Vienas Lietuvos nepriklausomybės kalvių Vytautas Landsbergis yra pasakęs, kad apie laisvę reikia kalbėti ir už ją kovoti kasdien, o ne vien tik šventiniuose minėjimuose, per rinkimus.

"Tai šventa tiesa", – pastebi signataras Povilas Varanauskas.

– Vėlų 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą Aukščiausiojoje Taryboje buvo pasirašytas aktas "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo". Kokias to įvykio aplinkybes laikote itin svarbiomis?

– Kaip sakė Romualdas Ozolas, Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios vaikas. Jo gimimo vakarą mums, Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatams, buvo išdalyti biuleteniai, kuriuose sava ranka turėjome įrašyti Akto pavadinimą, savo vardus, pavardes ir pasirašyti verdiktą – esame už ar prieš Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Balsavimui pasibaigus, Vytautas Landsbergis, siekdamas išvengti galimų nesusipratimų, garsiai skaitė visų pasisakiusiųjų pavardes, priimtą sprendimą, o pasirašiusieji turėjo tai patvirtinti, atsistodami ir pasakydami "taip".

– Kodėl šis dokumentas buvo priimtas būtent Kovo 11-ąją?

– Kitą dieną Maskvoje turėjo vykti SSRS deputatų suvažiavimas – jame turėjo būti pasirašytas dokumentas, pagal kurį norinčios išstoti iš SSRS respublikos privalėjo gauti visų kitų respublikų sutikimą. Žodžiu, išlindome iš SSRS pro adatos skylutę.

Po balsavimo buvo nuspręsta Kovo 11-osios akto dublikatą su Vytauto Landsbergio ir Liudviko Sabučio parašais ir jo priedą, išverstus į rusų kalbą, išsiųsti į Maskvą Michailui Gorbačiovui ir Ministrų Tarybos vadovui Nikolajui Ryžkovui. Šią istorinę misiją atliko Egidijus Bičkauskas, kovo 12-osios paryčiais išskridęs į Maskvą ir įteikęs minėtus dokumentus SSRS II deputatų suvažiavimui pirmininkavusiam M.Gorbačiovui.

Maskva vis ragino mus atšaukti Kovo 11-osios aktą. Kadangi nekreipėme į tai dėmesio, Lietuvai buvo paskelbta ekonominė blokada, bet mūsų šalis atlaikė šį milžinišką spaudimą.

(Nuotraukoje  – Povilas Varanauskas) Elijaus Kniežausko nuotr.

– Grįžkime prie Kovo 11-osios akto. Sakėte, kad į Maskvą šis dokumentas buvo išvežtas su dviem parašais, bet plačiau yra žinomas Aktas su visų signatarų parašais. Kuris iš tų dokumentų yra svarbiausias ir kur jie saugomi?

– Pagrindinis dokumentas – tai Aktas su dviem parašais, su AT kanceliarijos antspaudu. Tą patį vakarą Virgilijus Čepaitis pasiūlė visiems deputatams pasirašyti Kovo 11-osios aktą. Kol buvo parengtas akto teksto dublikatas ant didesnio popieriaus lapo, nes reikėjo vietos 124 signatarų parašams, kai kurių deputatų jau nebeliko salėje, trys buvo Maskvoje. Tad Aktą pasirašė tik tuo vėlyvu metu buvusieji parlamente. Kiti pasirašė kitu laiku. Abu variantai buvo nufotografuoti.

Beje, kiek žinau, per tragiškus 1991 m. sausio įvykius Kazimieras Motieka su Mečiu Laurinkumi vežė tą dokumentą į Kauną naktį, paslėpę automobilyje, po degalų baku. Dokumentas buvo nuvežti pas kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Beje, prieš 1992 m. rinkimus į Seimą tyčia buvo paskleista žinia, neva V.Landsbergis pavogė Nepriklausomybės Aktą, nors šis dokumentas visą laiką gulėjo pas kardinolą V.Sladkevičių. Kai A.Brazauskas tapo valstybės vadovu ir sužinojo, kur tas dokumentas, pats nuvyko pas kardinolą jo atsiimti. Dabar Kovo 11-osios akto originalas su V.Landsbergio ir L.Sabučio parašais yra saugomas Seimo archyve, o su visų deputatų parašais – Lietuvos valstybės naujajame archyve.

Žvelgdami atgal mes, signatarai, turėtume pripažinti, kad anuomet turėjome labiau mylėti, gerbti vieni kitus.

– Jūs anuomet labai išgarsėjote savo rašinių ciklu "Voratinklis", kuriame atskleidėte dešiniųjų ir kairiųjų Akščiausiosios Tarybos deputatų sąsajas su KGB. Kam reikėjo tokių skandalingų publikacijų?

– Žvelgdami atgal mes, signatarai, turėtume pripažinti, kad anuomet turėjome labiau mylėti, gerbti vieni kitus. Matote, anuomet Aukščiausiojoje Taryboje sklandžiusi idėjai "Užmirškime praeitį ir žvelkime į ateitį" trukdė kairiųjų ir dešiniųjų deputatų tarpusavio nepasitikėjimas ir siekis pirma laiko išvaryti vieniems kitus iš AT.

