Gelbėti grimztantį sunku

Ne taip seniai veiklą pradėjusi vyrų linija subūrė grupę savanorių, kurie pasirengę pasidalyti patirtimi, padėti su problemomis susiduriantiems vyrams.

Žurnalistas H.Vaitiekūnas gavęs pasiūlymą, nedvejodamas sutiko: "Mūsų profesija verčia bristi į neišbandytus vandenis. Antra vertus, kadangi turiu nemažai metelių – 71-us, tai manau turįs tam tikros patirties. Gal per drąsiai sakau, bet taip manau."

Kaip ir kiti savanoriai, H.Vaitiekūnas įsipareigojo bent kartą per 72 val. peržiūrėti elektroninį paštą ir, jei ras bėdų prispirto vyro laišką, atsakyti. Be šio įsipareigojimo, su vyrų linijos įkūrėja Dovile Bubniene pasidalijo idėja aprašyti istorijas.

"Galbūt aš išgirsiu istorijų, kurių iki šiol nežinojau. Įsipareigojau be asmens sutikimo neviešinti, bet jei sutiktų, galėčiau parašyti ir galbūt tai būtų pamokėlės kažkam", – mintimis dalijosi H.Vaitiekūnas. Išgyventomis istorijomis remiasi įvairūs pagalbos centrai. Prieš keletą metų buvo išleista knyga, kurioje sugulė prekybos žmonėmis patirtis atvėrusios merginos istorijos apie seksualinį išnaudojimą. Anoniminių alkoholikų ar jų artimųjų draugijų narių istorijos taip sugula į knygas.

H.Vaitiekūnas sutiko, kad kitą kartą sunkioje situacijoje atsidūrusiam žmogui pakanka draugiško pokalbio. (Vytauto Petriko nuotr.)

H.Vaitiekūnas pasakoja, kad savanorystės idėja jam nėra svetima, yra savanoriavęs anksčiau, tačiau naujoji savanoriška veikla – itin specifinė, reikalaujanti ypatingo įsiklausymo, nuoširdumo. "Dalyvavau projekte "Auksinė širdis". Apdovanojome žmones, savanorius, kurie daro gerus darbus. Tai bepigu padėti žmogui, kuris daro gerus darbus, stumtelėti jį ir toliau taip daryti, bet gelbėti grimztantį yra sudėtinga", – sako naujų iššūkių nebijantis žurnalistas.

"Aš sau nepadedu dėl rūkymo, turėčiau būti savanoris sau dėl rūkymo, bet negaliu sau paskambinti ir pasišnekėti su savimi", – niekada nevengęs pats savęs pavyzdžiu pateikti švelniai ironizavo H.Vaitiekūnas.

Žurnalistas pasipažįsta – rūkymas yra viena didžiausių jo ydų, kuri trumpina gyvenimą. "Po tų daugybės operacijų buvo prigrasinta, tai aš sėkmingai metu rūkyti nuo kiekvieno pirmadienio, o nuo Naujųjų metų tai jau tikrai", – savikritikos negailėjo H.Vaitiekūnas.

Prieš keletą metų žinomas vyras prisipažino sergąs ir onkologine liga, tačiau dabar džiaugiasi gera savijauta. "Mano sveikata yra gera iki to laiko, kol aš ja nesidomiu. Esu pjaustytas, perpjaustytas, operacijų pridaryta nuo širdies iki onkologinių, bet dabar keletas metų taip tarsi viskas aprimę. Buvo geri gydytojai. Kai sužinai, kad tie, kurie šiandien miršta, yra už tave jaunesni, tai nėra tokia gera žinia. Bet jei žmogus tiki pomirtiniu gyvenimu, tai gali nusiteikti, kad čia esi laikinai, o ten toliau bus geriau", – kritikos ir optimizmo H.Vaitiekūnas niekada nestokojo.

Artima žurnalistikai

Tęsiame kalbą apie savanorystę vyrų linijoje. H.Vaitiekūnas užsimena apie abejones, kad vyrai gal neišdrįs kreiptis pagalbos. "Truputį netikras esu tuo, kad kažkas kreipsis pagalbos. Moteris paprašytų, o vyrų savigarba labai retai leidžia tai daryti", – svarstė žurnalistas.

