Visas knygų arsenalas

Knyga „Išlikę laisvi“ – aštuntoji rašytojo, pokario rezistencinės kovos ir pasipriešinimo istorijos tyrinėtojo E.Kuckailio arsenale. 2015-aisiais jis parašė romaną „Pavasarį paukščiai sugrįžta“, sulaukusį ne tik pagyrų dėl turinio, bet ir pastabų, esą istorija prašosi tęsinio. Komentatoriams siūlęs pasitelkti fantaziją ir tolesnį scenarijų sudėlioti patiems, darbo galiausiai ėmėsi pats E.Kuckailis. Juolab kad sąlygos kūrybai buvo itin palankios.

Viskas: dar vieno tęsinio nebus – knyga „Išlikę laisvi“ E.Kuckailis užbaigė Štefano istoriją. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Prasidėjo karantinas, atsirado šiek tiek laiko, kūrybinių minčių. Be to, buvo gera proga patyrinėti vietoves, esančias arčiau Kauno, nes iki tol dažniausiai sukau Dzūkijos link“, – prieš praskleisdamas knygos „Išlikę laisvi“ puslapius autorius greitai perbėgo „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ eilutėmis.

Romanui autorių įkvėpė įminta Rumšiškių miškų paslaptis – Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių karių įrengtas apkasas, į kurį pataikė 120 mm minosvaidžio mina. Remdamasis biografiniais leidiniais, atsiminimais ir tyrinėjimų medžiaga, šiame romane autorius leidosi vokiečio Štefano Hartmano pėdsakais. Sekdamas jam įkandin, E.Kuckailis aprašė įvairias kautynes. Pradedant sėkminga operacija, vokiečių invazijai atvėrusią kelią į Belgiją 1940 m., baigiant masine oro desanto operacija Kretoje 1941-aisiais.

Beveik apie save

Taigi, susipažinkite, pagrindinis knygų „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ ir „Išlikę laisvi“ herojus – Štefanas iš Gumbinės, Rytų Prūsijos. Pusiau vokietis, pusiau lietuvis, buvęs smulkus kontrabandininkas. Kaip ir dauguma, tuo metu gabenęs alkoholį ir apelsinus, garantavusius merginos širdį pirmojo pasimatymo metu. Draugams sugėdijus Štefaną dėl jo veiklos, kuri buvo ne tik nelegali, bet dar ir pavojinga, jaunas vyras patraukė į vieną elitinį parašiutininkų dalinį. Vėliau tapo snaiperiu. Akyli skaitytojai ir geri Ernesto bičiuliai negalėjo nepastebėti, kad tarp autoriaus – vieno iš Jėgerių bataliono kūrėjų, Specialiųjų operacijų pajėgų kario, kovinio rengimo instruktoriaus, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo eksperto, atlikusio ne vieną dešimtį šuolių parašiutu ir knygos herojaus Štefano yra ir daugiau panašumų.

„Vienas bičiulis sako: knyga juk beveik apie tave! Tiesos yra, nes rašau apie dalykus, kuriuos šiek tiek suprantu“, – paklaustas, kodėl pasakojimui pasirinko ne dokumentinę, o grožinę formą, E.Kuckailis neslėpė, kad ji išlaisvina vaizduotę ir leidžia perteikti tam tikras detales. Tarkim, žemės kvapą po apšaudymo minosvaidžiais arba kario širdies dūžius būnant mūšio lauke.

Prašėsi tęsinio

Savo asmenybę palikęs nuošalyje, E.Kuckailis grįžo prie Štefano. Matęs, kaip mūšio lauke žuvo bendražygiai, Vilkaviškyje papuolęs į nelaisvę ir per stebuklą iš jos ištrūkęs, vokiečių karys pradėjo savo didžiąją kelionę po Lietuvą.

„Kaip išgyventi tokiam kaip jis? Vasarą beklaidžiodamas gali kokiame nors sode nusiskinti obuolį, tačiau vasara juk neamžina. Reikia suktis iš padėties“, – klajonės, anot knygos autoriaus, jauną vyrą nuvedė pas partizanus.

Su jais Štefanas praleido visą žiemą, o besibaigiant pavasariui, gegužę, sužinojo, kad karas pagaliau baigėsi. Jis – ne belaisvis, slapstytis nereikia. Net nenutuokdamas, kas dedasi gimtinėje, Štefanas patraukė namų link. Dar anksčiau netekęs brolių, palaidojęs savo tėtį, karys vylėsi Rytų Prūsijoje, savo gimtojoje sodyboje, rasiąs laukiančią mamą. Deja, jį pasitiko išplėšti langai su švilpaujančiais vėjais ir byrantis namo stogas.

„Pamatęs visa tai, Štefanas traukė pistoletą, lyg ir norėjo kažką su savimi padaryti, bet staiga apsigalvojo. Metė ginklą į šulinį ir liko stovėti saulėlydžio fone“, – pabaiga be pabaigos, kaip pasakojo E.Kuckailis, jį įpareigojo užbaigti istoriją knygoje „Išlikę laisvi“, kurią, besibaigiant savaitei, autorius pristatė Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Paliko intrigą

Į rankas paėmęs naujausią savo darbą, E.Kuckailis tęsė Štefano kelionę jau kitais puslapiais. Kartu su vokiečių jefreitoriumi stabtelėjo mūšio lauke prie kelis mėnesius išgulėjusių žuvusiųjų kūnų, vieną jų čia pat ir palaidojo. Dokumentus įsidėjo į kišenę. Darsyk nosį kyštelėjo į išplėštas, griūvančias sodybas, kuriose neaptiko nė gyvos dvasios.

