Čia dingsta vienatvė, liūdesys, pasitraukia negalia. Gal todėl namo nenori grįžti nei šimtametė senolė, nei buvusi mokytoja, tebesvajojanti pravesti dar bent vieną pamoką, nei du universitetus baigęs inžinierius. Tiesa, jis neturi namų.

Bijo tik negalios

"Ačiū Dievui, kad yra tokia gydymo įstaiga, – tokiais žodžiais pasitinka K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės dvivietės palatos lovoje gulinti Aldona Staškutė. – Čia labai gerai. Susipažinau su maloniais, įdomiais žmonėmis, kartu žiūrime televizorių."

Tačiau ši moteris su kitais bendrauja tik tuomet, kai įsikibusi į vaikštynę ar slaugytojai į parankę išeina į koridorių, pasiekia gretimą palatą. Prieš pusę metų Aldoną buvo ištikęs insultas.

"Dėl insulto buvo dingusi kalba, ją sugrąžino. Susižeidžiau koją, žaizda buvo labai didelė, kai čia atvežė. Išgydė, tik vaikščioti dar negaliu", – pasakoja moteris.
Jai neseniai sukako 82 metai. Beveik pusę jų dirbo ekonomiste vienoje statybos organizacijoje, o dabar yra bejėgė. Gyvena viena, į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę pateko pasiligojusi, nusilpusi.

"Čia valgyti duoda tris kartus. Skaniai. Namuose vakarienės nevalgydavau, o dabar atgavau apetitą ir greitai sustiprėjau. Netgi svorio priaugau, ir seselės tuo džiaugėsi", – kone su pasididžiavimu pasakoja moteris.

Iš ligoninės, sakė, važiuos pas bičiulę, kurią vadina globėja.

"Ji manimi labai rūpinasi. Užveš į namus apsižiūrėti, drabužių pasiimti, ir nusiveš pas save. Po Naujųjų metų vėl turėsiu teisę keturis mėnesius būti čia, slaugos ligoninėje", – žino Aldona.

Ji norėtų, kad bent retkarčiais pas ją į namus ateitų kokia slaugytoja, bet slaugos paslaugų jai nepaskyrė, neva viską galinti pasidaryti pati.

"Sakau, aš nekvaila, viską suprantu, mąstau, bet ant galvos nevaikštau, o kojomis paeiti negaliu", – apibendrina ketvirtajame daugiabučio namo aukšte esančiame bute gyvenanti senjorė.

Vienatve ji nesiskundžia. Mėgsta skaityti knygas, prenumeruoja laikraštį, žiūri televizorių iki vėlumos.

Pamaitina, išmaudo, aprengia

"Namuose nėra kam mane prižiūrėti, aš jau negaliu rizikuoti pati degti viryklę. Man 93 metai", – savo istoriją pradeda kitoje palatoje ant gražiai paklotos lovos sėdinti moteris.
Susipažįstame: tai Genovaitė Siliūnienė, gyvenanti Žaliakalnyje, kartu su sūnaus šeima. Turi vieną anūkę ir du proanūkius. Vyras mirė prieš dešimt metų.

"Sveikata tokia, kad tik galvą turiu, daugiau nieko. Plaučių neturiu, širdies neturiu, tulžies pūslė pilna akmenų. Esu visiška ligonė, mirštu mirštu ir nenumirštu. Kartais labai blogai būna. Neseniai turbūt visi tikėjosi, kad mirsiu, bet vaistų suleido, antibiotikų kursą išgėriau, ir vėl gyvenu", – sako moteris.

Po palatą ir namus ji pavaikšto, bet viena į kiemą neina. Bijo, kad nepargriūtų, nes labai svaigsta galva. Pastebėjus, kad neatrodo esanti sunki ligonė, sako ką tik vaistų nuo obstrukcinės plaučių ligos pasipurškusi, tai gali kalbėti be dusulio ir kosulio. Pagirta, kad gerai girdi, pasididžiuoja turėjusi puikią klausą, net ir muzikinę, bet tai buvo praeityje. Viena užaugino sūnų – vyrą areštavo kaip politinį kalinį, kai sūnui buvo vos trys mėnesiai.

