Žaliakalnio turgus išgirtas tų, kuriems patogu čia apsipirkti, apdainuotas menininkų, traukia kaip vieta, kurioje galima ne tik įsigyti reikalingų dalykų, bet ir pažioplinėti, pabendrauti.

Judėjimo pilna gatvė

Šeštadienio rytas. Zanavykų gatvė Žaliakalnyje pilna judesio: atvyksta ir išvyksta mašinos, šaligatvis nuklotas patiesalais su įvairiausiomis prekėmis: sendaikčiais, elektros prietaisais, naujomis vilnonėmis kojinėmis, vinilinėmis plokštelėmis, pieno produktais, vaistažolėmis, gėlėmis. Sukinėjasi pirkėjai ir smalsuoliai.

Akivaizdu: kai kurie prekiautojai čia ateina ne tik kažką parduoti, bet ir prasiblaškyti. Daugelis mielai pasakoja istorijas, nori pabendrauti, bet nesileidžia fotografuojami. "Darbo biržoje norėjau baigti floristikos kursus, kad galėčiau dirbti gėlių parduotuvėje, kurti puokštes. Tačiau man tokių kursų neskyrė – nusprendė, kad aš per sena. Pradėjau turguje prekiauti gėlėmis – čia nereikia jokių kursų pažymėjimų. Pati auginu gėles, nusiskinu, sukomponuoju ir parduodu", – pasakojo šviesiaplaukė puokščių pardavėja.

"Peilei kopūstinei", – prie metalinių geležčių skelbia užrašas su klaidomis. Netoliese – seniai gaminti, bet mažai naudoti indai. Prieš dvidešimt metų buvęs madingas stiklinis arbatos servizas – net neišpakuotas. Pasidomėjus, iš kur gauti šie indai, prekiautojas iš karto dingsta. Šalia jo sėdėjusi pensinio amžiaus moteris su dideliais akiniais nuo saulės porina: "Atneša žmonės, prašo parduoti."

Čia pat – mediniais stalo įrankiais, kirvakočiais apsikrovęs senolis suadytu megztiniu, apibrizgusia skrybėle. "Daugiau tų įrankių negaminu – negaliu", – sako jis, rodydamas sutinusius pirštų sąnarius. – Išparduosiu tai, ką esu pagaminęs anksčiau, ir viskas."

Besidomintiesiems pristato savo drožtus šaukštus, šakutes, menteles: "Čia ąžuolinis, čia – klevinis, o čia, čia pamiršau, kaip šitas medis vadinasi. Man jau 84 metai, pusę metų po insulto nekalbėjau, dabar jau geriau. Ir skaičiuoti man sunku – jei reikia, pasikviečiu kaimyną." Prieina senu kirviu nešina moteris. "Ar kirvakotį pakeisite?" – klausia. "Pakeisiu", – sako senolis ir ima lėtai tašyti kirvakotį, kad tilptų į movą.

Improvizuotas knygynas

Netoliese – senų knygų karalystė. Čia galima rasti visko – nuo Šventojo Rašto iki Lenino raštų. Įdomi knygų kaimynystė: Jono Aisčio eilės – šalia Suzannos Kubelkos "Šiandien madam pareis vėliau", Lenino tomeliai – šalia "Barono Miunhauzeno".

Senienų pardavėjas Antanas išsklaido abejones, ar kas pirks Lenino raštus: "Yra tokių, kurie perka – po penkis eurus už tomą imu. Jei turėčiau visą 54 tomų komplektą, būtų galima ir daugiau paimti. Turėjau ir Stalino raštų – tas mažiau prirašęs buvo: 18 tomų. Aš 10 tomų jo raštų buvau nusipirkęs už 50 litų. Atėjo toks vyras, klausia, kiek kainuoja, sakau: 200 litų už visas. Tai išsirinko tris tomus, numetė 200 litų ir nuėjo", – prisimena Antanas.

