Savo vaikų mokytojai

Žinomus pedagogus suvedė matematika – jie kartu studijavo ir, kaip patys sako, jų istorijos pradžia nebuvo labai romantiška. "Pirmus metus vienas kito visai nepažinojome, o ketvirto kurso pabaigoje staiga sugalvojome egzaminui ruošiantis išeiti pasivaikščioti. Mus suvedė bendri interesai ir bendra universiteto aplinka. Aš ateidavau ir konspektų pasiskolinti – juk merginos kruopštesnės. Turbūt turėjome studijuoti matematiką, kad tiesiog susitiktume", – prisiminimais dalijasi L.Narkevičius.

Greitai 34-ąją santuokos sukaktį minėsiantys Narkevičiai šiandien džiaugiasi jau suaugusiais vaikais. Vyresnėlė dukra baigė matematikos mokslus, tačiau, skirtingai nei tėvai, pasirinko ne pedagogikos kryptį, o inžinerijos. Vėliau užsienyje ji toliau mokėsi matematikos ir aplinkosaugos mokslų, apsigynė du magistro diplomus ir dabar gyvena bei dirba ne Lietuvoje. Keleriais metais jaunesnis sūnus liko gimtajame Kaune, čia baigė ekonomikos studijas ir dirba.

Akivaizdu, kad matematikos specialistų atžalos visada buvo stiprūs tiksliųjų mokslų srityje. Tėvams likimas lėmė patirti, ką reiškia būti savo vaikų mokytojais, kadangi L.Narkevičiui teko būti dukters matematikos mokytoju, o B.Narkevičienei – sūnaus.

"Jausmas įdomus: ateini į klasę, o čia sėdi tavo dukra. Bet aš niekada skirtumo nejutau, ji – tikriausiai taip pat. Praėjo gal pusmetis po to, kai aš juos pradėjau mokyti, o ji kartą po pamokų parėjusi ir sako: vienas bendraklasis šiandien nustebo sužinojęs, kad tu mano tėtis, nes galvojo, jog esame tik bendrapavardžiai", – prisiminęs šypsosi L.Narkevičius.

Abu pedagogai sutaria: jei esi savo vaiko mokytojas, savojo negali išskirti iš bendraklasių nei gerąja, nei blogąja prasme. "Būti savo vaiko mokytoju yra papildomas iššūkis, nes turi labai galvoti kaip būti objektyviam, kad kiti vaikai nejaustų nelygybės ar nevienodo elgesio", – įsitikinusi B.Narkevičienė.

Ji prisimena, kad anksčiau buvo rengiamas konkursas, kuriame geriausi mokiniai rinkdavo, jų manymu, geriausius mokytojus: "Kaip dabar prisimenu, kodėl vienas iš mano geriausių mokinių pasiūlė rinkti mane. Jis savo anketoje pažymėjo, kad esu labai objektyvi. Iki dabar šitą žinią nešuosi per gyvenimą."

Sutuoktinis, galvodamas apie objektyvumą, pabrėžia: "Niekada nekviečiu mokinių prie lentos – vertinu jų kontrolinius, todėl viskas yra aišku, tikslu, teisinga."

Tėvų pėdomis

Abu L.Narkevičiaus tėvai taip pat buvo matematikai. "O mūsų vestuvės buvo tikros matematikų vestuvės. Draugai, piršlys... Visi matematikai", – šypsosi B.Narkevičienė.

L.Narkevičius kartais svarsto, kodėl tapo matematiku. "Turėjau labai gerą matematikos mokytoją, todėl net nežinau, ar dėl tėvų, ar dėl jo įtakos tapau matematiku. Apskritai tada žinojau tik gydytojo, inžinieriaus, mokytojo, teisininko ir darbininko profesijas, ne kaip dabar yra – gausybė pasirinkimų. Stojau į matematiką, nes geriausiai ją mokėjau."

Nuo mažens vyrui yra tekę stebėti tėvų vedamas pamokas, nes anuomet ne visada buvo kur vaikus palikti, ypač jei tekdavo dirbti vakarinėse mokyklose.

