Netikėta pažintis

Į IX fortą su dukromis atvykstame kartą per metus. Vaikštome po masinių žudynių lauką, lankome muziejaus ekspozicijas ir kalbame apie holokausto kančių istoriją. Pastarasis mūsų trejeto apsilankymas buvo kitoks nei ankstesni – šiurpo oda, o akyse tvenkėsi ašaros. Kažką panašaus esu patyrusi tik II Aušvico koncentracijos stovykloje, kur buvo įrengtos specialios dujų kameros ir krematoriumai. Praėjus kelioms dienoms sužinojau, kad kalbinsiu kaunietę, išgyvenusią holokaustą... Mergaitę, kuriai tada nebuvo lemta mirti.

Artėjant Lietuvos žydų genocido dienai, su Fruma Vitkinaite-Kučinskiene susitikau jos namuose. Šeimininkė duris atvėrė, tačiau paprašė netraukti fotoaparato. Jaukus kelių kambarių butas Dainos gatvėje kažkuo priminė tą, kuriame gyveno mano močiutė, – daug nuotraukų, paveikslų, suvenyrų ir kitų niekučių, kurie ne tik kaupia dulkes, bet ir šildo prisiminimais.

„Įsitaisykite, kur jums patogu, tik nežinau, kiek galėsiu skirti laiko“, – nusišypsojo šviesaus veido moteris, o aš darsyk pasitikslinau, ar dokumentai sako tiesą. Nors lėtesnis žingsnis, žili plaukai ir veidą išvagojusios raukšlės liudijo gyvenimišką patirtį, sunkiai galėjau patikėti, kad birželį Frumai suėjo 90 metų.

„Švęsti jubiliejų atsisakiau. Užtai dieną prieš sulaukiau IX forto administracijos atstovų vizito. Įteikė įrėmintą padėką, kurioje surašyta, kokia aš nuostabi“, – F. Vitkinaitė-Kučinskienė tikino nesijaučianti verta tokios gausos žodžių, todėl oficialaus rašto iš lentynos netraukė. Užtai ant stalo išskleidė pluoštelį nuotraukų, o šalia padėjo laikraščių iškarpų ir kelias knygas, kuriose aprašyta ir jos gyvenimo istorija.

Optimizmas: holokausto kančių istorijoje F. Vitkinaitė-Kučinskienė stengiasi įžvelgti ir šviesių dalykų. F. Vitkinaitės-Kučinskienės nuotr.

Namai, atviri visiems

Ne sykį žurnalistams pasakojusi apie savo išgyvenimus, moteris laikėsi tos pačios chronologijos. Pirmiausiai mintimis persikėlė į 1933-iuosius, kai savo riksmu pasveikino pasaulį ir tėvus – kauniečius Rivą ir Vulfą Vitkinus.

„Iš vaikystės menu, kad mama man buvo labai graži, tik kai šeštadieniais eidavo į „Metropolį“ pabendrauti ir paklausyti muzikos, užsukdavo dar ir į kirpyklą. Tada man jos plaukai nepatikdavo, – juokėsi pašnekovė. – Koks buvo tėtis? Jis nebuvo iš tų, kur labai demonstruoja meilę, bet viską, ką darė, jis darė dėl mūsų.“

Fruma pasakojo, kad jos tėtis dirbo prie  veidrodžių gamybos, vėliau buvo gamyklos „Cotton“ gamyklos inžinierius. Mergaitė su juo praleisdavo labai daug laiko – minkštai įsitaisiusi furgone, kartu vežiodavo kojines po Kauną, o tada grįždavo namo, kur jos laukdavo septyneriais metais vyresnis brolis Josifas ir mama.

Namų durys Šančiuose būdavo atviros ir giminaičiams, kurie atvažiuodavo studijuoti į Kauną. Jų visuomet laukdavo balta staltiese padengtas stalas, duonos riekė ir dubenėlis karštos sriubos. Nors dabar gyvena miesto centre, Fruma iki šiol jaučia sentimentų Senamiesčiui, kur buvo įsikūrę jos seneliai. Šventinėmis dienomis autobusai nekursuodavo, todėl pas juos mergaitė važiuodavo vežimu su stogu.

„Velykų metu valgydavome patiekalus pagal mūsų tikėjimą. Tetos ir dėdienės mus nuvesdavo į kitą vietą ir paslapčia duodavo tai, ko pagal papročius nebuvo galima. Labai gerai atsimenu tuos linksmus veidus, – atsidususi F. Vitkinaitė-Kučinskienė pratęsė: – Linksmus veidus, kurių neliko...“

Pradžia: nuo Rivos ir Vulfo Vitkinų prasidėjo ir Frumos istorija. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anksti subrendo

Mudviem kalbant už lango pasigirto vaikiškas balsas. Įsikibusi mamai į ranką, maždaug penkerių mergaitė šokinėjo šaligatviu ir traukė negirdėtą, greičiausiai pačios sugalvotą dainą. Klausydama jos Fruma sustingo.