„Tiesa, vienoje buvo išprotėjęs senis, bet Štefanas jį ten ir paliko, nes jau niekuo negalėjo padėti“, – pasakojimą tęsė E.Kuckailis.

Sutiko jo knygos herojus ir našlaičius iš Rytprūsių. Vyriausiam jų buvo gal dešimt metų. Štefanas vilko vaikams atidavė paskutinį gabalėlį lašinių, o mainais už tai gavo cigarečių ir gaires, kada artimiausiu metu pasirodys traukinys, vykstantis į Lietuvą. Karys suprato neturįs kito pasirinkimo. Vilko vaikai išgyvens, o jis – ne. Traukinys buvo pilnas sovietų, todėl jis vyko įsikibęs už vagono. Prieš Kazlų Rūdą nuo jo nušoko. Lietuvoje Štefanas daug ko patyrė. Daug žmonių sutiko. Skaitytojai knygos puslapiuose turėtų atpažinti pirmąjį Geležinio Vilko rinktinės vadą Juozą Stravinską-Žiedą, Kardą, kuopos vadą Kazimierą Pinkvartą-Dešinį, būrio vadą Liudviką Dabrišių-Kareivį, legendinį partizaną Juozą Lukšą-Daumantą, partizanų kapelioną Antaną Ylių-Vilką. Iš tolo pirštu bakstelėjęs į nespalvotą nuotrauką ekrane, kuri įamžinusi dvasininką partizanų priesaikos davimo ceremonijoje, E.Kuckailis puse lūpų prasitarė apie kitokią – meilės priesaikos ceremoniją. Pasirodo, po pažinties su prancūzaite romane „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ knygoje „Išlikę laisvi“ pagrindinis herojus Štefanas pamilo lietuvaitę. Ją vedė slapčia, užrakintoje bažnyčioje Skardupiuose.

„Karas be meilės juk neįmanomas“, – leidžiama suprasti, kad knyga neįmanoma be intrigos.

„Karas be meilės juk neįmanomas“, – leisdamas suprasti, kad knyga neįmanoma be intrigos, pokario rezistencinės kovos ir pasipriešinimo istorijos tyrinėtojas, bene vienintelis grožinėje kūryboje įprasminantis pokario Lietuvos partizanų didvyrišką pasipriešinimą rusų okupantams, tolesnio siužeto nedetalizavo.

Netikėti atradimai

Knygoje „Išlikę laisvi“, autorius daug dėmesio skyrė kūrinyje minimų kovotojų biografijai, istoriniams šaltiniams tyrinėti. Pats surado ir identifikavo aprašomų kautynių artefaktus, rekonstravo mūšių eigą. Atlikdamas aprašomų vietovių nuoseklius tyrinėjimus, aptiko du iki tol nefiksuotus partizanų bunkerius ant Jiesios kranto ir Pirmojo pasaulinio karo apkasų sistemą Kleboniškio miške. E.Kuckailis aplankė Vilkų – J.Lukšos mamos sodybą. Čia esą vyko intensyvios Geležinio Vilko rinktinės kautynės.

„Teko nemažai tyrinėti tą vietą. Paieškas apsunkino klaidinga informacija. Gerai, kad aš esu karys ir suvokiu, kaip kas turi būti“, – išvaikščiojęs dešimtis hektarų, galiausiai E.Kuckailis rado, ko ieškojęs.

Iš šimtų, o gal net ir tūkstančių Pirmojo pasaulinio karo šovinių tūtelių, į istorijos tyrinėtojo saują tilpo dėžutė su prancūziškais šoviniais, kuriais, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ginkluota partizanų rinktinė. Iš ten knygos autorius perkėlė į Šilavotą – kaimą Prienų rajono savivaldybėje, Jiesios dešiniajame krante. Parodė šventovę, iš pirmo žvilgsnio, laiko aptrupintais mūrais.

„Ne, čia ne laiko, čia – kovos pėdsakai. Buvo gana rimtai šaudyta“, – beversdamas skaidres, knygos autorius stabtelėjo ties paskutiniąja, iliustruojančia 1993-iuosius, kai aliarmo buvo išverstas iš lovos. Telefonu tada niekas nieko nesakė. Tik atvykę į vietą E.Kuckailis su bendražygiais sužinojo, kad teks prižiūrėti „veikėjus“, kad šie išvykdami iš Lietuvos neišsivežtų to, kas jiems nepriklauso.

„Šiuos metus pasirinkau neatsitiktinai. Ta data reiškė visišką pabaigą, bent jau Lietuvos teritorijoje. Kitur, kaip matau, ne“, – savo knygos pristatymą E.Kuckailis simboliškai užbaigė bardo Romo Naidzinavičiaus dainomis apie laisvės kovas.