"Tada pamokose tėvai man duodavo ką nors piešti, veiklos, bet  klausydavau: integralas, logaritmas... Negirdėti žodžiai. O kai mama mokinių sąsiuvinius vakarais taisydavo, aš mėgdavau stebėti ir po to klausdavau: "Kodėl tik 3 rašai, gal galima 4?" –  apie vaikystėje prasidėjusią pažintį su pedagogika pasakojo L.Narkevičius.

Abu Narkevičiai – ne vienturčiai, tačiau jų brolis ir sesuo atsispyrė pedagoginiam keliui. "Galbūt mes tėvų pėdomis sekėme todėl, kad abu esame vyriausi šeimose?" – spėja B.Narkevičienė, kurios tėvai – ne matematikai, tačiau taip pat pedagogai: mama – lituanistė, o tėtis – muzikas.

Pats L.Narkevičius – tikras kaunietis, o žmona – kilusi iš Raseinių. Susipažino studijuodami Vilniuje, tačiau gyvenimą kurti nusprendė Kaune, nes vyras – tikras miesto patriotas, be to, ir jo tėvai čia gyveno. "Anksčiau buvo toks požiūris, kad reikia gyventi arčiau tėvų. Kelis kartus dėl darbo pasiūlymų bandžiau jį iš Kauno išvilioti, bet niekaip nepavyko", – sako žmona.

Šiandien iš Kauno pora ištrūksta į savo puoselėjamą sodybą, kurioje mėgsta leisti laisvalaikį ir dažniausiai ilsisi vasarą. "Sodyboje daug ką auginame, puoselėjame aplinką, esame pasodinę nemažai medžių, o praėjusį savaitgalį sodinome rožes", – pasakoja matematikas.

Pora mėgsta ir keliones, o viena įsimintiniausių – kelionė aplink Baltijos jūrą. "Tačiau tai buvo jau seniai", – prisimena L.Narkevičius ir priduria, kad akademinis darbas atima daug laiko, tad kelionės nėra labai dažnos.

"Turiu dar vieną asmeninį pomėgį – žaisti šachmatais. Tik gaila, kad šeimoje niekas jais nežaidžia. Vaikystėje mane tėtis išmokė, o aš jį šioje srityje praaugau", – pasakoja vyras.

Tikrųjų talentų paieškos

Ilgus metus KTU dirbusi B.Narkevičienė kurį laiką buvo padariusi pertrauką – laimėjusi konkursą, dirbo Vokietijoje, Hiutenfelde įsikūrusios Vasario 16-osios gimnazijos direktore. Paklaustas apie metus, kai žmona gyveno Vokietijoje, o jis – Lietuvoje, L.Narkevičius šypsosi: "Nemačiau jokių problemų, esu savarankiškas vyras, valgyti pats pasidaryti moku, todėl man juokinga, kai kiti vyrai sako, kad tam jiems būtinai reikia žmonos."

Grįžusi į Kauną, B.Narkevičienė sugrįžo ir į KTU, šiandien ji – Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė. Patyrusi pedagogė taip pat yra viena iš Nacionalinės moksleivių akademijos steigėjų.

Regis, pedagogika porai – ne tik šeimos tradicija ir kur kas daugiau nei tik profesija. Bendraujant su Narkevičiais pokalbis nejučia vis krypo bendravimo su moksleiviais, studentais link.

"Kai dirbau KTU gimnazijoje matematikos mokytoja, turėjau labai gabių mokinių. Supratau, kad itin gabiems vaikams neužtenka to, ką duoda mokykla, net ir tokia gera kaip KTU gimnazija. O ką jau kalbėti, kad gabių vaikų yra visoje Lietuvoje. Tada pradėjau domėtis tuo, ką daro užsienis, buvau užsienio universitetuose stažuotėse Kanadoje, JAV, Vokietijoje ir pamačiau aiškų skirtumą tarp to, ką itin gabiems vaikams siūlė jie ir ką siūlėme mes", – pasakoja ji.

2004-aisiais kuriant akademiją, jos pagrindinis tikslas buvo suvienodinti Vakarų Europos, kitų užsienio valstybių ir Lietuvos sudaromas galimybes itin gabiems vaikams bei sumažinti regioninius Lietuvos skirtumus. Šiandien akademijai vadovaujantis L.Narkevičius įsitikinęs: per dvylika metų daug kas pasikeitė – ir švietimo politika, ir atskiras dėmesys itin gabiems vaikams, o Kaunas šioje srityje tapo lyderiu.

"Dabar žodis "talentingas" tampa mada, todėl reikia saugotis kito dalyko – kad tikrasis talentas nebūtų supainiotas su talentu daryti ką nors labai gerai. Juk kiekvienas žmogus turi stiprybių kokioje nors srityje", – pastebi B.Narkevičienė.

"Vaikai dabar labiau linkę ieškoti informacijos kažkur, ją pateikti, bet greitai pamiršti. Seniau būdavo daugiau kūrybos, nes ne viskas buvo prieinama. Dabar natūralu, kad per egzaminą pateikiamos matematikos formulės, o mūsų laikais vien tokia mintis būtų eretiška. Pats mąstymo būdas šiandien keičiasi ir tai – natūralu", – pastebėjo L.Narkevičius.

"Viskas keičiasi. Imkime paprastą pavyzdį – faksas. Anksčiau faksas buvo labai svarbi darbo priemonė, o dabar jo nebėra ir niekas net nepasigenda. Būdamas pedagogu turi suprasti, kad viskas keičiasi: ir mokymo, ir mokymosi būdai, todėl dar labiau sustiprėja poreikis suprasti, kad vertybinis žmonių pagrindas yra tai, kas svarbiausia", – vyro mintis pratęsia žmona.

Ko reikia norint išugdyti jauną žmogų? Patyrę pedagogai įsitikinę: labai svarbu atkreipti dėmesį į vertybes ir šiandien tėvai turėtų suteikti daugiau savarankiškumo savo vaikams.

"Kad užaugintum vertybiniu požiūriu teisingą žmogų turi būti aiškus potencialų skirtumas tarp to, kuris augina, ir to, kurį augina. Labai svarbu pastebėjus kito gebėjimus padaryti viską, kad jie būtų ugdomi, įvertinti, pritaikyti. Svarbu, kad tie žmonės, kurie yra žvaigždės vertybine prasme, kurie pasižymėję bet kokioje veiklos srityje, dalytųsi savo patirtimi, būtų pavyzdžiu ir grįžtų pas jauną žmogų, padėtų jam augti", – pabrėžė B.Narkevičienė.

Auklėjimo paslaptis – meilė

Ar pakako pedagogikos žinių auginant savo atžalas? Narkevičiai prisipažįsta: kai augino savo vaikus, teko remtis tuomete literatūra, bet šiandien ja nesivadovautų, nes už viską svarbesnė – meilė.

"Visais laikais auklėjant vaikus meilė buvo svarbiausia. Ir ne tik auklėjant vaikus: jeigu žmonės daugiau vienas kitą mylėtų, mažiau negerų dalykų būtų Žemėje. Ir Andrius Mamontovas dainuoja: niekuomet meilės nebus per daug... Aš nesutinku, kad iš meilės galima išlepinti ar sugadinti vaiką, kaip kai kurie linkę manyti. Svarbiausia, kad vaikai žinotų, jog tėvai juos besąlygiškai myli. Tai visa vaikų auklėjimo paslaptis – nereikia jokių metodų ar specialių knygų", – įsitikinusi moteris.

L.Narkevičiaus manymu, vaikams taip pat svarbus tėvų gerasis pavyzdys, o pati didžiausia vertybė yra šeima. Pagarba žmonėms, kurie yra aplink tave, ir pagarba savo šaliai – tai, pedagogo manymu, negali būti pamiršta.

"Nuo pat vaikystės per visą gyvenimą susiduriame su įvairiausiais žmonėmis – juk visada esame tarp žmonių. Kiekvienas iš jų yra dovana, tik ne iš pat pradžių tai suprantame. Visi, kurie ateina į mūsų gyvenimą, duoti mums tikslingai, padeda mums kažko išmokti, kažką suprasti, o mes – jiems, – žvelgdama į vyrą sako B.Narkevičienė ir priduria: – Tokį žmogų, kokį tau skyrė likimas, turi priimti, branginti ir suprasti, kad jis tau – dovana."