Kas vaikštinėjo po Dubravos miškų urėdijos Šilėnų girininkijos 79-ąjį miško kvartalą, tikrai turėjo pastebėti neįprastą medžių simbiozę – pušį ir ąžuolą suaugusius taip, tarsi jie būtų iš vieno kelmo. Atrodo, kad ąžuolo šakos įaugusios į pušies kamieną, o aukščiau nuo žemės kamienai išsiskiria.

Tarp šių dviejų gamtos bičiulių aukščiu išsiskiria pušis – 33 m, o ąžuolas yra penkiais metrais žemesnis, tačiau jo skersmuo yra didesnis (ąžuolo – 93 cm, o pušies – 63 cm). Būtent šie skaičiai nurodyti miškininkų įrengtoje informacinėje lentoje.

Anot Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjo Vido Stakėno, toks dvynių fenomenas tikrai nereiškia didžiulės ąžuolo meilės pušiai ar atvirkščiai. Tikėtina, kad 50–70 cm atstumu vienas nuo kito sudygę medeliai augo vienodai sparčiai, todėl vienas kito stipriau nenukonkuravo.

Šis ąžuolas yra maždaug 200, o pušis – daugiau kaip 100 metų amžiaus. Miško aikštelės, kurioje jie auga, erdvė leido šių medžių šaknims plėstis, o kamienams per pusantro šimto metų – storėti. Galų gale jie fiziškai suartėjo, susispaudė ir iš dalies susijungė.

Beje, šiuos tvirtai apsikabinusius medžius – šimtametės meilės ir ištikimybės simbolį galėtų lankyti ir jaunavedžiai (čia yra net tiltelis nuotakai pernešti). Ieškoti šių medžių  dvynių padeda rodyklės ant medžių kamienų. Jos prasideda nuo miško keliuko, vadinamo Vilko duobės keliu, einančio nuo Kauno–Viršužiglio plento per mišką, į Gervėnupio sodų bendrijas.