Panašiomis abejonėmis dalijosi anksčiau "Kauno dienos" kalbinti kiti vyrų linijos savanoriai, tačiau, išsakę abejones, išsakė ir raginimus nebijoti kreiptis pagalbos, juolab kad pagalbos prašantis vyras turi visas galimybes išlikti anonimiškas. Skambinant ar rašant laišką nebūtina prisistatyti. Vyrų linijos pagalbos esmė – išgirsti žmogų, išklausyti ir, tik jei jis nori, padėti. Tačiau H.Vaitiekūnas akcentuoja dar vieną dalyką: "Vis dėlto, kad su tavim kalbėtų, turi būti autoritetas."

Kas gali būti autoritetu bėdon pakliuvusiam vyrui? Kiekvienam – skirtingai, kaip ir bėdos kiekvieno skirtingos: vienas negali susidėlioti minčių po skyrybų ir nutrūkusio bendravimo su vaikais, kitas – prislėgtas atsakomybės išlaikyti šeimą, bet praradęs darbą, trečias – nesusitvarkantis pernelyg artimos draugystės su buteliu ir t.t.

"Turiu draugą. Jis geria pastaruosius du mėnesius kasdien. Kai geria, mano skambutį neatsiliepia, bet būna prošvaisčių, kai pakelia. Mes kalbame. Metus bandžiau ji telefonu atkalbėti nuo gėrimo. Man nepavyko. Nutarėme ta tema nekalbėti. Jis graužiasi, jaučiasi kaltas prieš savo vaikus, buvusią žmoną, – svarstymus apie autoritetus ir prašymą padėti tęsia H.Vaitiekūnas. – Gyvena kaime, niekas jam nepadeda, pinigų nėra, jis nepaeina, bet su vežimėliu nuvažiuoja iki parduotuvės, kad gautų butelį skolon. Kaime duoda skolon. Jis klausia, kodėl neatvažiuoju pas jj, bet aš žinau, kad jei atvažiuosiu be butelio, jis mane išvarys. O jei atvažiuosiu su buteliu – jis apsiverks, kad girtuoklis, ir viskas. Buvo labai turtingas vyras ir labai gražus, moterų numylėtinis, bet va gyvenimas subyrėjo, o jis niekada nesikreips į vyrų pagalbos liniją."

Tačiau H.Vaitiekūnas sutiko, kad kitą kartą sunkioje situacijoje atsidūrusiam žmogui pakanka draugiško pokalbio. O galiausiai ir tai žurnalistikos grandas kažkiek sieja su savo profesijos specifika: "Manau, kad tai artima žurnalistikai. Bent jau tai, kurią aš įsivaizduoju, bet ne šių laikų žurnalistikai, o tai, kuri buvo šiek tiek anksčiau."

Profesionalai ir mėgėjai

Nuo 1967-ųjų žurnalistikos vandenyse plaukiojantis H.Vaitiekūnas pelnytai gali palyginti, kokia žurnalistika buvo anksčiau ir kokia yra šiandien. "Mano karta buvo profesionalai, o dabar dirba mėgėjai. Štai jums ir atsakymas. Nesakau, kad 100 proc. Yra ir jaunų gerų profesionalų, bet matau, kada tekstus rašo ne žmogus, o kompiuteris", – kritikos šiandienos žurnalistams pažėrė H.Vaitiekūnas.

Tuoj pat pridūręs, kad gal per griežtai kalba, tęsė pastebėjimus: "Nėra įdėta širdies ir negali būti įdėta, kai gyvenimo patirtis – nulinė. Keletą metų dėstytojavau, todėl puikiai pažįstu jaunus žmones. Kai įvyksta koks nors reiškinys, aš galiu palyginti, kas tą dieną prieš kažkiek metų įvyko, o jie, matau, nesupranta, apie ką aš kalbu."

Tarkime, rašydamas apie kokį nors įvykį spalio 4 d., H.Vaitiekūnas neatmeta tikimybės, jog paminėtų, kad tą dieną 1957 m. buvo paleistas pirmasis dirbtinis žemės palydovas. H.Vaitiekūno rašymo manierai būdingas kelių, kitą kartą, regis, visai nesugretinamų dalykų gretinimas.

"Kiekvieną kartą rašydamas kalkuliuoji, kas analogiškai įvyko kuriais nors metais. Tie jauni žurnalistai nekalti, kad jie nežino, bet iš dalies jie galėtų žinoti, jeigu skaitytų, bet nėra laiko skaityti", – šyptelėjo H.Vaitiekūnas.

