei kas tuo gali užsiimti, nei kaip terapinį šunį paruošti kontaktui su tam tikrais žmonėmis. Vakarų pasaulyje kaniterapija jau seniai žinoma ir netgi finansuojama iš valstybės lėšų. Pateiksiu gerą pavyzdį, koks tai senas dalykas. 231 m. pr. Kr. Romos konsulas kariavo Sardinijoje ir negalėjo susitvarkyti su partizanais, kurie sugebėdavo labai gerai pasislėpti. Konsulas nusivežė kanikorsų – šunų, kurie juos išgaudydavo, bet kartu ir išlaižydavo karių žaizdas. Jos bematant užgydavo. Mano galva, šį faktą galima laikyti pirmosiomis kaniterapijos užuomazgomis.
– Kas vyksta kaniterapijos seanso metu?
– Leidžiu žmonėms šukuoti, glostyti, myluoti savo šunį, o jį esu išmokęs įvairių triukų. Specialiai parengtas šuo gerina žmonių fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, trumpiau tariant, veikia kaip motyvuotojas ir padeda jiems sveikti. Visada prisiminsiu vieną atvejį iš Klinikų Vaikų onkologijos skyriaus. Sykį lankėmės palatoje, kurioje gulėjo mergaitė po operacijos, jos motorika buvo visiškai sutrikusi. Iš pradžių bandžiau kalbinti, tačiau ji nekalbėjo. Tuomet įdaviau jai į rankas šepetį ir kartu pradėjome šukuoti šunį. Ligonės tėtis negalėjo atsistebėti, nes iki tol dukra visiškai nejudėjo, o mano šuo ją išjudino, paskatino parodyti emocijas.
Motyvuotojai: pozityvumas gerina emocinę sveikatą. Jupis ir Olis jo daug dovanoja slaugos namų pacientams. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Esate keli savanoriai, įkūrę viešąją įstaigą „Kaniterapijos klubas“?
– Taip, bet savanoriškais pagrindais dirbančių kaniterapijos klubų Lietuvoje yra ir daugiau. Šiuo metu turime penkis terapinius šunis, testuotus kinologo. Mūsų kaniterapinė veikla daugiafunkcė: nuo Kauno viešojoje bibliotekoje rengiamų skaitymų vaikams su šunimis iki rimtesnių programų su gydytojais terapeutais, dirbančiais su psichikos negalią turinčiais žmonėmis. Dar važiuojame į senelių ir vaikų globos namus. Šiuo metu vykdome projektą su paaugliais iš Ukrainos, kurių tėvai kariauja arba yra žuvę, o jie kol kas gyvena vaikų gerovės centre „Pastogė“. Idėjų, kaip su savo šunimi nuveikti kažką gero, yra begalė.
Specialiai parengtas šuo gerina žmonių fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, trumpiau tariant, veikia kaip motyvuotojas ir padeda sveikti.
– Berno zenenhundai buvo išveisti Šveicarijoje kaip pagalbininkai atliekant darbus. Kokios pagalbos iš šios šunų milžinų veislės tikėjotės, kai įsigijote pirmąjį?
– Pirmąjį zenenhundą įsigijau 2005-aisiais. Kodėl ši veislė? Nežinau. Pamenu, važiavau į kažkokią konferenciją Vokietijoje turizmo reikalais ir ten po salę šmirinėjo šeimininkų zenenhundas, kurį tada mačiau pirmą kartą. Iki tol apie šią veislę nežinojau nieko. Pradėjau domėtis, ieškoti jos Lietuvoje. Radau vienus veisėjus. Tais laikais zenenhundai (bent jau gatvės praeivių akimis) buvo kažkoks stebuklas. Su Džiazu (pirmuoju savo šunimi) džiazavome dešimtį metų. Paskui buvo Estas (nes pirkau Estijoje). Pamenu, verslas tada nelabai sekėsi, Estas mane išvedė iš namų, iš depresijos, į dresūros mokyklą. Užsikabinau, ėmiau su juo dalyvauti šunų parodose, paklusnumo varžybose. Galima sakyti, jis – mano gelbėtojas. Beje, Estas turbūt yra vienas tituluočiausių šunų Lietuvoje – turėjo net aštuoniolikos šalių šunų parodų čempiono titulus.
– Taigi su Estu šunų dresūros mokykloje pirmąsyk sužinojote ir apie terapinius šunis?
– Taip, tai buvo 2015-ieji. Kartą dresūros mokykloje išgirdau žmones kalbant apie kaniterapijos egzaminui rengiamus šunis ir nusprendžiau pabandyti tai daryti su Estu. Šunis testavo licencijuota kinologė iš Slovakijos (tokių specialistų Lietuvoje dar nebuvo). Gabus, tuomet dar tik aštuonių mėnesių šuo pradžiugino puikiais rezultatais. Po kurio laiko su Estu ėmėmės kaniterapijos Kauno klinikų Vaikų ligų skyriuje. Į šią veiklą įsijungė ir vėliau įsigytas zenenhundas Jupiteris. Vykdavome su jais visur – į Kauno klinikų Vaikų ir Suaugusiųjų onkologijos skyrius, senelių namus, Kybartų pataisos namus, Panevėžio moterų kalėjimą ir kt.
Sveiksta: Jupis padeda kineziterapeutei pastatatyti ant kojų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės pacientus. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Šiuo metu jums draugiją palaiko zenenhundai Jupiteris ir Olimpas?
– Taip, Jupiteris ir Olimpas – jų vardai pagal dokumentus. Aš dažniausiai vadinu juos Jupiu ir Oliu, arba Ju ir O (juokiasi). Kai jau labai įsiutina, vietoj keiksmažodžio šaukiu Olį visu vardu, koks parašytas jo kilmės dokumentuose: Olimpus Rojaus Bernas. Kokie jų giminystės ryšiai? Olimpas yra Jupiterio sūnėnas (sesers vaikas). Tačiau Olimpas – neterapinis šuo. Kartais aš jį pasiimu, bet tik tam, kad pažiūrėtų, kaip dirba Jupiteris. Bijau, kad jo charakteris nelabai tinka šiai veiklai. Olimpui šiuo metu pusantrų metų – jaunuolis dar.
– Tačiau Olis gabus kitose veiklose – dalyvauja pasaulio čempionatuose, laimi prizų!
– Taip – šito iš jo neatimsi. Olympus Rojaus Bernas (Olis) yra aštuonių šalių čempionas jaunimo kategorijoje. Jupiteris – devynių šalių čempionas tarp suaugusiųjų. Kai visi trys vykstame į varžybas, tenka sukarti kelis tūkstančius kilometrų pirmyn ir atgal. Kad būtų įdomiau, parodoms renkuosi kitokias šalis, nes visi eifeliai ir centrinės Romos aikštės manęs jau nebedomina. Buvom Izmire, Turkijoje. Tai kurortas, bet ne europiečių. Arba Kosove. Ten teko pereiti visas vietinių kovotojų patikras. Tačiau man patinka adrenalinas. Dar nuo tų laikų, kai pats bėgiodavau vidutines distancijas. Sutinku, kad tose šunų parodose daug subjektyvumo: vienam teisėjui vienoks zenenhundų tipas labiau patinka, kitam – kitoks, bet vis tiek taurės namuose jau nebetelpa... Kadangi daug darbo įdedu (pats pristatau šunis ringe), tai daug ir laimime.
– Kaip šunys ištveria kelis tūkstančius kilometrų automobilyje?
– Kodėl neklausiate, kaip kelionę su jais ištveriu aš? Tiesiog gerai viską susiplanuoju. Daugiau kaip 1 000 km per dieną nevažiuoju. Šunys? Jie turi mygtuką „off“ (juokiasi). Butas, kuriame gyvenu, yra didelė jų lova. Namuose jie miega, jei prieš tai lauke patiria tinkamą fizinį krūvį.