Smulki moteris kaštoniniais plaukais atitempia didžiulį maišą knygų. "Gal paimsite – atiduodu nemokamai. Dar vieną maišą tuoj iš mašinos atnešiu", – teiraujasi Antano. Jam linktelėjus, ima krauti knygas ant nedidelio prekystalio: išdygsta kalnas sovietmečiu leistos pasaulinės literatūros serijos knygų, novelių rinkiniai. Pasiteiravus, kodėl atiduoda knygas, aiškina: "Neturiu, kur dėti. Pati daug knygų turiu, dar iš tėvų liko, o bibliotekos neima."

Jos raginimu pasiimti knygų pasinaudoja keletas praeivių. Kitas Antanas vėliau bandys parduoti. Vyras juda pasirėmęs į nedidelį vežimėlį – neturi dalies pėdos. Pakaušį ženklina randas. "Patyriau rimtą galvos traumą, darė penkias operacijas. Paskutinės operacijos metu įdėjo plokštelę ten, kur trūko kaukolės kaulo, iki tol vaikščiojau kaip zombis. Po tos traumos mano kairioji pusė buvo silpnesnė. Peršalau, prasidėjo komplikacija – pusę pėdos reikėjo nupjauti", – pasakoja.

Knygų pardavėjas įsitikinęs, kad Lietuvoje blogai, išvažiuosiąs gyventi į Angliją. "170 eurų gaunu už invalidumą. Tai ar čia pragyvensi? Išvažiuosiu į Angliją. Iki liepos mėnesio tą kioską dar turiu nugriauti, – vyras mosteli ranka neveikiančio kioskelio link. – Nusipirkau, bet negaliu naudoti. Nugriausiu ir išvažiuosiu."

Lūpinė armonikėlė ir moneta

Apžiūrinėjant sendaikčius, prisigretina akiniuotas žilaplaukis. "O va šito tikriausiai nematėte, – traukdamas iš švarko kišenės rodo sovietinę 200 rublių nominalo monetą. Ant gelsvos monetos puikuojasi užrašas "Krainij sever" (rusiškai – Tolimoji šiaurė) ir meškos ant ledo lyties atvaizdas. Paklaustas, kiek tokia moneta kainuoja, atsako: "Kaina sutartinė." Paskui iš kitos kišenės išsitraukia 1980 m. Maskvos olimpiados simbolį – meškiuką, lūpinę armonikėlę ir užgroja – sklandžiai išvinguriuoja melodiją.

"Čia – "Hohner Comet", labai garsios vokiečių firmos, – užrašą ant armonikėlės rodo vyras. – Nemuzikalus esu, pradėjau groti po klinikinės mirties." Pasiteiravus, ar jis tuos daiktus superka, ar parduoda, akiniuotas vyras tik paslaptingai šypsosi.

Prie pat įėjimo į turgų spanguolėmis, bruknėmis ir vantomis prekiauja du bičiuliai. Už litrą spanguolių prašoma 2,5 euro, bruknių – 1,5 euro. "Kodėl spanguolės brangesnės už bruknes? Todėl, kad jose daugiau vitaminų ir kitų sveikų medžiagų. Jas dėl sveikatos galima naudoti. O bruknes – uogienei virti", – aiškina prekeivis. Jo bičiulis siūlo vantas: "Mano miškas, mano vantos ir kaina mano, beržinė vanta – 1 euras, ąžuolinė – 1,5 euro. Kuri geresnė? Kaip kam patinka. Man pačiam labiau patinka beržinės – dėl kvapo."

Vaisius, riešutus, sultis parduoda azerbaidžaniečių pora. "Gasratas – prisistato lietuviškai laisvai kalbantis tamsaus gymio vyriškis. – Aš jau 30 metų Lietuvoj gyvenu." Paklausus, kaip sekasi prekyba, jis svarstyklėse rodo pusiausvyrą: "Per viduriuką." Prieina pirkėjas, klausia: "Kada, mieli ponai, riešutų atvešite?" "Jau turim, prašom – 4 eurai už kilogramą", – semdamas didelius turkiškus riešutus sako Gasratas.

