Vis dėlto, jo manymu, tai yra ir galimybių laikas. „Daug dalykų atradome, kurie gal nebūtų atrasti, jei ne pandemija. Pavyzdžiui, technologinės galimybės komunikuoti, mokytis, dirbti, kalbėtis per nuotolį. Atsirado ir naujų sąvokų: mokymasis per nuotolį, darbas per nuotolį. Šie metai turi įtakos ir visam ateityje būsimam laikui, nes žmonija išmoko naudotis tam tikromis priemonėmis, kurios ypač svarbios dabar, kai daug kalbame ir apie planetos išsaugojimą. Du kartus persvarstau, ar tikrai turiu sėsti į automobilį ir važiuoti. O gal galiu kalbėtis per nuotolį ir kokybiškai dalyvauti kokiame nors posėdyje, į kurį anksčiau visi važiuodavome automobiliais. Tai tikrai naujos galimybės darbui – žmonės gali dirbti kartu ir iš kitų valstybių, priklausydami kompanijai kokiame nors kitame žemyne“, – svarstė K.Kėvalas.

Kauno arkivyskupas atviras – Bažnyčios gyvenime šie metai buvo tikras išbandymas. „Daug žmonių nubyrėjo, atšaukus karantino ribojimus nebegrįžo į bažnyčią reguliarios šv.Mišių aukos, ne taip drąsiai renkasi švęsti eucharistijos sekmadieniais – apie 70 proc. tikinčiųjų sugrįžo maldos ir dalyvauti parapijos gyvenime pagal tai, kiek susirinkdavo priešpandeminiu laiku. Tai turi įtakos ir visoms veikloms, kurios dažniausiai būna kontaktinės: susitikimai, maldos grupės, katechezės“, – vardijo pašnekovas.

Anot jo, visas Bažnyčios kaip bendruomenės gyvavimas yra paremtas susitikimu, bendryste, tad užsidarymas per ilgai trukusį karantiną tapo išbandymu ir Bažnyčios identitetui. „Supratome, kokia svarbi yra bendruomenė, šv.Mišių alkis, kurį tikintys žmonės įvardija išgyvenę, kai dėl karantino negalėjo dalyvauti šv.Mišiose bažnyčiose. Įsitikinome, kaip tai svarbu žmonėms. Nuotolinės šv.Mišios gerai tik iš labai didelės bėdos, gerai tiems žmonėms, kurie negali išeiti iš namų – serga ar izoliuojasi. Bet tokios šv.Mišios tikrai nepakeičia gyvo susitikimo bažnyčioje“, – pabrėžė dvasininkas.

Optimizmo neprarado

Kauno arkivyskupas sakė pastebintis, kad pandemija turi įtakos ir žmonių psichologinei sveikatai – akivaizdu, kad įtampos visuomenėje žymiai padaugėjo. Tiesa, visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad trūksta vienijančio Bažnyčios, dvasininkų vaidmens.

Dirbti ir mokytis per nuotolį galima, o Bažnyčia per nuotolį yra sunkiai suvokiama, nes tai yra bendrystės patirtis.

„Mums buvo labai nelengva rasti sprendimų, kaip veikti, kai visa Bažnyčios veikla paremta gyvu susitikimu, – pripažino Kauno arkivyskupas. – Dirbti ir mokytis per nuotolį galima, o Bažnyčia per nuotolį yra sunkiai suvokiama, nes tai yra bendrystės patirtis. Dvasininkams buvo nelengva susitikti su žmonėmis. Norėdamas paguosti, padėti, turi susitikti, o jeigu žmogus negali to daryti, dvasininkas negali jam padėti, gali tik melstis. Juolab kad ir parapijų, tikinčiųjų lankymas buvo apribotas, žmones lankyti buvo pavojinga. Dėl viso to Bažnyčia gerokai mažiau galėjo pagelbėti žmonėms, o tai turėjo įtakos ir žmonių nuotaikai. Aišku, žmogaus gyvenime yra daug komponentų, Bažnyčia yra vienas jų. Jaučiame, kad visuomenės nuotaika tikrai yra pakitusi, žmonės – išsigandę.“

K.Kėvalo manymu, kaip tai reikės įveikti, irgi yra paslaptis, nes žmonės susiformavo ir naujų įpročių. „Bandome į viską žiūrėti pozityviai, pavyzdžiui, kad į šv.Mišių transliacijas gali prisijungti daugiau žmonių, arba įvairūs mokymai, kurie yra internete, gali pasiekti nepaprastai plačias auditorijas. Buvo atvejų, kai konferenciją internete pasižiūrėjo 100 tūkst. žmonių. Į jokią erdvę gyvai tokios minios nebūtų galima surinkti. Yra daug aspektų šiuo laiku, kuris mus išmokė naujai pažvelgti į tikrovę ir galbūt atrasti pozityvių dalykų, o negatyvius bandyti įveikti vaistais, kuriuos jau esame išbandę, t.y. bendryste, kuri gali surasti ir naujų formų“, – optimizmo neprarado Kauno arkivyskupas.

