Nuo praėjusio rugpjūčio Dainavos poliklinikoje dirbanti 28-erių šeimos gydytoja Sondra Smalskienė neslepia svarsčiusi laimės ieškoti svetur. Vis dėlto džiaugiasi, kad liko Kaune ir nieko keisti, bent jau artimiausiu metu, neketina.

Apie jaunų gydytojų emigraciją ir dar studijų metais sulaukiamas viliones vykti dirbti į užsienį su jauna gydytoja S.Smalskiene "Kauno diena" kalbėjosi jos darbo vietoje ir tik po to, kai gydytoja priėmė visus eilėje laukusius pacientus. "Minčių emigruoti buvo. Jos sukosi galvoje ir atliekant rezidentūrą. Tačiau sprendimą priėmėme šeimoje – liekame čia, Kaune. Vyrui taip pat neblogai sekasi ir tikrai – Lietuvoje nėra taip blogai, kaip bandoma kartais nupiešti", – sakė S.Smalskienė.

– Jūs esate iš tų jaunų gydytojų, kurie liko gimtinėje. Ar daug jūsų bendrakursių neatsilaikė prieš pasiūlymo paragauti gydytojo emigranto duonos žavesį?

– Nemažai mano bendrakursių išvažiavo dirbti į užsienį: į Skandinavijos šalis, Vokietiją, tačiau didžioji dalis – į Angliją. Rezidentūros laikotarpiu buvo labai aktyviai siūlomas darbas užsienyje, nemokami kalbos kursai. Netgi buvo pasiūlymas dirbti Grenlandijoje.

– Gal atkreipėte dėmesį, kokie specialistai labiausiai pageidaujami užsienyje?

– Specialistai geidžiami visi be išimties. Tik šeimos gydytojams Didžiojoje Britanijoje, jeigu jau esi baigęs studijas, sunkiau. Ten buvo įvykis, kai afrikietis gydytojas padarė klaidą pacientui skyręs morfijaus. Tai labai plačiai aprašė vietinė spauda ir po šio įvykio buvo priimtas sprendimas, kad šeimos gydytojai turi būti ruošiami šioje šalyje. Labiausiai kalbinami ne baigusieji rezidentūros programą, o tie, kurie dar mokosi. Sutikusieji ten, Anglijoje, turi baigti panašią į internatūros programą, kuri pas mus šiuo metu yra panaikinta.

– Ar teko bendrauti su išvykusiaisiais? Kaip jiems sekasi?

– Visiems sekasi labai gerai. Aišku, kalbos barjero neišvengsi. Ypač tai pasakytina apie tuos, kurie pasirenka darbą Vokietijoje. Lietuvos mokyklose visi daugiausia mokosi anglų kalbos, todėl Vokietijoje lietuviams gydytojams tenka dar ir vokiškai išmokti. Anglijoje kalbos problemų praktiškai nekyla. Su kiek draugų kalbėjausi, visi džiaugiasi – nežinau nė vieno nepatenkinto.

– Ar, išgirdus apie kitų sėkmę, nesukirba širdyje, kad gal geriau būtų buvę emigruoti ir savo laimės lizdelį sukti svetur?

– Dabar tai tikrai ne. Gerai susidėliojo gyvenimas. Turiu darbą ir tikrai nesigailiu. Tikrai niekur išvažiuoti netraukia. Nors mano pačios šeima – tėvai, du broliai – gyvena užsienyje. Jeigu norėčiau, tikrai turėčiau galimybę išvykti, tačiau su vyru apsisprendėme, kad gyvensime ir kursime savo ateitį Lietuvoje.

– Kas lėmė tokį jūsų šeimos sprendimą?

– Na, juk nėra čia taip blogai. Abiem gerai sekasi. Vyras – ekonomistas. Dar mokosi, tačiau jau ir dirba, yra gamybos vadovas. Po truputį kuriamės ir šiuo metu jokių minčių apie užsienį neturime.

– Pasakojote, kad per studijų metus daug gerų būsimų specialistų nuviliojama į užsienį. Gal jauni gydytojai baiminasi likti be darbo, todėl dar prieš rezidentūrą sutinka su darbo pasiūlymais užsienyje?

– Be jokios abejonės, daug nuvilioja, tačiau didelė dalis baigdami rezidentūrą jau žino, kur dirbs, arba bent jau žino, kur norėtų dirbti. Tarkime, dalis kauniečių nenorėjo likti dirbti Kaune ir pasirinko važinėti į kitus miestus. Aš atvirkščiai – norėjau dirbti Kaune. Dainavos poliklinikos direktorius labai geranoriškai priima jaunus specialistus. Kiek žinau, nemažai priėmė praėjusiais metais. Reikia nebijoti kalbėti. Nežinau nė vieno, kuris būtų ieškojęs ir likęs be darbo.

– O kaip apskritai vertinate emigraciją?