Internetiniai naujienų portalai žurnalistiką stumtelėjo dar į kitus vandenis, kur pagrindinis kriterijus – greitis ir tik jau po to – aprašomos temos kokybė. Lyderystė nesigilinant į temos niuansus. Tačiau greitai, anot didelį kraitį televizinės patirties turinčio H.Vaitiekūno, visada dirbo televizija.

Ir šiandien matau puikių žmonių televizijoje, kurie valdo žodį, moka paklausti, moka išklausyti, bet jei liepsi jiems parašyti, tai jie yra beraščiai.

"Ir šiandien matau puikių žmonių televizijoje, kurie valdo žodį, moka paklausti, moka išklausyti, bet jei liepsi jiems parašyti, tai jie yra beraščiai, o beraščiai todėl, kad neskaito. Labai grubiai sakau ir po tokios kritikos labai daug kas gali nuo manęs nusisukti", – pats nevengiantis prisipažinti klydęs, tiesaus žodžio nevengė H.Vaitiekūnas.

Žemė sukasi greičiau

"Aš visad manau, kad bet kuriame darbe, taip pat ir savanorystėje, šalia turi būti kelios kartos. Turi būti jaunimas, kuris senelius pataiso ir parodo jiems kelią, – H.Vaitiekūnas priima abituriento anūko paaiškinimus ten, kur jis nesupranta. – Reikalingas ryšys, nes kartos per daug nutolusios viena nuo kitos. Ir žurnalistikoje turėtų būti senelis, kuris patartų, jaunuolis, kuris nežinotų, ir vidutiniokas, kuris gramatiką sutvarkytų."

Lygiai tą patį žurnalistas mato ir svanorystėje, todėl apsidžiaugė pakviestas prisijungti prie savanorių komandos, nes žino, kad šalia bus jaunų žmonių. Vyresnio žmogaus gyvenimiškoji patirtis ir jauno žmogaus teorinės žinios – puikus tandemas.

"Žurnalistika yra menas paklausti, bet tai yra mažas menas. Didelis menas išklausyti atsakymą. Šiandien žurnalistikoje matau, kad klausimą užduoda, bet neklauso. Jauni žurnalistai didžiuojasi, kaip gražiai jie uždavė klausimą, ir negirdi atsakymo. Vėlgi, nesuabsoliutinu – ne visi, bet didžioji dalis", – pastebėjo žurnalistas.

H.Vaitiekūno draugystė su žurnalistika tęsiasi ir šiandien. Per savaitę jis parengia dvi publikacijas. Jau šešerius metus turi savo vietą savaitraštyje "Lietuvos sveikata". "Laikraštis – specifinis, labiau medikams skirtas, bet aš rašau ne apie mediciną, o turiu redaktoriaus leidimą rašyti apie tai, ką noriu", – ten ir sugula H.Vaitiekūno pamąstymai ir sugretinimai apie voveraites, genetiką ar daiktų kaupimą.

Antrą straipsnį kiekvieną savaitę jis rašo į "Tauragės kurjerį". Bet ten – tik apie televiziją. "Kartais TV programose padedu pasirinkti, o kartais pasityčioju. Ir televizijos džiaugiasi, kad tai yra tik "Tauragės kurjeryje" ir mano feisbuke. Manau ne vienas televizininkas mane yra užblokavęs", – neišsisukinėjo H.Vaitiekūnas.

Ir dar – apie pensiją, laisvalaikį ir laiko trūkumą: "Kai išėjau į pensiją, supratau, kokia teisi buvo mano amžinatilsį mama. Aš jos niekaip nesuprasdavau, kai sakydavo, kad neturi laiko. Man jo irgi visada trūksta. Trūksta ir trūksta. Aš žinau, dėl ko, nes žemė sukasi greičiau – po pirmadienio iš karto būna penktadienis. Nelabai aš turiu laisvo laiko. Turiu daug neperskaitytų knygų, interneto platybes, dažnai skaitau ne tai, ką reikia, o tai, kas mane pralinksmina, praskaidrina gyvenimą. Suprantu, taip deginamas laikas, bet kai dabar mažiau gali išeiti, tai visai gerai. Draugų, su kuriais anksčiau keliaudavau, arba nebėra, arba jie prasčiau už mane gyvena, pavyzdžiui, sėdi namuose ir geria degtinę. Man tai netinka. Tai todėl aš ir neturiu laiko, – nusijuokia. – Kartais kyla noras. Atsidarau barą pilną butelių ir jau tiesiasi ranka, bet pagalvoju, kad jei išgersiu – kažko nepadarysiu, taip ir lieka neišgerta."