Priminsiu, kad jau 1990 m. kovo 27-ąją AT priėmė pareiškimą, siekdama sumažinti ir visuomenėje kilusią įtampą dėl viešumoje pasklidusios informacijos apie kai kurių deputatų bendradarbiavimą su KGB. Tame nutarime buvo sakoma, kad teigiamai bus vertinamas kiekvieno piliečio prisipažinimas bendradarbiavus su KGB, tačiau tokio prisipažinimo nebus reikalaujama ir juolab kaip nors baudžiama už tai. Deja, aistros tarp deputatų tik kaito. Ypač po publikacijos spaudoje apie Virgilijaus Čepaičio sąsajas su KGB.

Imta vis garsiau kalbėti apie įstatymo, reikalaujančio kituose rinkimuose kandidatams prisipažinti bendradarbiavus su KGB, reikalingumą. Atsimenu, Bronislovas Genzelis griežtai pasisakė už tai, kad tokių deputatų AT neliktų, ir 1991 m. gruodžio 17-ąją AT vis tik priėmė įstatymą "Dėl deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis mandatų patikrinimo". Ir pridursiu – atleidimo iš AT. Aš su Algirdu Patacku ir Liudviku Sabučiu buvome prieš šio įstatymo priėmimą, bet jį priimant balsavome "už", nes matėme, kad taip elgsis net ir susijusieji su minėtomis tarnybomis.

Manau, kad svarbiausias to įstatymo tikslas buvo susidoroti su Virgilijumi Čepaičiu – tuo ypač džiaugėsi Kazimiera Prunskienė, bet ir jai pačiai, ir Jokūbui Minkevičiui, ir Eduardui Vilkui ir kitiems deputatams tas įstatymas vėliau smarkiai kišo koją.

Anuomet sakiau, kad mes per maža tauta, kad kreiptume dėmesį į bendradarbiavimą su KGB. Nepaisant to, buvau pakviestas į AT Komisiją, kuri rengė tą įstatymą dėl to bendradarbiavimo. Aš siekiau Komisijoje vertinti kiekvieno deputato visas bendradarbiavimo ir sąsajų su KGB aplinkybes, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Tada išėjau iš tos Komisijos, parengiau rašinių ciklą "Voratinklis", kuris buvo spausdinamas laikraštyje "Lietuvos aidas". Pateikiau net keturiolika straipsnių apie į KGB voratinklį įsipainiojusius AT deputatus – jie buvo ir iš kairiųjų, ir iš dešiniųjų partijų. Tokiu būdu siekiau sustabdyti planuojamą "raganų medžioklę" AT, padėti brūkšnį po praeitimi ir pradėti dirbti viešai apsivalius nuo praeities. Tačiau to neįvyko.

– Ar anuomet nebijojote, kad ir jums teks aiškintis dėl iškilusių viešumon sąsajų su didžiausiu Lietuvoje laikomu partizanų išdaviku prof. Juozu Markuliu-Ereliu?

– Sukeltas triukšmas dėl mano sąsajų su J.Markuliu – tai kerštas už "Voratinklį". Mane daužė už tuos rašinius ir iš kairės, ir iš dešinės, o apie mano "nusikalstamą" ryšį su J.Markuliu pasistengė paskleisti Aloyzas Sakalas. Atsimenu, Romualda Hofertienė dėl to stengėsi sugėdyti jo stovyklą, bet ši retoriškai atsakė: "O ką jis su mumis išdarinėja?"

Tai štai – apie profesoriaus Juozo Markulio išdavikišką veiklą sužinojau tik Sąjūdžio pradžioje. Man tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Į J.Markulio namus pokariu patekau per mamos seserį mokytoją Stasę Milčiūtę. Tai buvo J.Markulio trijų kambarių būstas, kurio šeimininką KGB išsiuntė į Leningradą rašyti mokslinį darbą, o iš tiesų taip siekė apsaugoti savo agentą nuo partizanų karo lauko teismo mirties nuosprendžio. Kambarį mano tetai išnuomojo J.Markulio giminaitė, prižiūrėjusi jo paliktą turtą.

Aš atvažiuodavau aplankyti savo tetos vienas, nes gyvenau pakaunėje pas gimines, be tėvų, buvusių Sibire. Lankiausi pas tetą Vilniuje, kol J.Markulio šeima grįžo iš Leningrado. Buvojau ten ir truputį vėliau. Tad man iš tiesų teko šiek tiek bendrauti su J.Markuliu, apie kurio slaptą veiklą anuomet nieko nežinojau. Deja, po mano "Voratinklio" ciklo 1992 m. buvo skleidžiamas gandas, kad aš esąs J.Markulio sūnėnas ar augintinis, ir net abejojama, ar iš tiesų galėjau būti Sibire, turėdamas tokį dėdę.

Aš po kiekvienų laisvų rinkimų prašau Dievą laiminti Lietuvą ir jos naudai dirbančią tautos išsirinktą valdžią.

– Ar dabar, prabėgus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Kovo 11-osios, manote, kad Lietuvoje sumažėjo priešprieša, išnyko KGB šmėkla?