– Kaip čia pasakius... Kiekvienas ieško savo gyvenimo kelio. Kuriems norisi naujovių, tie bando emigruoti, tačiau juk didžioji dalis dabar grįžta. Daug mūsų draugų jau grįžo ir kuriasi gyventi Lietuvoje, Kaune.

Be abejo, medikams užsienyje yra gerai. Jie gerai ten uždirba. Kitų specialybių žmonėms, kiek žinau, nėra jau taip gerai. Turi sunkiai ir daug dirbti, jeigu nori uždirbti, o jeigu nedirba, tai irgi nieko ten neturi. Jei lietuviai grįžę dirbtų tiek, kiek dirba ten, nemanau, kad čia blogai gyventų.

– Ar pritartumėte Marijaus Mikutavičiaus dainos žodžiams: aš tikrai myliu Lietuvą?

– Tikrai taip. Visur gerai, kur mūsų nėra. Visur gali rasti savų pliusų ir minusų. Dirbu darbą, kuris man patinka. Sunku tiems, kurie dirba tai, kas jiems nepatinka. O kai darbas teikia malonumą, nejauti, kad dirbi.

– Kiek skiriasi šeimos gydytojo atlyginimas Anglijoje ir Lietuvoje?

– Tiksliai nežinau, tačiau, kiek girdėjau, Anglijoje jie gauna apie 70 tūkst. svarų per metus. Lietuvoje gydytojo atlyginimas svyruoja nuo 1,5 tūkst. iki 6 tūkst. litų per mėnesį.

– Ar, jūsų vertinimu, labai skiriasi šeimos gydytojo darbas pas mus ir Anglijoje?

– Kiek žinau, Anglijoje tikrai nėra labai kitaip nei pas mus. Pacientų per dieną priima ne mažiau. Mes poliklinikoje turime visus specialistus. Jeigu kažkas neaišku, visada gali paskambinti vietiniu telefonu ir pasikonsultuoti su kolegomis. Tyrimai atliekami visą laiką. Poliklinikoje praktiškai yra visi vaikų specialistai. Paskambinti kardiologui ar neurologui kitą kartą prireikia, ir tai labai naudinga. Didelėje poliklinikoje visa tai yra. Mažose arba privačiose poliklinikose tokių galimybių nėra. Didžiojoje Britanijoje specialistų pasiekiamumas komplikuotas. Didžiulės eilės, kartais tenka laukti po mėnesį ar net ilgiau. Atlikti tyrimų – taip pat eilės. Jei žmogus kelias savaites kosti,  siunčiame padaryti plaučių rentgenogramą ir tai padaroma tuoj pat, o Anglijoje taip tikrai nėra. Esu mačiusi, kai su drenais namo iš ligoninės išleidžia.

– Skamba kraupokai. Gydytis geriau gimtinėje.

– Emigrantai tikrai grįžta gydytis į Lietuvą. Ir ne dėl to, kad ten brangu ar didelės eilės. Kiti lietuviai gerai uždirba ir gali kreiptis į privačią gydymo įstaigą. Į Lietuvą grįžta gydytis todėl, kad mūsų gydytojai yra labai gerai paruošti.

Komentaras
Giedrius Andziukevičius
Dainavos poliklinikos vadovas

Vienas mano prioritetų yra nedarbo mažinimas, ypač tarp jaunimo. Sudarome palankiausias ir geriausias darbo sąlygas įdarbinant jaunimą, kad kuo mažiau jų emigruotų baigę medicinos mokslus. Gydytojai, gabus jaunimas neturi išvažiuoti dirbti į užsienį.

Mūsų poliklinikoje yra viena didžiausia Lietuvos medicinos mokslų universiteto Šeimos gydytojų rezidentūros bazė. Aš esu rezidentų vadovas. Šneku su jais ir gabiausiesiems siūlau likti pas mus dirbti, pasiūlau jiems konkurencingus atlyginimus. Prisideda ir tai, kad jie čia gimę, užaugę, sukūrę šeimas. Kiek teko bendrauti su studentais, jie linkę likti dirbti Kaune, o ne emigruoti tomis populiariosiomis kryptimis – į Angliją, Airiją, Norvegiją. Esminis dalykas – konkurencingas atlyginimas ir geros darbo sąlygos.

Lietuva turi pakankamai viešųjų finansų, kad galėtų jų skirti sveikatos apsaugai. Yra hipertrofuota hospitalinė grandis. Per daug ligoninių ir per daug lovų. Aš ir mano komanda laikomės požiūrio, kad gerai dirbantis įstaigos vadovas gali paveikti, kad gydytojų, slaugytojų emigracijos nebūtų arba ji būtų labai menka. Nereikia vyriausybės lygio svertų, įstaigos vadovas tuos svertus gali turėti čia ir dabar – pasiūlydamas deramas sąlygas likti. Nuo sausio mūsų poliklinikoje dirba gydytoja, kuri, baigusi Oksfordo universitetą, grįžo gyventi į Kauną.