Rūpinimasis: Švč.Sakramento bažnyčios rekonstrukcija juda į priekį. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Džiugina pokyčiai Kaune

Pasiteiravus, kas labiausiai šiemet džiugino Kaune, arkivyskupijos ganytojas pažvelgė kiek plačiau.

„Džiugino, kad visus metus Kaune vyko remontai, remontuojami ir Bažnyčios pastatai: Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Švč.Sakramento bažnyčia. Visur pastoliai, dažų kvapas ir darbai, keitėsi gatvės, pastatų fasadai, miesto puošyba. Džiugina, kad gyvename tokiu laikmečiu, kai galime tai daryti. Šūkis, kad Kaunas tvarkosi, manau tikrai atitinka realybę, kurią šiemet išgyvenome“, – pastebėjo Kauno arkivyskupas ir pasidžiaugė, kad po užtrukusio itin griežto karantino žmonės po truputį sugrįžo į įprastą gyvenimą – vyksta renginiai, koncertai, miestas pasipuošęs šventėms. „Akivaizdu, kad esame visavertis Europos miestas, kuris 2022-aisiais turės ir Europos kultūros sostinės titulą. Kiek domėjausi, pagal reitingus dabar esame Europos miestų dešimtuke“, – su pasididžiavimu kalbėjo K.Kėvalas.

Akivaizdu, kad esame visavertis Europos miestas, kuris 2022-aisiais turės ir Europos kultūros sostinės titulą.

Kauno arkivyskupui įtampą kelia nebent tai, kad žmonės pernelyg susiskaldę. „Gyvename savotiškuose getuose – žmonės savimi labiau užsiėmę. Žinoma, viską galima nurašyti pandemijai, bet bijau, kad kai kurie susiformavę įpročiai geriau pabūti nieko nejudinant, tyliai, kad manęs neliestų, veda į didelę pagundą iš to ir neišeiti. Tikiuosi, kad tai tik pandemijos, o ne mūsų žmonių vidinio apsisprendimo rezultatas“, – įžvalga pasidalijo dvasininkas.

Gal ką nors reikia keisti?

Popiežius Pranciškus šiemet paragino Bažnyčią kalbėti ir su tikinčiaisiais, ir su netikinčiais – pakvietė dalyvauti Bažnyčios sinode. Gal Bažnyčios bandymas kalbėtis su žmonėmis ir bus tas raktas iššūkiams įveikti?

Pasak K.Kėvalo, situacija Bažnyčioje yra neįprasta, bet tokia pati tendencija juntama visame pasaulyje. „Kad popiežius pakviečia mus visus kalbėtis, iš tikrųjų yra didelis pasaulinis užmojis padaryti refleksiją, kaip mums, Bažnyčiai, kaip bendruomenei sekasi gyventi tuo idealu, kurį Kristus mums yra davęs kaip užduotį – būtent burti bendruomenę, kviesti kitus ir užsidegti širdis džiaugsmingam gyvenimui su Dievui ir kitais žmonėmis, – į Bažnyčios ir visuomenės bendravimą kaip galimybę žvelgia dvasininkas. – Ar mums, kaip bendruomenei, tikrai pavyksta kviesti kitus, ką darome ne taip, jeigu Bažnyčia atstumia? Gal kai kuriuos dalykus reikia keisti? Gal tai jau sustabarėję ir nebeveikia, gal esame per daug klerikalūs, gal per mažai pasauliečių įtraukiame? Gal žmonės nori, bet neranda būdų, kaip priartėti? Labai daug klausimų, kurie iš tikrųjų galėtų, bent jau taip tikimės, išjudinti Bažnyčios bendruomenę pasižiūrėti, ar pirmiausia mes esame ta evangelizuojanti ir gerąją naujieną nešanti bendruomenė, ar tik savimi ir savo struktūromis bei jų išlaikymu susirūpinusi institucija.“

K.Kėvalas priminė ir nuolatinį popiežiaus Pranciškaus raginimą „eiti į pakraščius“. „Jis dabar kviečia užkalbinti net netikinčius. Turbūt pirmą kartą Bažnyčios istorijoje toks kvietimas nuskambėjo iš tokio autoriteto lūpų – jeigu jau kalbamės, tai kalbamės visi. Jeigu yra nepatenkintų ar turinčių priekaištų, tegu būna išsakyti tie priekaištai, gal jie iš tiesų teisingi. Gal į juos reikia atkreipti dėmesį. Pasakyti to, iš ko nesitikime, to, kuris neturi artimo santykio su Bažnyčia, dalykai gali būti kaip geriausias pasiūlymas“, – optimistiškai į Bažnyčios sinodo kelią žvelgia Kauno arkivyskupijos ganytojas. Anot jo, žmonės gyvena ir veikia savo profesinėse srityse, turi įvairiausių įžvalgų ir idėjų, kaip suorganizuoti verslą, kaip suburti žmonių kolektyvus, kaip padaryti įtaką visuomenei, tad profesionalumo ir talento įžvalgos gali būti padovanotos ir Bažnyčios bendruomenei, kuri, pasak K.Kėvalo, taip pat ieško savo gyvavimo formų ir būdo modernaus pasaulio kontekste.