"Baisu buvo. Ir badauti teko. Dabar tai labai gerai, geriau būti negali. Jau antrą kartą per dvejus metus esu šioje ligoninėje. Čia pamaitina, išmaudo kaip vaikus, aprengia. Beveik prie kiekvienos palatos tualetai yra, tik blogai tiems, kurie nevaikšto", – apgailestauja G.Siliūnienė.

Anksčiau ir dabar

Garbaus amžiaus G.Siliūnienė stebina ne tik išmintimi, logika, bet ir puikia atmintimi.

Ji visą gyvenimą dirbo mokytoja. Jei dabar galėtų nueiti į mokyklą, paaiškintų, kas labai negerai, kaip reikėtų dirbti. Pirmiausia reikalautų, kad visi mokiniai dėvėtų uniformas, mergaitėms neleistų jokio makiažo, ugdytų patriotiškumą, daugiau dėmesio skirtų užklasiniam užimtumui.

"Dabar suskamba skambutis, ir visi verčiasi laiptais žemyn. Gali sužeisti, užmušti. Eidavau proanūkės pasiimti, tai nemačiau, kad mokytojai budėtų, drausmintų. O jei vaikas ką padarė – tuoj rašo pastabą tėvams. Koks tu mokytojas, jei nesusitvarkai klasėje su vaiku?" – stebisi G.Siliūnienė.

Anot jos, dabar gyvenimas labai geras, tik senoliams liūdna, nes su jais bendrauti daug dirbantys artimieji neturi laiko. Tačiau kas dirba – gali užsidirbti, įsitikinusi moteris. Provokuojame: ar sovietiniais metais buvo blogiau?

"Siaubas buvo, ne gyvenimas! Ar tos mėlynos pastipusios antys su spygliais normalus maistas buvo? Higienos atžvilgiu produktai buvo baisūs. Baisios parduotuvės ir išvis viskas buvo baisu. Nedaug kainuodavo, bet ką mes gaudavome? Arba, būdavo, mokslo metams prasidėjus ateini į konferenciją, tai trys rusės sustojusios lietuviškai kalbantiems sako: kalbėkit "po čelovečeski" (liet. žmogiškai). Aš, tai išgirdusi, būdavo, pasiuntu ir išeinu. Pilna salė lietuvių, o jos – trys, ir turėjome kalbėti rusiškai?" – tebesipiktina G.Siliūnienė.

Benamis su dviem diplomais

Trivietėje palatoje gulintis Petras Baltrušaitis sovietiniais laikais gyveno labai gerai. Dabar jis, 64 metų vyras – bedarbis ir benamis, tik šiuo metu slaugomas K.Griniaus ligoninėje.

"Man įdėtas širdies stimuliatorius. Nepaeinu – trys stuburo išvaržos. Jo neoperavo, tik širdį. Permušimai nuo 15-os metų. Labai daug sportavau: lankiau atletinės gimnastikos užsiėmimus, žaidžiau krepšinį, rankinį. Daug kur dirbau, ėjau aukštas pareigas", – ir skundžiasi, ir didžiuojasi P.Baltrušaitis.

Pasakoja baigęs Vilniaus universitetą ir buvusį Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą), rodo diplomus ir darbo knygelę, jaunystės nuotraukas, netgi laiškus iš tetos, kuri gyveno Kanadoje, o dabar, ko gero, jau mirusi. Asmens paso su savimi neturi – jį paliko Nakvynės namuose, į kuriuos grįš, kai pasigydys šioje ligoninėje.

