– 30 metų praėjo, kai visi susitelkėme, prie bokštų budėjome, į Baltijos kelią važiavome. Nieko neturėjome materialine prasme paėmus, bet buvome laimingi, nes buvome vieningi ir žinojome, kokio tikslo siekiame. Šiandien, kuomet šaldytuvai pilni, stogas virš galvos, visko yra, rankas ir kojas turime, darbą susirasti galime ir vis tiek nelaimingi. Jeigu tu ieškai negatyvių dalykų, tu ir Kanarų salose gyvendamas surasi – tai bus per karšta, tai vanduo per sūrus. Kaip žmonėms pabandyti pasakyti, kad tiesiog išlikime ramūs ir susitvarkys tos visos bėdos?

Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti.

– Taip, mes esame patyrę, kokia galia yra vienybėje. Juk tankus tai sustabdėme ne ginklais – dainomis, susikabinę rankomis, malda. Dalykais, kurie atrodo prieš ginklus kaip humoras. Ir visgi tai buvo stipresnis ginklas nei tankai. Mes pasaulyje pristatomi kaip laimės kūdikiai, kaip unikalus demokratijos triumfas, nes per tokį trumpą laiką atstatyti visuomenę praktiškai sulyginant su Vakarų kraštais, kurie jau 200 metų demokratijos tradiciją turi, yra beveik kaip stebuklas. Jeigu pasižiūri pasaulio statistikas, mes esame pirmame penkiasdešimtuke beveik visais klausimais. Daug analitinių straipsnių pristato Baltijos valstybes kaip patvirtinimą, kad demokratija veikia. Tai yra teisinga žmonijos atrasta kartu su gyvenimu sistema. Mes esame pavyzdys, kad išvis tokie dalykai veikia. 

Mes turėtume tai prisiminti ir vertinti, nes mūsų brolių ir seserų kraujas – partizanų, tų, kurie sušalo Sibiro platybėse, tiesiog šaukė į mus – ar jūs juokaujate? Jūs skundžiatės ne kad trūksta vieno ar kito dalyko, kur gyvybės ir mirties klausimas sprendėsi visai neseniai prieš keletą dešimtmečių, kad mes šitą laisvę turėtume. Dabar turime ją saugoti, nes jeigu murmančių skaičius didės, mes prarasime vienybę. Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti. Jie paskelbs, kad štai, mūsų kaimynai nestabilūs, susipriešinę, tai žinote, ką? Mes jiems padėsime. Ir vėl iš naujo ta pati dainelė, kurią mes jau turėjome. Praktiškai vienybė yra nacionalinio saugumo klausimas Lietuvoje, nes kraštas yra labai nedidelis. Ir jeigu susipriešiname, jei vienas kitą ujame, negerbiame, tai galima sakyti, mes rizikuojame laisvės ir nepriklausomybės istorija. Mes rizikuojame savo krašto likimu.

– Tie partizanai irgi turbūt turėjo nusiskundimų, kad keliuose kvadratiniuose metruose artimu atstumu turėjo būti. Ir vandens nebuvo, ir nusiprausti nebuvo kur. Ir šaltoka, ko gero, ten žiemomis girioje sėdėti buvo. Bet jie sėdėjo. Ir žinojo, kad kiekvieną dieną gali žūti, ir ne tik žūti, bet ir nukankinti gali būti. Bet jie turėjo tikslą – laisvą Lietuvą. Mes šiandien gyvendami laisvoje Lietuvoje esame nepatenkinti, kad su kauke reikia vaikščioti.

Mūsų egzaminas šiandienos yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume.

