Geriausia šalies patrulių pora pripažintiems kauniečiams Gintarei Kleveckaitei ir Mantui Barščiauskui sunku daugžodžiauti. Jiems lengviau įveikti sudėtingą ir ilgą kliūčių ruožą, pataikyti į taikinį net ir tamsoje.

23-ejų G.Kleveckaitė ir metais jaunesnis M.Barščiauskas patrulių kategorijoje geriausiais išrinkti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pasieniečių mokykloje Medininkuose vykusiame šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse, kuris surengtas jau 19 kartą.

Konkurso finaliniame etape policijos patruliai ir apylinkės inspektoriai varžėsi taktikos, šaudymo, figūrinio vairavimo rungtyse, sprendė žinių patikrinimo testą, formavo administracinės teisės pažeidimo bylas, parodė savo sugebėjimus dirbant su registrais. Be to, jų laukė netikėtos papildomos rungtys.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus patrulė G.Kleveckaitė (G.K.) Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio patrulis M.Barščiauskas (M.B.) su "Kauno dienos" skaitytojais noriai pasidalijo mintimis apie policininko darbą.

– Ar jau suplanavote, kaip panaudosite vieną iš Geriausių šalies viešosios policijos pareigūnų konkurse gautų prizų – po penkias papildomas atostogų dienas?

G.K.: Ne, dar ne. Gal išnaudosiu mokslams.

– Kodėl konkurse Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos 2-ajam būriui atstovavote būtent jūs abu?

G.K.: Reikėjo pareigūno ir pareigūnės. Tiesa, kai vyko konkursas, jau buvau perėjusi į Eismo įvykių registravimo skyrių.

– Kaip ir kada nusprendėte būti pareigūnais?

G.K.: Šia profesija žavėjausi nuo pat mažens. Smagu padėti žmonėms. Nuo mažens apie tai svajojau ir svajonės išsipildė.

– Aplinkiniai nebandė atkalbėti: juk tai rizikinga ir atsakinga profesija, o dar merginai?

G.K.: Ne. Žinodami, kad esu užsispyrusi, tvirto charakterio, sakė, kad ši profesija – kaip tik man.

M.B.: Aš, kaip ir daugelis vaikų, irgi norėjau būti policininku.

– Pareigūnais esate jau trejus metus. Kas per juos labiausiai įsiminė?

M.B.: Pati pirma darbo diena, tiksliau, naktis. Patruliavome su patyrusiu pareigūnu. Į darbo pabaigą, paryčiais, vienas įtarimų sukėlęs automobilis stabdomas nesustojo. Teko vytis. Persekiojome dideliu greičiu.

– Kokiu didžiausiu greičiu yra tekę vytis pažeidėjų automobilį?

M.B.: Žiūrint kur: mieste ar užmiestyje. Bet kai vejiesi, nėra kada žvalgytis į greičio matuoklį. Esi susikoncentravęs į kelią, kad kas nors neišbėgtų prieš automobilį.

– Gintare, o kokia buvo jūsų pirma diena darbe? Ramesnė?

G.K.: Nelabai ją pamenu. Bet kalbant apie labiausiai įstrigusias akimirkas, sunku pamiršti įspūdžius panaudojus tazerį (elektrošoką sukeliantį aparatą – aut. past.). Esu išbandžiusi jo poveikį ir ant savęs, todėl žinau, ką tai reiškia.

– Ir kaip?

G.K.: Norėdami gauti leidimą naudoti tazerį, visi pareigūnai turi jį išbandyti ant savęs. Tikrai labai skauda. Randai ant nugaros liko iki šiol. Tokių įspūdžių nelinkėčiau net blogiausiam priešui. Merginoms buvo leista atsigulti, vaikinus tik prilaikė, kad nenukristų. Nuo elektrošoko raumenis sutraukia mėšlungis. Laukdama galvojau, kad tik labai neskaudėtų, bet tai buvo neišvengiama. Kokiu atstumu į kūną įsminga tazerio adatos, tokiu atstumu ir vaikšto elektros impulsai.

M.B.: Kuo didesnis tarpas, tuo daugiau raumenų sutraukia, tuo labiau skauda.

– Kas atsitiko, kad tazerio prireikė patruliuojant?