Jaunas vedęs mokyklos laikų meilę, būdamas 20-ies tapęs tėvu, dirbęs vienoje Kauno gamyklų tiekimo sektoriaus viršininku, šiandien Petras atrodo pavargęs, nelaimingas, vienišas. Kur dingo jo turtai?

"Ba, ba..." – skėstelėja rankomis, patyli ir priduria, kad per visus savo gyvenimo metus gyveno dvylikoje butų.

Buvo vedęs keturis kartus, su kiekviena žmona pragyveno po dešimt metų. Penktosios nebeieško, dėl skyrybų, sako, kaltas pats. Pabrėžia, kad moterys mąsto visai kitaip nei vyrai, todėl visiems yra sunku gražiai sugyventi. Turi du sūnus. Su vyriausiuoju, kurio susilaukė labai jaunas, bendrauti, anot Petro, neleidžia buvusi pirmoji žmona, kurios telefono numerį moka mintinai. Kitas sūnus gyvena Anglijoje.

"Tėvelio netekau, kai man buvo pusantrų metų. Mama mirė prieš dešimt metų. Jie dirbo Pieno centre, direktoriumi ir buhaltere. Abu palaidoti Petrašiūnuose. Antroji žmona irgi mirė. Brolis – pensininkas, Telšiuose buvo vyriausiasis gydytojas. Dabar pensininkas, telefonu pasikalbu su juo. Brolienė taip pat gydytoja. Dukterėčia Kaune gyvena. Ateina, aptvarko mane", – lėtai žodžius renka P.Baltrušaitis.

Gyvenimas yra toks

Kaip šis vyras vertina savo gyvenimą? Atsako nežinantis, kaip vertinti.

"Šiuo metu man neblogai. Jau antrą kartą esu čia. Pagal įstatymą priklauso keturi mėnesiai kiekvienais metais, – savo teises gina benamis, kitų metų sausio 19-ąją, kai praeis tie keturi mėnesiai, grįšiantis į Nakvynės namus. – Ten valgyti neduoda. Pensiją gaunu. Gyvenimas yra toks."

Nakvynės namuose jis turi televizorių, skaito laikraščius, knygas. Štai ir ligoninėje skaito Juozą Baltušį – paprašė vienos seselės, ir atnešė knygą iš ligoninės bibliotekos. Kompiuteriai, programavimas du universitetus baigusio vyro netraukia.

Atrodo, kad Petras – nuoširdus, išsilavinęs, geras žmogus. Tai pasakius vyras sukūkčioja kaip vaikas. Tenka raminti, guosti. Ir tik po netrumpos pauzės vėl prabyla.
"Viskas eina savo linija. Dabar jau tikiu likimu. Kažkada labai tikėjau Dievą, ir komunistų partijos nariu buvau. Taip, kaip yra, neturėjo būti. Bet viskas įvyko mano noru. Niekas manęs nevertė nei šnapso gerti, nei rūkyti", – buvusias, o gal ir išlikusias priklausomybes pripažįsta Petras.

Jei šiandien jis pagautų auksinę žuvelę, prašytų pakeisti savo praeitį, bet tai, sako, neįmanoma, ir papasakoja anekdotą apie žuvelę ir alkoholiką. Po to giliai atsidūsta: "Nieko man nebereikia, jau pavargau."

100 metų – nedaug

Sunku patikėti, kad smulkiai, besišypsančiai, žvitrių akių Teofilei Krasauskienei – 100 metų. Ji patikslina, kad tiek sukako balandžio 24-ąją. Gimė 1914-aisiais, netoli Kauno, Vainatrakio kaime.

Klausantis šios senolės laikas tarsi sustoja. Jos visi penki vaikai jau mirę, vienas anūkas – taip pat. Dabar jų turi penkis. Ir septynis proanūkius. Pas vieną anūką gyvena. Viskas buvo gerai, kol nesusirgo.