„Istorija parodė, kad Bažnyčia neša didelę transformuojančią žinią, gali turėti didelės ir pozityvios įtakos kuriant kultūrą, kuriant civilizaciją. Kaip ji šiandien tai gali daryti? Tai ir yra Bažnyčios sinodo, į kurį kviečia popiežius Pranciškus, nuotykis. Ir bus įdomu, kai, pasikalbėjusi su žmonėmis, Bažnyčia apibendrins tai“, – pridūrė arkivyskupas.

Atsigręžti į Dievo namus

2020-ųjų vasarį paskirtas Kauno arkivyskupu K.Kėvalas kalbėjo, kad jam labai reikėtų pagalbininko, nes arkivyskupija didelė. Praėjo beveik dveji metai, tačiau vyskupas augziliaras dar nepaskirtas.

„Kauno arkivyskupija yra padariusi visus reikiamus žingsnius pagalbininko – vyskupo augziliaro – atėjimui į Kauną – prašymas Vatikanui išsiųstas ir ten žinomas“, – sakė K.Kėvalas. Jo teigimu, buvo renkamasi iš didesnio būrio Lietuvos dvasininkų, o Vatikano Vyskupų Kongregacijai pateikti trys kandidatai, kaip tinkami tai pozicijai. „Čia dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencija kartu su nunciatūra – tai kolektyvinis darbas“, – paaiškino pašnekovas ir pridūrė, kad šios procedūros užtrunka ilgai, tad Vatikano sprendimo dar gali tekti palaukti.

Pasiteiravus, su kokiais lūkesčiais pasitinka kitus metus, K.Kėvalas nė nedvejojo: „Aišku, pirmiausia, visos viltys susijusios su Bažnyčios sinodu – kad mums pavyks pasikalbėti ir kad šis procesas suformuos nuolatinį įprotį gebėti kalbėtis. Tai labai didelis lūkestis. Džiaugiamės, kad labai daug žmonių atsiliepė į šį kvietimą. Vien tik moderatorių Kauno arkivyskupijoje turime daugiau kaip 200. Jie baigė mokymus ir grįžo į savo parapijas, kur ves susitikimus su žmonėmis, moderuos pokalbius.“

Pasak Kauno arkivyskupo, yra ir žemiškų reikalų. „Labai džiaugiamės, kad Švč.Sakramento bažnyčios rekonstrukcija juda į priekį. Atradome labai įdomių architektūrinių lobių, kurie atsivers bažnyčios sienoje į Birštono gatvę – tai senieji langai, panašūs į Pažaislio vienuolyno langus, kurie taip pat labai pagyvins bažnyčios frontoną. Labai džiaugiamės atgimstančia Arkikatedra, kurioje bus įrengtas įgarsinimas, gal net galimybė transliuoti vaizdo įrašus. Taip pat aplink Arkikatedrą tvarkoma teritorija, šventorius, nes tai susiję su dabar remontuojama Vilniaus gatve, – žemiškus darbus vardijo pašnekovas. – Esame labai dėkingi miesto savivaldybei, kuri palankiai padeda ir prisideda prie Kauno arkikatedros erdvių sutvarkymo. Aišku, Arkikatedros klebonijos fasadas bus sutvarkytas, kitąmet ir "Marijos radijo" pastatas Vilniaus gatvėje atvers duris.“

K.Kėvalo teigimu, 2022-aisiais bus daug gražių progų, o visi lūkesčiai krypsta į žmones. „Visada turime lūkestį, kad Bažnyčios bendruomenė tik stiprės. Todėl ir norisi visiems palinkėti labiau atsigręžti į Dievo namus, kurie kartu yra ir visų mūsų namai. Norime padaryti, kad tie namai būtų gyvi, klegantys vaikų ir jaunimo balsais, kuriuose savo vietą rastų kiekvienas žmogus ir drąsiai rinktųsi čia švęsti Eucharistiją, kuri yra yra mūsų, tikinčiųjų, gyvenimo centras“, – metams baigiantis linkėjo Kauno tikinčiųjų ganytojas K.Kėvalas.