– G.K.: Buvo pirmadienis po labai ramaus savaitgalio. Gavome iškvietimą, kad Laisvės al. triukšmauja, keikiasi neblaivus vyras. Mūsų su kolega užduotis buvo tą vyrą pristatyti į komisariatą, bet jis pradėjo priešintis. Smogė kolegai, bandė laužti rankas. Turėjome tazerį. Nebuvo kitos išeities, kaip tik jį panaudoti. Suveikė labai efektyviai. Aplinkinių žmonių reakcija – pradėjo ploti.

– Kuo labiausiai patinka jūsų darbas?

G.K. Kiekvieną dieną nežinai, ko tikėtis.

M.B. Nėra jokios monotonijos ir gali padėti žmonėms.

– Yra tekę panaudoti ginklą?

M.B. Ne, neteko.

G. K. Ir man neteko.

– Ar yra tekę darbe dėl ko nors gailėtis? Kokių klaidų esate padarę?

M.B. Nebuvo tokių situacijų.

G.K. Didelių nesėkmių tikrai nėra buvę, o smulkmenų galbūt neužsifiksuoju.

– O kaip dėl kuriozinių situacijų?

M.B.: Kartais sulaukiame beprasmiškų skambučių.

G.K.: Esu skaičiusi pareiškimą, kuriame moteris skundėsi, kad ją puola ateiviai.

M.B. Kartą anksti ryte esame gavę iškvietimą, kad vienos moters sūnų kaimynė įsitempė į butą. Mums su kolega atvažiavus, pranešėja pasakojo, kad kaimynė jos sūnui ant galvos uždėjo maišą, su diržu aprišo kaklą ir išsitempė. Paklausėme, kiek sūnui metų. Atsakė, kad 36-eri. O kaimynei? 70. Nuėjome pas kaimynę. Ją prikėlėme iš miegų. Išsigando, kas vyksta, ko ieškome. Sūnaus ieškojusi moteris teigė, kad jis yra kaimynės balkone. Ten buvo tuščia.

– Viena užduočių konkurse buvo figūrinis vairavimas. Vienas iš poros turėjo vairuoti automobilį, kitas – dviratį. Iš savo patirties galite pasakyti, kas geriau vairuoja: vaikinai ar merginos?

G.K.: Vienareikšmio atsakymo nėra. Kai kurios merginos tikrai geriau vairuoja už vaikinus. Viskas priklauso nuo įgūdžių.

M.B.: Kolegė gerai vairuoja.

– Geriau už tave?

M.B.: Nerungtyniavome.

G.K.: Neblogai abu. Viską parodė figūrinio vairavimo varžybos. Aš važiavau automobiliu, Mantas – dviračiu. Susumavus porų rezultatus, užėmėme 1-ą vietą. Labai gerai sekėsi ir šaudyti, ir per kliūčių ruožą greitai nubėgome. O šaudymo tamsoje tikrai nesitikėjome.

– Kaip prasideda jūsų darbo diena?

M.B.: Atėjęs persirengi, vėliau būna instruktažas – vadas supažindina su kriminogenine padėtimi, kas įvyko.

G. K.: Po to – į ginklinę apsiginkluoti, pasiimti visus tarnybai būtinus prietaisus ir – į maršrutą.

M. B.: Vadas duoda užduotį ir ją vykdai. Pavyzdžiui, vakar 232 kelyje (Vilijampolė–Žeimiai–Šėta) tikrinau krovininius automobilius, vėliau – greitį. Vakare – Kauno rajonas, Vilkija. Neblaivių vairuotojų kontrolė. Per budėjimą užfiksavome 8 prasižengusius vairuotojus.

– Ką veikiate darbe, kai nėra ką veikti?

M.B.: Visada yra ką veikti.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

G.K.: Prieš varžybas jo nelabai turėjome. Treniravausi vairuoti automobilį, kolega važinėjo su dviračiu.

M.B.: Namuose buvau pasidaręs specialią trasą.

G.K.: Mėgstu sportuoti, o sodininkavimas, mezgimas – ne man. Bėgioju. Kasdien nubėgu po 7 km. Dar važinėju dviračiu, leidžiu laiką gamtoje su draugais.

M.B.: Laisvalaikiu irgi bėgioju. Dalyvauju biatlono, kroso varžybose.

– Kaip sekasi?

M.B.: Sunkiai.

G.K.: Aha, sunkiai. Kartu su Kauno komanda Policijos taikomojo biatlono varžybose laimėjo 1-ą vietą.