„Mano vaikystė buvo nuostabi. Aš buvau guvi ir smalsi mergaitė. Mokėjau net kelias kalbas. Mama pasakojo, kad mano auklė buvo lenkė, todėl dar būdama visai maža mokėjau kelis lenkiškus žodžius. Kaimynystėje gyveno panašaus amžiaus berniukas, kuris šnekėjo tik vokiškai, taip aš prisijaukinau ir šią kalbą. Namuose skambėjo žydų kalba. Tik tais kartais, kai tėvai nuo manęs ir brolio norėdavo ką nors nuslėpti, prabildavo rusiškai. Netrukus aš pramokau ir tą kalbą. Žinoma, kalbėjau ir lietuviškai“, – jei ne karas, mažoji poliglotė, veikiausiai, būtų išmokusi dar daugiau.

Viskas pasikeitė tą dieną, kai kartu su mama kulniuodama Drobės gatve namo, Fruma pamatė virš galvų skrendančius Sovietų Sąjungos lėktuvus. Ant miesto pradėjus kristi bomboms šeima nusprendė bėgti kartu su besitraukiančia sovietų armija.

Gete žmonės iš vakaro žinojo, kad laukia kažkoks įvykis.

„Tėtis gavo vežimą su arkliu, žinau, kad mes vykome Jonavos kryptimi. Atsimenu, kad iš abiejų pusių buvome apšaudomi, bet pabėgti mums nepavyko. Sustojome pailsėti“, – būtent tada, anot F. Vitkinaitės-Kučinskienės, tėtis pasakė, kad nebėra prasmės bėgti – vokiečiai jau priekyje. Šeima laikinai prisiglaudė Petrašiūnuose, pas ten gyvenusius žydus. Baimės sukaustytų likimo brolių ir seserų namuose buvo daugiau. Kiek vėliau Vitkinai ryžosi grįžti atgal į namus.

„Ėjome aplinkiniais keliais. Siūlų gatve leidomės iš Aukštųjų Šančių. Tačiau baltaraiščiai pažino mano tėvą ir brolį. Suėmė juos. Likome su mama. Prisimenu, kaip ji man sakė bėgti, kiek tik galiu. Taip mes atbėgome į savo namus. Po poros dienų grįžo ir tėtis su broliu“, – pasakojo moteris.

Aptvėrė spygliuota tvora

1941-ųjų liepos 15-ąją mažos mergaitės pasaulis buvo apjuostas spygliuota tvora, o namai iš Šančių persikėlė į getą Vilijampolėje. Frumos seneliai iš mamos pusės turėjo namus Žaliakalnyje, todėl valdžia leido jiems apsikeisti vietomis su geto teritorijos gyventojais. Taip Vitkinai pateko į A. Krikščiukaičio gatvės 58-ąjį namą, stovėjusį visai šalia geto vartų. Be Rivos ir Vulfo su vaikais, įsikėlė ir Frumos mamos seneliai, jos brolio Samuelio, pusbrolių Birgerių šeima ir dar viena jauna pora. Ankštuose kambariuose nebuvo jokių baldų, tik šaltos metalinės lovos. Jaukiau būdavo nebent virtuvėje, kai prie stalo po darbų susėsdavo artimieji.

„Aš namuose megzdavau pirštines. Visi aplink žinojo, kad A. Kriščiukaičio gatvėje esančiame name gyvena mergaitė, kuri iš rankų nepaleidžia virbalų“, – pasakojimą tęsė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Gete visi žydų tautybės žmonės nešiojo po geltoną žvaigždę, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu tapusią žydų kančios ir atskyrimo ženklu. Tokią pat turėjo ir Fruma. Šio ženklo savininkai negalėjo vaikščioti gatvėmis, lankytis parkuose, skveruose, jiems buvo draudžiama naudotis viešuoju transportu ir eiti į parduotuves. Vis dėlto Frumai į kelias pavykdavo prasmukti. Mergaitė buvo nepanaši į žydaitę – šviesių plaukų, be to, puikiai kalbėjo lietuviškai, todėl mama nuimdavo žvaigždę nuo jos drabužių ir siųsdavo nupirkti maisto į kelias nedideles parduotuvėles dabartiniame A. Juozapavičiaus prospekte. „Žinau, kad buvau šiek tiek paliegusi, bet alkio jausmo tikrai nepamenu“, – F. Vitkinaitei-Kučinskienei įsiminė kiti momentai – nevaikiški vaikų žaidimai ir nuo kulkų krentantys žmonės, kurie daržuose tenorėjo pasirinkti daržovių.