Tituluotas: net 18-oje šalių šunų parodų čempiono titulus nuskynęs Estas garsėjo puikiais rezultatais ir kaniterapijoje. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Tačiau tas krūvis – ne tik ilgi pasivaikščiojimai?
– Ne tik. Mano šunys nuolat kažką veikia. Vieną dieną abu eina į dresūros pamokas, kitą – į baseiną (yra instruktorius, kuris užsiima su jais apie 40 minučių), trečią – į fizinio parengimo klubą. Estas dar turėjo ir kineziterapeutą, ateinantį į namus. Sykį kažkam ėmiau pasakoti apie jų rutiną, tai tas žmogus nesuprato – perklausė, ar aš čia apie žmoną pasakoju, ar apie šunis. Matote, mano toks supratimas. Kuo daugiau metų (tiek žmogui, tiek šuniui), tuo jis turi atitinkamai daugiau sportuoti. Tarkim, aš šį lapkritį švęsiu gimtadienį su nuliu, tai prieš keletą metų ėmiau lankyti karatė, įsirašiau į Šaulių sąjungą ir kt. Jei gulėčiau ant sofos, turbūt pasenčiau kur kas greičiau. Tas pats ir su šunimi: jam irgi reikia daugiau krūvio – tiek protinio, tiek fizinio.
– Jei jau lyginame šunis su žmonėmis, tai… Žmonės kartais patingi, neturi nuotaikos dirbti. O jūsų zenenhundai?
– Visko pasitaiko. Jei šuo, atvykęs į ligoninę, kalėjimą ar kitą įstaigą patiria diskomfortą – sukasi, traukiasi, nenori būti prie žmogaus, iškart jį išsivedu. Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai savanorystė. Tačiau paprastai jiems labai patinka dirbti su žmonėmis, rodyti jiems savo triukus. Bendraujame apie valandą, nes paskui šunys išsenka emociškai. Po savanorystės tenka padėti jiems atsigauti: vedu juos pasilakstyti į mišką arba leidžiu pabūti ramiai namuose. Beje, su Jupiteriu ir Olimpu turime keletą mėgstamų kavinių, į kurias sekmadieniais nueiname, ir jų gerbėjai labai laukia mūsų trijulės. Jupiteris išmokytas nueiti prie žmogaus, atsiremti į jį ir laukti, kol tas sukiš pirštus į kailį ir ims kedenti. Ypač tai patinka vaikams.
– Jūsų, kaip kaniterapeuto mėgėjo, misija labai sudėtinga. Tenka paruošti pasirodymą su šunimi skirtingoms žmonių grupėms – nuo ligonių iki žmonių, atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose. Ar su visais pavyksta užmegzti kontaktą, rasti bendrą kalbą?
– Kai tarp manęs ir tų žmonių vyksta dialogas, tuomet viskas gerai. Tačiau anksčiau būdavo, kad žiūri į mane koks 30 porų akių mediniais veidais ir laukia, kuo aš čia juos nustebinsiu. Man tada – čikšt, ir baltas lapas. Nežinau, ką jiems sakyti. Nesugalvoju. Kad tai nesikartotų, įstojau į oratorystės mokyklą. Mokiausi ketverius metus. Aktoriai vesdavo paskaitas, mokė, kaip improvizuoti tekstą pamiršus, kaip įtaigiai kalbėti. Labai padėjo. Turiu minčių ateityje stoti į LSMU, neakivaizdiniu būdu studijuoti Žmogaus ir gyvūno sąveikos studijų programą. Ten rengia socialiai atsakingus žmogaus ir gyvūnų sąveikos specialistus, kurie dirba su gyvūnais, laikomais rekreacinei veiklai, estetiniams ir bendravimo poreikiams tenkinti. Tai kažkas panašaus į kaniterapiją. Šiuo metu dar svarstau.