–  Taip, aišku žmonės į tokią kalbą kartais reaguoja dar didesniu pykčiu: jums tai gerai, jūs turite pavalgyti, stogą, štai mano problemos, mano ligos. Turime pripažinti, kad išbandymai, sunkumai mūsų nėra palikę. Bet kaip sunkumo nepadaryti problema – šiandien yra klausimas. Sunkumas yra įprastas dalykas, net Viešpats Dievas turėjo sunkumų, kaip ten pagalvoji. Bet kaip nepadaryti problemų? Tai reiškia, neužkietinti sunkumo iki tokio lygio, kad mes nebesusikalbame, nebegalime kartu gyventi, vienas kito gerbti. Mažas kraštas, nedidelė visuomenė, mums iš tikrųjų turėtų būti vienybę lengviau laikyti nei šimtams milijonų žmonių.

Mūsų šiandienos egzaminas yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume. O toliau, kaip jūs sakote, rankas ir kojas turime, vis tiek gali prasimanyti, užsidirbti, kitiems padėti ir tikrai gyventi taip, kaip nori, kaip tavo vaizduotė neša ir turėti tą gyvenimo versiją, kuri yra viena geriausių žiūrint pasaulio kontekste, negu, pavyzdžiui, gyvenant totalitaristinėje visuomenėje, kur tu negali net savo nuomonės pareikšti, susitikti, kalbėtis, keliauti. Įvertinti tai, ką turime – šiandien turbūt yra šitos visos pandemijos pamoka.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Vilties kultūra. Esate apie ją kalbėjęs. Ir tą vilties kultūrą, kai kalbame apie visuomenės psichinę sveikatą, tą nerimą, kuris, be jokios abejonės, visų mūsų namuose šiandien tvyro. Labai trūksta lyderystės iš politikų pirmiausia. Bet lygiai taip pat ir iš jūsų – Dievo tarnų – pusės, to žodžio, to nuraminimo. Aš nesakau, kad jūs kažko nepadarote, aš tiesiog manau, kad daugelio žmonių akys gręžiasi į tuos dvasinius, moralinius lyderius, kurių, deja, Lietuvoje nėra daug. 

– Taip, mes turime atkreipti dėmesį, kad ta vilties kultūra turi būti lavinama. Kaip ir kiti gebėjimai – mes juos laviname pastangomis. Taip ir čia – turi būti lavinamas gebėjimas ne bloga pabrėžti, bet galbūt ieškoti gero, ir pabrėžti, ir parodyti. Taip, Bažnyčia irgi galėtų tos kultūros skelbimo praktiką daryti. Aišku, politiniai lyderiai irgi turi prisiminti, kad jie tarnauja kurdami vienybę. Visi dalykai yra tvarkoje, jie tvarkysis pakeliui, jeigu mes turėsime tą patį pagrindą. Ta vienybės dvasia, troškimo vieni kitiems padėti, tvarkys ir teisę, ir ekonomiką, nes jeigu žmogus šviesoforo signalo laikosi iš baimės – yra vienas dalykas, bet jeigu jis laikosi iš meilės, kad nesužeistų kito žmogaus, yra visai kita motyvacija.

Žmonės aišku turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi.

Mes turime prisiminti, kad motyvacija yra dar svarbesnis dalykas, kurį turime perteikti žmonėms, negu vieni ar kiti niuansai iš ekonomikos ar politikos. Šiandien mūsų uždavinys visiems kartu mokytis vilties meno, jeigu jį taip galima pavadinti, žiūrėti, kokie žodžiai byra iš lūpų – ką aš siūlau kaip sprendimą ir ką aš darau, kad pasaulis būtų geresnė vieta gyventi, ar prisidedu? Jeigu nieko neprisidedu, tai bent patylėkite ir netrukdykite tiems, kurie prisideda, nes jiems nuotaiką gadinate ir tada atimate jėgą. Jūsų darbas tada ramiai pabūti, jeigu nieko gero nepasakai. Jeigu ką nors gero turite – prašom, į eterį kalbėkite, nes tai yra nacionalinis turtas. Žmonės, aišku, turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi. 

– Ką patartumėte tikintiesiems? Gal išpažintį atlikus lengviau pasidarytų ar bažnyčioje šventas mišias išklausius? Dabar tos galimybės neturime, kaip elgtis?

– Vis tiek Kalėdos yra dvasinė šventė, širdies. Prisiminti, kad esame Dievo mylimi, kad jis aplankė šį pasaulį ir nori, kad mes taip pat jį aplankytume. Tas aplankymas ne tik fizinis, kad ateiti į bažnyčią, bet jis yra dvasinis – atsivėrimas maldai, bendrystei, kuri yra egzistencinio pobūdžio. Pagalvoti apie gyvenimo dovaną, apie Kūrėją. Kalėdos šiemet yra su išbandymu, bet jeigu tu pasižiūri į tą Kalėdų istoriją, kuri aprašyta Evangelijoje, ten irgi buvo išbandymas – Marija gimdo antisanitarinėmis sąlygomis, su spaudimu. Ciesoriaus įsakymas visiems susirašyti, nėščios irgi eina 150 kilometrų, kaip jos atveju, ir gyventojų surašymas vyksta. Tada mes žinome įsakymą išžudyti berniukus – turi praktiškai čia ir dabar krautis daiktus ir bėgti į Egiptą – net visai į kitą kraštą, priverstiniai pabėgėliai, tremtiniai.

Tai fonas Kalėdų buvo toks pat. Ne tik angelų giesmė. Šiemet išgyvename štai šitą Kalėdų istorijos dalį ir galbūt daugiau atkreipsime dėmesį, kad jose taip pat buvo įtampa, taip pat negalėjo šeimos, giminės aplinkoje būti pasitiktas kūdikis. Bet tai nesutrukdė nei naujai istorijai, kurią mes vadiname mūsų era, nei sutrukdė tam džiaugsmui, kuris vis dėlto įvyko ir buvo perkeistas pasaulis per šito įvykio reikšmę. Panašiai šiandien ir mes turėtume į Kalėdas žiūrėti. Sunkumai, suvaržymai. Negalime ateiti į bažnyčią, bet pažvelkime į dvasinę šitos šventės tikrovę – juk tai buvo Dievo troškimas ateiti į žmonių tarpą ir jo didelis lūkestis, kad jis bus priimtas.

Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes pirmiausia esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename.

– Ir kančioje gražūs dalykai gimsta. O gal tik kančioje? 

– Kartais tik per kančią gražūs dalykai gimsta. Iš tikrųjų viskas, kas šitame pasaulyje sukurta, yra atėję per kančią –  kūrybinę kančią, kančią susitarti dėl bendro tikslo ir tas sunkumas nesustabdė žmonių kurti miestų, tiesti kelių, atrasti vakciną. Galėjome numoti ranka: nieko nebus, be dešimties metų jokių vakcinų. O vis dėlto susivienijus galima pasiekti, pasirodo, neįtikėtinų dalykų. Gal tai ir yra pamoka, kad mumyse yra tokios kūrybinės galios, kurios mes nesame atradę, kurios dar nėra išlaisvintos. Jeigu tai yra įmanoma per tokį trumpą laiką, tai gal ir kiti dalykai yra įmanomi.

– Požiūrio klausimas, kaip jūs sakote. Gal mes kaip tik ant gražių dalykų slenksčio esame. Koks jūsų palinkėjimas žmonėms švenčių proga?

– Brangieji, esame nuostabios šventės dalyviai. Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes, pirmiausia, esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename. Tai reiškia, kad laimėjome toje loterijoje, kuri vadinasi būtis ir patirtis gyvenimo, tikrovės šio pasaulio. Tai turime prisiminti, ypač per Kalėdas, nes jos yra Dievo ir žmogaus susitikimo šventė. Viešpats įžengė į žmonijos istoriją, kad mums atvertų dalykus, kurie džiugina širdį, kurie dovanoja viltį ir įkvepia gyventi. Norisi palinkėti šv. Kalėdų proga jums visiems įkvėpimo ir džiaugsmo, kuris tebūna jūsų gyvenimo būdas ir stilius. Ačiū ir gražių Naujųjų metų.