Atsidavimas: paleidusi dukrą, F. Vitkinaitės-Kučinskienės mama liko gete su vyru ir sūnumi, iš kur jie visi trys nebesugrįžo. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Įrengė slėptuvę

1941-ųjų rudenį Kauno gete įvykdyta atranka ir masinės žydų žudynės, vadinamos Didžiąja akcija. Spalio 28 d. Demokratų gatvėje buvusioje aikštėje atrinkta daugiau nei 9 tūkst. Kauno geto žydų, iš kurių beveik pusė – vaikai. Kitą dieną pėsčiomis visi jie nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti netoliese esančiame lauke. Tai vienos didžiausių Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką įvykdytų gyventojų žudynių.

„Gete žmonės iš vakaro žinojo, kad laukia kažkoks įvykis. Tą naktį niekas nemiegojo, nes 6 val. ryto privalėjo būti aikštėje“, – prisiminimais dalijosi kruvinos akcijos liudininkė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Daugiau nei 30 tūkst. žydų tądien stebėjo, kaip Saugumo policijos vyresnysis seržantas Helmutas Rauka piršto mostu sprendė žmonių likimus – gyvensi ar mirsi?

„Puikiai prisimenu momentą, kai atėjo mūsų eilė. Tėvelis turėjo darbo pažymėjimą, todėl ruseno viltis, kad papulsime į gerąją pusę… Iš pradžių atskyrė senelius ir brolį į blogąją pusę, bet tėvas gerai kalbėjo vokiškai ir kažką pasakė. Brolį pavyko įtraukti į gerąją pusę“, – deja, grįžus namo, F. Vitkinaitė-Kučinskienė pasigedo senelių ir iš mamos, ir iš tėčio pusės.

Po įvykdytos Didžiosios akcijos buvo aišku, kad tai ne pabaiga, todėl Vitkinai namo rūsyje įrengė slėptuvę. Fruma tiksliai nepamena, kaip, tačiau jos tėčiui pavyko slapta gauti plytų ir kitų statybinių medžiagų.

„Apie tai, kada slėptis, mums pranešdavo žydų policininkai. Rūsio patalpos plotą tėtis buvo užmūrijęs, po lovomis iškirto angą“, – F. Vitkinaitė-Kučinskienė pasakojo, kad patalpa buvo labai maža, dažniausiai ten slėpdavosi jos šeimos nariai ir keli kaimynai. Tie, kurie netilpdavo, turėdavo uždengti slėptuvę dangčiu, ant jos užstumti lovą, o spintą – ant durų. Tik tų, kurie netilpdavo į slėptuvę, dėka iš jos vėliau ištrūkdavo besislapstantys.

„Buvo baisu. Stovi ir virš savęs girdi balsus, žingsnius“, – kaunietė užsimerkė. Tamsa jos nebaugina, nes ilgą laiką Fruma buvo įpratusi gyventi be šviesos.

Vieną dieną vokiečių kareiviai aptiko slėptuvę ir visus joje buvusius žmones.

„Mes buvome vedami už vartų, į kažkokį kiemą. Kareivis su šautuvo buože puolė mano tėvą. Brolis gulėjo ant vartų su spygliuota viela ir verkė“, – prisiminimais dalijosi F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Moteris su sege

Kartą sėdėdama namuose mergaitė išgirdo nepažįstamą balsą. Kažkas teiravosi, ar čia gyvena Fruma.

„Pagalvojau, kad atėjo mano numegztų pirštinių pažiūrėti. Klydau. Buvo pasiūlymas mane išvesti iš geto ir paslėpti. Tėvai sutiko. Ilgai mane ruošė tam, kalbėjo, aiškino, kas manęs laukia, o aš labai nenorėjau, – F. Vitkinaitė-Kučinskienė prisiminė nemigos naktis ir laikrodį, mušantį valandas. – Iki dabar negaliu nei matyti, nei girdėti tokių laikrodžių. Turiu išeiti iš patalpos, jei joje toks yra.“

1943-iųjų rudenį Frumą ir dar vieną mergaitę žydų policininkas nusivedė prie geto vartų. Ten stovėjo didžiulė minia iš darbo grįžusių žmonių. Prasibrovus pro visus juos, mergaičių laukė dvi moterys – Natalija Fugalevičiūtė ir Natalija Jagorova. Viena jų buvo pasipuošusi fosforine sege. Būtent prie jos turėjo prieiti mergaitės ir klustelėti, kelinta dabar valanda. Nors buvo tamsu, moteris turėjo atsakyti, kad trečia valanda.