G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Feisbuke pilna juokingų vaizdelių, kaip šunys smaginasi likę vieni namuose. Jūs užauginote keturis šunis, kurie turbūt vaikystėje prikrėtė eibių?
– Norite pasismaginti girdėdama apie svetimus nuostolius? Pasakysiu taip: kai jau užauga šuo (tai trunka apie dvejus metus), tuomet reikia daryti namuose remontą. Bent jau kosmetinį – tikrai. Jei atvyktumėte pas mane į svečius, pamatytumėte, kad sienų kampai Olimpo gerokai apgraužti – gipskartonis, matyt, skanu! Tačiau palikti šunį narve, kaip tai daro kiti šeimininkai eidami į darbą, nehumaniška. Verčiau jau vežtis į biurą. Grįžę iš jo abu lieka namuose ir „skaito“ knygas. Neseniai vienas sugraužė albumą apie Berno zenenhundų veislę, kitas – iki skutų knygą apie šunų dresūrą. Nebebus iš ko mokytis. Nors mano šunys ir taip jau moka daugiau nei 150 triukų!
– Jupiterį kartais imate ir į Lietuvos kariuomenės organizuojamas civilių šaulių pratybas?
– Kai vadas leidžia, imu. Aš šaudau iš automato, tolumoje sproginėja granatos, o jam – nieko. Arba būna – patruliuojame kelyje, o jis pajunta priešo žvalgus ir ima loti. Taigi ne visada savaitgaliais po kavines vaikštome – kartais abu mokomės ginti tėvynę.
G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
– Kalbantis su jumis susidaro įspūdis, kad gerus darbus darote, gyvenimu mėgaujatės, žodžiu, kabinate jį pilnais šaukštais labiau nei būdamas aštuoniolikos?
– Buvo laikas, kai verslo traukinukas mane vežė amerikietiškais kalneliais – tai aukštyn, tai žemyn. Dabar, kai jau nulį prie gimtadienio skaičiaus lapkritį teks prirašyti, susimąstai, kiek čia dar liko ir kaip tuos likusius metus kuo smagiau praleisti. Kad gera būtų ne tik man, bet ir kitiems.
Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai savanorystė. Tačiau paprastai jiems labai patinka dirbti su žmonėmis, rodyti jiems triukus.
– Vidutinė Berno zenenhundų gyvenimo trukmė – aštuoneri metai. Turbūt be galo sunku, atėjus laikui, išleisti juos vieną po kito į amžinuosius medžioklės plotus?
– Manau, lygiai taip pat sunku atsisveikinti su savo draugu ir po aštuonerių, ir po trylikos ar daugiau metų. Grįžti namo, o tavęs niekas nepasitinka… Pabliauni dieną kitą užsidaręs, bet paskui imi ramiai galvoti – ką tas šuo davė gero tau, ką gero – aplinkiniams ir ką tu jam davei mainais už visą tą gėrį. Tuomet supranti, kad per visą tą laiką visiems visko buvo į valias.
Daug kas manęs klausia, kodėl turiu du šunis. Atsakymas paprastas: kai turi vieną ir jis išeina – skausmas begalinis, todėl šiuo metu galvoju ir apie trečią. Dar vienas pranašumas, kad antras šuo daug ko išmoksta iš pirmojo ir man reikia įdėti mažiau pastangų jį dresuojant. Nors… šunų pasaulyje veikia tie patys dėsniai kaip ir žmonių – yra pirmūnai ir vidutiniokai. Pirmūnas atėjo prieš pamoką, pasiskaitė, ir jam viskas aišku, o jei esi vidutinių gabumų – skaityk neskaitęs… Todėl ir šuns talentas daug kuo priklauso nuo genetikos – gero kraujo, geros tėvų linijos. Jei tėvai buvo šunų paklusnumo varžybų čempionai, tai, labai tikėtina, čempionai bus ir vaikai.
Naujausi komentarai