– Nemanau. Pastebiu dar vieną skaudžią vietą valstybėje – pilietiškumo stoką, o jei ir randasi kokia pilietinė iniciatyva, tai jos organizatoriai panaudoja ją savanaudiškiems tikslams. Tačiau džiugina pasirinkimo laisvė – gali kiekvienas rinktis, pavyzdžiui, už ką balsuoti. Aš po kiekvienų laisvų rinkimų prašau Dievą laiminti Lietuvą ir jos naudai dirbančią tautos išsirinktą valdžią.

Kai kurių signatarų iš Kauno likimai

Pirmiausia priminsime, kad Birutė Nedzinskienė, Algirdas Vaclovas Patackas, Vytautas Paliūnas, Liudvikas Simutis, Antanas Karoblis, Kazimieras Uoka jau iškeliavo Anapilin.

Kauno Sąjūdžio šešiolika atstovų – būsimų signatarų kandidatavo į AT Kaune, dar aštuoneri – Kauno rajone, kitose rinkimų apygardose. Pasidomėjome, ką dabar veikia kai kurie iš jų.

Rolandas Paulauskas: signataras, žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas, kompozitorius, ypač išgarsėjęs, kai parašė muziką Kęstučio Genio eilėraščiui "Pabudome ir kelkimės", kuri tapo Sąjūdžio himnu; vienas iš Tautos pažangos partijos atkūrėjų, pirmasis Sąjūdžio TV laidų iš Kauno rengėjas, 1993–1996 m. rengė ir vedė LTV laidas "Kas geresnio, premjere?", 2009–2014 m. – radijo stoties "Laisvoji banga" politinių diskusijų laidą "Naktigonė". Pastaruoju metu jam metami kaltinimai radikalizmu, prorusiškomis pažiūromis. "Aš esu tautininkas ir noriu, kad ir po 100 metų Lietuvoje būtų lietuvių kalba ginčijamasi, kaip geriau susitvarkyti savoje šalyje", – su metamais kaltinimais nesitinka R.Paulauskas.

Algirdas Saudargas – septyniose Lietuvos Respublikos vyriausybėse dirbęs užsienio reikalų ministru, nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir Maltos Ordinui, nuo 2009 m. – Europos Parlamento (EP) narys. Anot A.Saudargo, jis ėmėsi iniciatyvos atkreipti visuomenės dėmesį į kibernetinį saugumą Lietuvoje. Signataro EP biuras drauge su Lietuvos mokslų akademija parengė, išleido ir išdalijo Lietuvos mokykloms, bibliotekoms specialų leidinį minėta tema. Šiuo metu signataras laukia kitos savo svarbios iniciatyvos Europos Parlamente rezultatų – mokslininkų parengtos ir verčiamos į lietuvių kalbą 150 puslapių studijos kalbos technologijų klausimais, kurie dar labai siaurai suprantami visuomenėje. Ši studija kartu yra ir lietuvių kalbos likimo informacinėje erdvėje klausimai.

Povilas Varanauskas – šis technikos mokslų daktaras, išradėjas, KPI (dabar KTU) docentas, garsios KTU "Vibrotechnikos" Mokslinio tyrimo sektoriaus laboratorijos vedėjas, po darbo Seime dirbo dėstytoju ir, stebėdamas politinį šalies gyvenimą, rašė ir teberašo poleminius straipsnius į spaudą, tačiau jokiu būdu nelaiko savęs politologu.

Audrius Butkevičius – gydytojas, 1989 m. įkūręs Kaune klubą "Tremtinys", tapo aktyviu Kauno sąjūdžio nariu, 1990 m. – Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi. 1991-ųjų sausį organizavo parlamento gynybą, 1991 m. rudenį tapo pirmuoju krašto apsaugos ministru, po metų pasirašė Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą. 1993 m. vykstant pakaunės savanorių maištui atsistatydino iš ministro pareigų. Būdamas 1996–2000 m. kadencijos Seimo nariu, 1997 m. rudenį buvo apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti. Nors buvo įkalintas, išlaikė Seimo nario mandatą. Išėjęs į laisvę, Gruzijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje patarinėjo politinių technologijų klausimais, įsteigė individualią įmonę, o 2007 m. buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Dabar, anot paties A.Butkevičiaus, užsiima tuo, ką geriausiai išmano, – konsultuoja politinių technologijų klausimais.

Česlovas Vytautas Stankevičius – didžiuojasi esąs vienas iš Kovo 11-osios akto kūrėjų, jį pristatęs Aukščiausiojoje Taryboje kolegoms deputatams, dešimtims ten buvusių iš viso pasaulio žurnalistų, o svarbiausia – Lietuvos visuomenei. Daugybę metų skyrė krašto apsaugai ir jai vadovavo, būdamas ministru, dirbo diplomatu. Iš darbo Seime pasitraukė būdamas 75 metų, atsisakęs kandidatuoti 2012 m. rinkimuose, o po metų išėjo jo parašyta knyga apie derybas su Maskva svarbiausiais Lietuvos valstybės klausimais. Nuo 1994 m. gyvena Vilniuje, retsykiais lankosi Kaune.