„Eidama su jomis nepratariau nei žodžio. Priėjusi namų slenkstį pamačiau Rivką. Tada man atlėgo ir aš pravirkau", – pasakojo F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Rivka Šmuklerytė-Ošerovičienė buvo jos pusseserė, iš geto dingusi iškart po Didžiosios akcijos, o 1943-iųjų pabaigoje iš jo padėjusi pasprukti ir pačiai Frumai.

„Rivką laikau didžiausia savo gelbėtoja. Ji taip ir nesusilaukė savo vaikų, bet turėjo kitų. Aš buvau viena jų. Ir pirmoji odinė kuprinė, su kuria ėjau į V. Kudirkos mokyklą, būtent jos pirkta", – prisiminimais dalijosi Fruma.

Daug gerų žmonių

Apie tolesnį savo likimą Fruma kalbėjo glaustai. Moteris prisiminė našlaičių globos namus, kuriuose glaudėsi kelis mėnesius, kunigą, savo gelbėtojas Heleną Holzman, Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, kunigą, kuris parūpino naują gimimo liudijimą, ir kitą gyvenimą su Danutės Vitkauskaitės vardu ir pavarde.

„Ar pasprukusi iš geto mačiau tėvus? Pamenu, buvau pas H. Holzman, kai atėjo Rivka ir pakvietė pasivaikščioti. Tąkart ėjome link Savanorių prospekto, kur gyveno abi Natašos. Tada Rivka pasakė, kad ten yra mano mama. Ji liepė neverkti ir sakyti, kad viskas gerai, kitaip mamai skaudės širdį. Mama buvo visiškai pasikeitusi nuo tada, kai išėjau iš geto. Ji buvo sulysusi, liūdna, matėsi, kad tramdo save. Susitikimas nebuvo ilgas. Ji išėjo, o aš visą likusį gyvenimą su pagarba menu savo mamą, kad ji nepaliko tėvo ir brolio vienų gete“, – gerklėje užstrigus žodžiams, F. Vitkinaitės-Kučinskienės akyse suspindo ašara.

Tėčio su broliu Fruma taip pat daugiau nebematė, nors šventai tikėjo, kad vieną dieną jie visi trys sugrįš iš koncentracijos stovyklų. Mergaitė vis eidavo prie sinagogos, kur kabėdavo grįžtančiųjų iš stovyklų sąrašai, tačiau Vitkinų pavardės juose taip ir nerado.

„Aš niekada nesijaučiau našlaite. Kodėl? Nes visoje šioje situacijoje patyriau ir labai daug gero. Atjautos, meilės. Kalbu ne tik apie savo gelbėtojus. Omenyje turiu ir savo nuostabų vyrą. Man teko ypatinga laimė. Ne kiekvienai moteriai tai lemta patirti“, – žvilgsniu į nespalvotą  sutuoktinio nuotrauką pokalbį baigė F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Lietuvos žydų genocido diena

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Masiniai Vilniaus žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Suimtieji iš pradžių buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten – sušaudyti į Panerius. Areštus ir konvojavimą vykdė vokiečių gestapininkai, lietuvių viešoji policija, savisaugos daliniai ir ypatingojo būrio nariai. Masines žudynes Paneriuose dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijai ir SD pavaldus ypatingasis būrys (Sonderkommando). Iki 1941 m. rugsėjo galėjo būti nužudyta apie 7 tūkst., vien 1941 m. rugsėjį – daugiau kaip 8 tūkst. Vilniaus žydų.

Vilniaus getas buvo suformuotas 1941 m. rugsėjo 6 d. Senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 29 tūkst., Mažajame – apie 9 tūkst. žydų. Per kelias 1941 m. spalio mėnesį vykusias akcijas visiškai likviduotas Mažasis getas. Tačiau masinės žudynės tęsėsi beveik iki pat 1941 m. pabaigos. Nuo karo pradžios iki 1942 m. nužudyta apie 33 tūkst. žydų (iš 58 tūkst., gyvenusių iki karo).

1943 m. kovo mėnesį buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu nuvežti į Panerius ir čia sušaudyti (iš viso apie 5 tūkst. žmonių).

Nuo 1943 m. rugpjūčio pradėta laipsniškai likviduoti Vilniaus getą. Paskutinis geto likvidavimo etapas – 1943 m. rugsėjis. Dauguma moterų ir vaikų (5–7 tūkst.) buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 tūkst.) išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, o jaunos moterys (1,4–1,7 tūkst.) – į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto likvidavimo metu sušaudyti Paneriuose.

Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkst. Vilniaus žydų.

Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras