"Ameriką prakeikiau. Išvykęs į JAV praradau turbūt viską", – liūdnai šyptelėjo buvęs didžėjus DJ Darius D, per 20 šios veiklos metų pelnęs pripažinimą ir pagarbą. Dabar jis – vėl kaunietis Darius Karpavičius.

Laimėjo žaliąją kortelę

Keturiasdešimtmečio vyro emigracija tęsėsi labai trumpai: iš Kauno išvažiavęs 2013 m. sausį, atgal grįžo 2014-ųjų rugsėjį.

Tiesa, jo septynerių metų dukra Silvija ir žmona Gabija liko už Atlanto. Į Lietuvą grįžo su dviem sūnumis – dvylikos metų Matu ir penkiamečiu Ričardu.

"Ne, ne, į JAV aš nebėgau, – purtė galvą D.Karpavičius, netryškęs noru emigruoti, bet tai daręs dėl šeimos. – Žmona laimėjo žaliąją kortelę, JAV buvo jos svajonė. Jai nepatiko Lietuvos oras, ji norėjo gyventi, kur šilta. Taigi, Florida nebuvo atsitiktinis pasirinkimas."

Kaune Darius paliko draugus, darbą Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose, muzikos kompanijoje "Combo United Service", didžėjavimą.

"Važiavome į nežinią. Neturėjau darbo, draugų, būsto. Kaune viską pardavėme. Buvo labai sunku, bet bandžiau save tikinti, kad taip bus geriau šeimai", – prisiminė išvyką į Floridos miestą Boka Ratoną.

Kodėl jie pasirinko prabangų kurortinį miestą, kuris išgarsėjo dar 1925 m., kai žinomas to meto architektas suprojektavo įspūdingą ir dabar miestą tebegarsinantį viešbutį "Boca Raton Resort & Club" su parkais, golfo laukais?

"Pas mūsų draugę Deimantę Ūsienę iš Boka Ratono atvyko jos gera pažįstama. Žmona dalyvavo moteriškame vakarėlyje ir susižavėjo pasakojimu apie vieną prabangiausių miestų Floridoje, kuriame gyvena daug pasiturinčių žmonių, ypač daug žydų", – atsiduso Darius.

Nepatiko trys vaikai

Pirmoji į JAV 2012 m. lapkričio mėnesį išvyko D.Karpavičiaus žmona, nes, jo įsitikinimu, iškart ten skristi su vaikais neturint būsto ir darbo prilygtų savižudybei.

Darius dirbo Kaune ir prižiūrėjo vaikus, žmona ieškojo būsto, o tai, kaip paaiškėjo, nėra lengva.

"Ten daug uždarų teritorijų, bendruomenių, kurių komitetas sprendžia, ar priimti naujakurius. Nuo įsikūrimo vietos priklauso, į kokią mokyklą eis mokytis vaikai. Bendruomenės tarybai turi pateikti ne tik savo CV, bet ir nurodyti turimas lėšas – jie nenori priimti juodaodžių, lotynoamerikiečių, žemesnio socialinio sluoksnio ir skurdžiai gyvenančių žmonių", – sužinojo Darius.

Jo žmona rado namą vienoje jai labai patikusioje bendruomenėje, kur saugomas netgi įvažiavimas į teritoriją.

"Už namo nuomą sumokėjau avansu už tris mėnesius po 1 600 JAV dolerių. Tačiau bendruomenės taryba paskutinę akimirką nusprendė, kad šeima su trimis vaikais jiems yra pernelyg didelė", – ironiškai šyptelėjo Darius.

Jo žmona jau du mėnesius gyveno JAV ir nuomojosi kambarį name, kurio šeimininkė gavo darbą Niujorke. Dariui su vaikais atvykus, ji labai geromis sąlygomis, už 1 100 JAV dolerių per mėnesį, išnuomojo visą namą. Jis buvo gerame rajone, su keturiais miegamaisiais.

Jautėsi trečiarūšis

Iš Lietuvos Darius su vaikais išvyko spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, o Floridoje plieskė 30 laipsnių karštis.

"Kas čia įjungė šildytuvus?" – naktį nusileidęs Majamyje šyptelėjo vyras, tą akimirką džiaugdamasis kontrastu.

Vis dėlto greitai karštis ėmė varginti. Drėgmė, 30 laipsnių karštis (tik kartą naktį temperatūra nukrito iki 9 laipsnių šilumos) tapo sunkiai pakeliama.

Dariaus nuomone atvykti atostogoms žiemą nuostabu: vandenyne vanduo – 26–27 laipsnių šilumos, paslaugų sektorius puikiai sutvarkytas. Gali pasijusti kaip rojuje.

"Bet tuomet, kai dirbi nepakeldamas galvos, nes turi šeimą, o ne pilną maišą pinigų, visai kas kita", – patyrė trijų vaikų tėvavs.

Lietuvoje su įvairiausių socialinių sluoksnių, taip pat ir su politikais, verslininkais, šou pasaulio įžymybėmis bendravęs Darius ten tapo nuliu.

"Jaučiausi trečiarūšiu emigrantu, nors angliškai mokėjau ir Lietuvoje, – po akimirkos prisipažino minutę su svečiais iš kaimyninės šalies lenkiškai telefonu darbo reikalais bendravęs D.Karpavičius. – Vietiniai tau šypsosis į akis, bet žinai, kad tu jiems svetimas, ne jų žmogus."

Laimingųjų – labai mažai?

"Iš kur tu atvykai?" – Dariui nepatiko ir bene pirmas Floridoje užduodamas klausimas.

Jam svarbiau žmogus, bendravimas. Kaunietis sako nesutikęs nė vieno tikro amerikiečio, kurio seneliai būtų gimę JAV: "Ten visi maišyti. Tai patyręs suvoki, kokie mes turtingi, nes esame lietuviai. Turime savo seną, tūkstančių metų istoriją, gilias šaknis, nes Lietuvoje gimė mūsų seneliai, proseneliai. Turime gražias tradicijas, o ne sintetines komercines padėkos dienas. Net ir jų Kalėdos su daugybe blizgučių ir lempučių neturi dvasios, sielos šilumos."

Floridoje Darius stebėjosi, kad šv.Velykos ten – darbo diena, tačiau labai plačiai švenčiama chanuka. Ten, anot lietuvio, viską patogiai sau sudėliojo žydai.

Darius bandė prisitaikyti, bet pajuto, kad tuštumos sieloje dėl paliktos gimtinės niekas taip ir neužpildys. Šilta saulė nesušildo daugumos ten gyvenančių amerikiečių.

"Skaičiau, kad tik 1 proc. žmonių ten jaučiasi laimingi. Pagrindinėse Majamio gatvėse gražu, sutvarkyta, prašmatnu, tačiau pasuk už kampo – apiplėš, užpuls. Daug atvykėlių – lotynoamerikiečiai, juodaodžiai, kurie ieško aukų", – pasakojo vyras.

Vandens blusos, medūzos ir rykliai

Kaunietis taip ir negalėjo priprasti prie to, kad Floridoje visada žalia.

"Iš pradžių tarsi ir gražu, bet po metų suvokiau, kad ta nuolatinė žaluma ten nekvepia. Mes galime džiaugtis metų laikais, matome gamtos virsmą, pokyčius. Nuostabu, kai matai žydėjimą, jauti žiedų kvapą. Žmogui tai turi įtakos, – įsitikino Darius. – O ten? Nėra kvapų. Kažkokia plastmasinė Amerika. Ruduo, žiema, pavasaris? Tas pats. Tik padidėjus drėgnumui ir labiau žliaugiant prakaitui supranti, kad atėjo vasara. Turbūt neatsitiktinai dauguma lietuvių gyvena Čikagoje, kur keičiasi metų laikai."

Netrukus ir nuolat šiltas vandenynas nebedžiugino. Iš pradžių, vos atvykę ir puolę į vandenį, lietuviai ilgainiui suprato, kodėl vietiniai tik vaikšto pakrante ir mieliau murkdosi baseine.

"Vienu metų laiku prie kranto būna labai daug ryklių, ir kartą su jais susidūrė sūnus Matas – laimei, spėjo pabėgti. Kitu metu būna daug medūzų. Jos sūnų smarkiai apdegino. Vėliau sužinojome, kad dėl to gali sustoti širdis, – Floridos pavojus prisiminė D.Karpavičius. – Dar vienas nemalonus atradimas – vandens blusos, kurių nepastebėsi, tačiau jų prilenda po glaudėmis, niežti beprotiškai – kasaisi iki kraujo."

Tebejaučia didžiulę nuoskaudą

Darius matė tautiečius, važinėjančius prabangiomis mašinomis, gyvenančius ištaikinguose namuose, tačiau žino: labai daug lietuvių ilgisi tėvynės.

"Pragyvenę JAV penkiolika–dvidešimt metų tautiečiai nukirpo su Lietuva siejusią virkštelę ir bijo grįžti, pradėti viską iš naujo.  Sielos gelmėse daugelis jų norėtų grįžti, – neabejojo praeityje žinomas didžėjus. – Džiaugiuosi, kad buvau trumpai, kad nenutrūko mano ryšiai su draugais. Jie man padėjo ir palaikė sunkiu metu."

Darius džiaugiasi grįžęs į Kauną. Bet neslėpė: grįžimą pagreitino skyrybos su žmona.

Jis jaučia nuoskaudą? Taip, vyras nėra abejingas. Ir nesako, kad visi žmonės Amerikoje vienodi. Juolab kad lietuviai ten jam padėjo.

"Florida netinkama startuoti. Mano amžius taip pat nebetinkamas. Nebent turėčiau solidžią sumą verslui pradėti. Kažko pasiekti neįmanoma per metus dvejus, kaip to norėjo žmona. Žmonės ten sunkiai dirba 10–15 metų", – įsitikino kaunietis, dirbęs brangias duris ir langus gaminusioje kompanijoje.

Darius dirbo sudėtingomis staklėmis. Nuo jo priklausė kitų fabriko darbuotojų grandžių užimtumas. Kartu dirbo dar penki lietuviai.

Erzino bankų sistema

Už darbo valandą Darius gaudavo 15, vėliau – 16 JAV dolerių. Jam pikta, kad amerikiečiai nevertina aukštojo mokslo diplomo. Daug lengvesnį, nesudėtingą darbą dirbantis amerikietis gaudavo 20 JAV dolerių per valandą.

"Erzino, kad į mus žvelgė tarsi į trečiarūšius, specialiai ieškodavo klaidų, o amerikiečiai galėdavo klysti dažniau, – rėžė D.Karpavičius. – Pikta, kai taip žemina lietuvius."

Be automobilio Amerikoje sunku. Juo Darius važiuodavo į darbą, vaikus veždavo į mokyklą, nes atstumai dideli. Degalai nebrangūs, tačiau jų sunaudojama labai daug. Be to, JAV negaliojo ES šalių vairuotojo pažymėjimas, todėl iš naujo išlaikęs vairavimo egzaminą ir nusipirkęs automobilį lietuvis buvo priverstas mokėti solidų draudimą. Juk oficialiai ten jis buvo žalias vairuotojas.

Dariui nepatiko ir bankų sistema: vyrą erzino, kad sėdėdamas namuose net žmonai negali pervesti pinigų.

"Neįpratau prie čekių sistemos. Nepatiko, kad turi mokėti už paprastas operacijas tarpininkams. Arba vykti į banką. Daug paprastų dalykų paverčiami sudėtingais, prarandi daug laiko, – lankstumo trūkumą Floridoje pliekė kaunietis. – Ten įsitikinau, kad JAV – tik graži eglutė, apkabinėta blizgančiais žaisliukai, bet ji nėra tikra."

Vilkiko vairuotoju netapo

Dariaus žmona, Lietuvoje niekur nedirbusi, JAV valė namus. Ji buvo labai nepatenkinta, kad vyras mažai uždirbo, kad trūksta pinigų.

"Nemanau, kad dešimt darbo valandų per dieną, kartais papildomai – muzikinėje agentūroje, kur, deja, teko dirbti tik fizinį darbą, yra mažai", – sakė į JAV tik dėl šeimos vykęs vyras.

Lietuvoje jis daug laiko praleisdavo su vaikais, nes yra įsitikinęs, kad šeima privalo būti kartu, bendrauti.

"Juk laikas kartu su vaikais – pats nuostabiausias. JAV sistema plėšia tave nuo šeimos. Amerikiečiai Floridoje stebėjosi, kad mes turime tris vaikus. Sakė, mes – labai turtinga šeima", – tokiu vertinimu stebėjosi Darius, pats gamindavęs maistą, jo paruošdavęs visai savaitei, kad būtų ką vaikams neštis į mokyklą.

Žmona grįždavo namo apie 22–23 val., nes antroje dienos pusėje dirbo paslaugų sektoriuje. Jos spaudžiamas uždirbti kuo daugiau, Darius buvo pasiryžęs netgi tapti vilkiko vairuotoju.

"Tai buvo žmonos noras. Dėl šeimos, vaikų ryžausi ir tam – išlaikiau teorinį egzaminą, tebuvo likęs praktinis. Tačiau kai vykau vilkiku su kolega į Čikagą, suvokiau, kad tai – ne man.  Keturios penkios dienos ar net savaitė be vaikų? Dirbti dar daugiau, kad sumokėčiau auklei už jų priežiūrą? Nesąmonė!" – Darius, tebepykdamas dėl to, ką patyrė, sugniaužė pirštus – ant vieno puikavosi dar 2003 m. laimėtas auksinis žiedas už geriausio didžėjaus vardą.

Draugai padėjo nepalūžti

Nesutikęs dirbti vilkiko vairuotoju vyras pasidavė žmonos įkalbinėjimui fiktyviai skirtis. Vienišos mamos ten turi daug privilegijų. Būtų apmokėję kirpėjos mokslus, nes žmona nusprendė mokytis šio amato, tačiau sutuoktiniai būtų gyvenę kartu.

"Nors ir nenorėjau, bet dėl šeimos gerovės sutikau pasirašyti skyrybų dokumentus, kuriuos ji labai greitai sutvarkė", – šyptelėjo Darius.

Būtent tuo metu lietuviai ėmė šnabždėtis, kad žmona susirado draugą vilkiko vairuotoją. Sutuoktiniai ėmė dar labiau tolti. Pernai Dariaus žmona Gabija smogė dar stipriau: vyrui pasiūlė pasiieškoti kitos gyvenamosios vietos.

"Dėkui draugams JAV ir ypač čia, Lietuvoje, kurie padėjo nepalūžti, mane palaikė, – nuoširdžiai kalbėjo Darius, prisimindamas tuomet patirtą šoką. – Buvo labai sunku. Atvykau į JAV, praradau šeimą. Ir tada tvirtai nusprendžiau – ten neliksiu."

Iš Lietuvos, kur buvo trumpam atvykusi, Gabija grįžo be Ričarduko: mažylį sūnų paliko pas savo tėvus.

2 600 dolerių per mėnesį uždirbęs vyras 1 600 atiduodavo žmonai, 500 mokėjo už buto nuomą. Jis neslėpė: be šeimos, mylimų vaikų jam buvo sunku.

"Ir vieną naktį, kai jau gyvenome atskirai, buvau pardavęs automobilį ir nusipirkęs bilietą atgal į Lietuvą, po konflikto su mūsų vyriausiuoju sūnumi Matu jį su dokumentais žmona atvežė prie mano namo durų", – dar vieną faktą pridūrė Darius.

Tuomet jam vėl padėjo draugai – vežiojo Matą į mokyklą. Pernai  rugsėjį Darius su sūnumi grįžo namo – į Lietuvą, kur jį išskyrė su žmona ir, priešingai nei JAV, priteisė du sūnus.

Kai užsiveria durys

Pastebėjus, kad jo širdyje skausmo dar liko, Darius nuleido galvą: taip, apie tai dar nėra lengva kalbėti, nors jaučiasi daug geriau nei prieš metus.

Vyras džiaugiasi, kad du jo vaikai čia, nors abu bijo net pagalvoti apie JAV.

Darius liūdi, kad negali dažnai matyti Silvijos – kelionė pirmyn atgal kainuoja apie 2 000 eurų, tad dažnai negali pasimatyti su dukrele.

"Ričardukas dar išgyvena, nes mama jį paliko Lietuvoje, – atsiduso tėvas. – Saugumo jausmą praradęs vaikas kartais primena, kad jo nepalikčiau vieno."

Užsidarius durims, visada prasiveria langas. Išgirdęs posakį Darius linksi galvą: jis tai girdėjo labai daug kartų.

"Įsitikinau, kaip svarbu geri draugai. Lyg brolis ar tėvas man yra Rimantas Kišonas, – daug nuoširdžių komplimentų Darius skyrė "Combo" vadovui, jį priėmusiam į darbą. – Džiaugiuosi, kad labai šaunūs žmonės – mano buvusios žmonos tėvai, jos sesuo. JAV išplėšė šeimą, tačiau dar labiau išgrynino šeimos vertybes."

Taip, jam trūksta moters šilumos. Trūksta ir dukters, o jo sūnums – sesers. To nepaslepia ir geležinė vyriška kaukė.

"Tačiau, ačiū Dievui, nepasilikau Amerikoje. Ačiū Dievui, kad  sūnūs čia ir turiu draugų, – Darius pakėlė akis ir pažvelgė į tekančią Nerį. –  Žinai, kas tas pravertas langas galėtų būti? Tikiu likimu. Jis davė man galimybę pradėti viską iš naujo. Pasikliausiu juo. Tarsi perkroviau viską ir vėl startuosiu iš naujo."