Sunkiausiai tokius karščius pakelia žiemos „žvaigžde“ pramintas arktinis vilkas. Storas, akinančio sniego baltumo kailis vasarą tampa tikru iššūkiu. Kai lauke temperatūra šokteli virš 26 laipsnių, nuo saulės kaitros gelbėja pavėsis

„Labai gerai, kad pas mus yra senas parkas. Dideli, seni medžiai sukuria pavėsį, tai labai gelbsti visus jautrius karščiams gyvūnus. Kai statėme ir planavome voljerus, pirmiausia galvojome apie arktinius gyvūnus. Jiems turi būti užtikrintas pavėsis“, – pasakoja A. Grebliauskienė.

Be pavėsio arktinius gyvūnus gelbsti nuolat pilamas šaltas vanduo. Iš tiesų, nors zoologijos sode dar tik rytas, arktinis vilkas Baltukas džiaugiasi rytine saulute jau išsimaudęs.

„Vanduo dieną naktį bėga. Prabėgdami pro jį, gyvūnai susidrėkina, atsigula pavėsyje ir net to diskomforto nepajaučia. Žinoma, jiems būtų smagiau, kad būtų kokie 20 laipsnių, tačiau, esant tokiems karščiams, vanduo yra tikras išsigelbėjimas. Ir žvirbliai užsuka pas vilkus atsigaivinti“, – tikina zoologijos sodo darbuotoja.

Jos teigimu, kai gruntas ir voljero grotos sušlampa, krinta viso voljero temperatūra. Vėsus gruntas labai atvėsina gyvūnus, jiems daug lengviau pakelti karštį.

Ne mažiau karštis vargina ir snieginius leopardus bei Amūro tigrus. Pastarieji nuo karščio slepiasi šaltame mūriniame pastate, tad zoologijos sodo svečiams tokiomis dienomis išvysti Amūro tigrą – gana sudėtinga. Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja atvira – jei jiems nepadėtume, plyname lauke vyraujant tokiems karščiams gyvūnai tiesiog neišgyventų.

A. Grebliauskienė pasakoja, kad per tokius karščius gyvūnai kartais net nesuėda savo normos. Tačiau, laimei, šiais metais dar tokių dienų nebuvo.

„Nors buvo tų dienų karštų, kol kas suėda maistą. Jeigu jau neėda, visada žiūrime, kur problemos, stebime gyvūną: ar jis šiaip serga, ar dėl karščio blogai jaučiasi. Tokius dalykus reikia iš karto pastebėti, nes kitaip greitai gali būti per vėlu“, – aiškina  A. Grebliauskienė.

Zoologijos sodo darbuotoja džiaugiasi, kad šiais metais nebuvo problemų dėl karščio. „Veterinaro ar kažkokių kitų specialių priemonių šiemet neprireikė. Kažkada buvo dar karštesnė vasara. Teko net kviestis ugniagesius, kad padėtų atvėsinti gyvūnus. Patys to padaryti tiesiog nebespėjome“, – prisimena A. Grebliauskienė.