"Gulėjau Klinikose, širdies infarktas buvo. Jau nepajėgiau valgyti pasidaryti, tik kokią bulvę, būdavo, išsiverdu. Todėl prašiau, kad iš Klinikų į slaugos ligoninę mane vežtų. Anūkas ir jo žmona nelabai patenkinti, nori, kad namuose būčiau, bet kad jie dirba, neturi laisvo laiko mane aptarnauti", – sušlubavus sveikatai Teofilė nenori būti našta kitiems.

Šimtametė pasiguodžia, kad pargriuvusi pati nebepasikelia, nors dar visai neseniai kambarius pasitvarkydavo. Dabar, sako, klausa ir akys nusilpusios, nors susikalbėti su šimtamete normaliu tonu nebuvo jokių problemų.

"Arti viena kitos sėdime, tai ir susišnekame", – paaiškino.

Per 100 metų patyrusi daug skausmo, artimųjų netekčių, netgi vyro smurtą, dėl to su juo išsiskyrė, Teofilė nepalūžo.

"Vargau visą amžių, tai turbūt mane Dievas laiko ilgiau, kad pailsėčiau", – pajuokauja šimtametė senolė.

Dabar ji džiaugiasi, kad anūkas, pas kurį gyvena, labai geras, ir jo žmona gera. Nesvarbu, kad kartais užmiršta, ką močiutė išvardija nupirkti parduotuvėje.

"Daug atsimenu, bet daug ir užmiršusi esu. Amžius. Jauni užmiršta, tai, sakau: vaikai, tuščios jūsų galvos", – juokiasi T.Krasauskienė.

Ji dabar čia, K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, tikrai geros nuotaikos. Sako, kad čia labai gerai. Šviesu, gražu, skanu. Pasiramsčiuodama lazdele pavaikšto po palatą, išeina į koridorių.

"Nelabai tvirtai, bet su lazdike dar paeinu. Jau nenoriu gyventi, nusibodo, atgyvenau. Reikia vietą kitiems užleisti", – pro langą žiūrėdama į pušyną, kuriame būti labai mėgo, sako Teofilė.

Komentaras

Lilija Markuckienė, K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė

Po ligoninės kapitalinio remonto, kurį atlikome per metus, ir jis jau beveik baigtas, sąlygos ligoninėje labai pagerėjo. Dabar dauguma palatų – dvivietės ir vienvietės. Įsigijome daug naujos medicininės įrangos: funkcinių lovų, čiužinių, apsaugančių nuo pragulų, daugiafunkcių vežimėlių, keltuvų.

Dar šiemet miesto savivaldybė mums skirs automobilį, kuriuo vešime pacientus ne tik sėdinčius, tai galėjome iki šiol, bet ir gulinčius. Sunkius ligonius tenka vežti tyrimams, kitoms procedūroms, ir dabar nebereikės samdyti greitosios medicinos pagalbos automobilio.

Įrengėme atskirą korpusą vaikštantiems Neurologijos skyriaus pacientams, kuriems diagnozuota senatvinė demencija, Parkinsono ir Alzheimerio, kraujagyslių ligos, išsivysčiusios po galvos traumų ar insultų. Dėl pažintinių funkcijų susilpnėjimo ir kitų ligos nulemtų elgsenos pokyčių jiems būtinos specialios gydymo sąlygos. Šiuos pacientus apgyvendinome vienaukščiame pastate, iš kurio patogu išeiti į kiemą, šiltuoju metų laiku leisti laiką jame – gerti arbatą, bendrauti su lankytojais.

Atnaujinome katilinę, dabar šildymas pas mus autonominis. Šiemet pradėjome šildytis anksčiau nei miestas, nes garbaus amžiaus žmonėms reikia daugiau šilumos. Autonominis šildymas bus pigesnis, todėl sutaupysime lėšų kitoms reikmėms.

Turime pacientų, kurių slaugymą finansuoja jie patys ar jų artimieji. Valstybė padengia slaugos išlaidas už keturių mėnesių laikotarpį per vienus metus.