Šalia šviesiaplaukė moteris prekiauja, kaip skelbiama, miško medumi: 1 kg – 5 eurai, 750 g indelis – 4 eurai. Prekyba mėsa vyksta halėje, tačiau vieną kitą paruoštą gaminti paukštį galima nusipirkti ir lauke. Prie įėjimo į halę vyriškis, kurio akis beveik dengia kepurė su snapeliu, prekiauja vištomis, antimis. Vietoj uodegos iš išdarinėtų paukščių styro išlindę plastikiniai buteliukai su ledu. "Čia – šaldytuvas lauko sąlygomis. Palieskite – matote, paukštiena tikrai šalta, – pasak prekiautojo, nedideliais jo išradimais naudojasi ir kiti. – Prieš dvidešimt metų prekiavau gyvais viščiukais. Dėžės su skylutėmis – vėjas per viščiukus kiaurai eina. Dėžes plėvele iš šonų apvyniojau – tuoj nusižiūrėjo kiti. Dabar ir ledu buteliukuose daug kas paukštieną šaldo." Vienai pirkėjų užsiminus, kad išradimus reikėjo patentuoti – nereikėtų dabar turguje stovėti, vyras tik nusijuokia.

Ištikimi pirkėjai

Prie žmonių apgulto mėsos prekystalio halėje laukia galerijos "Meno parkas" vadovas Arvydas Žalpys. "Mėsą visada pas tuos pačius žmones perku. Iš vakaro pasiskambinu, pasakau, ko man reikia, tada šeštadienį, išgėręs rytinę kavą, neskubėdamas atvažiuoju", – pasakojo A.Žalpys, į Žaliakalnio turgų atvažiuojantis iš Vičiūnų.

Tarp mėsos prekystalių vaikščioja ir Kauno vicemeras Vasilijus Popovas su žmona Valentina. "Kas antrą savaitgalį čia atvažiuojame – mėsos, kiaušinių nusiperkame. Gyvename netoli Garliavos, labiau pakeliui būtų Aleksoto turgus, bet mes esame ištikimi šiam turgui – jau 30 metų čia apsiperkame", – pasakoja V.Popovas.

Prekyba vaisiais, daržovėmis, vaistažolėmis vyksta dengtoje turgaus dalyje. Ant vieno prekystalių – daugybė maišelių su užrašais: ramunėlės, raudonėliai, pelynai, valerijonai, barkūnai. Tačiau prekiaujantysis vaistažolėmis – nekalbus, supratęs, kad kalbina žurnalistai, skubiai pasišalina. "Jis juk pakelėse tas žoles renka, užtat ir slepiasi dabar", – iš pabėgusiojo juokiasi jo kaimynas.

Kitur virš kelių prekystalių kabo didžiulis reklaminis užrašas: Abukausko ūkis. Už prekystalio stovi pats Babtų seniūnijos ūkininkas Edvardas Abukauskas. Ūkininkas parduoda ir tokias tradicines daržoves kaip bulvės, morkos, ir retesnes. "Čia – kininis barstutis. Labai skanus pakepintas ant sviesto", – daržovę, priklausančią kopūstinių šeimai, išvaizda labiau primenančią kinines salotas, rodo E.Abukauskas.

Ant jo prekystalio – daug indų su įvairiomis raugintomis daržovėmis. "Ko neraugiam? Vinių", – juokiasi ūkininkas ir siūlo paragauti raugintų česnakų žiedstiebių. Pasiteiravus, kiek, jo akimis, turguje yra prekiaujančiųjų savo pačių užauginta produkcija, E.Abukauskas atsako: "Bobutės gal savo darželiuose užaugintomis daržovėmis ir krapais prekiauja. Apskritai tokių – mažuma."