Tačiau šampano taurės jubiliatas nepakels, nes lapkričio mėnesį bus 46-eri metai, kai visiškai nevartoja alkoholio.

- Yra rusiška daina "Gimtadienis", kurią atlieka Igoris Nikolajevas. Jis dainuoja, kad gimimo diena – liūdna šventė. Ar ir jums atrodo, kad gimtadienis – tik vaikystės šventė?

- Vaikystėje negalvojau, kad sulauksiu 70 metų. Būdamas vaikas kartais net pasijuokdavau iš vyresnių žmonių, nejausdavau jiems pagarbos. Tačiau tėvai išmokė gerbti vyresnius. Kai sulaukiau 40-ies, supratau, kad vaikystėje mano elgesys kartais nebūdavo pagirtinas.

Džiaugiuosi, sulaukęs tokio amžiaus ir dėkoju Dievui, tėvams, šeimai ir likimui, kad išsipildė mano jaunystės svajonė – mėgiamas sportinis darbas tapo gyvenimo būdu. Džiaugiuosi kiekvienais nugyventais metais.

- Jūsų jubiliejus – rugpjūčio 25-ąją, tačiau švęsite antradienį. Ar daug svečių pakvietėte?

- Pase įrašyta, kad mano gimimo diena yra rugpjūčio 24. Iš tiesų gimiau diena vėliau. Jubiliejų su sporto bendruomene, draugais, kolegomis, buvusiais ir esamais bendradarbiais paminėsiu antradienį Raudondvaryje.

Niekada negalvojau, kad į jubiliejų atvyks tiek daug kolegų ir draugų. Esu maloniai nustebintas, kad į kvietimą atsiliepė beveik visi. Dėl didelio dalyvių skaičiaus teko keisti net pobūvio vietą.

Niekada negalvojau, kad į jubiliejų atvyks tiek daug kolegų ir draugų. Esu maloniai nustebintas, kad į kvietimą atsiliepė beveik visi.

Šeštadienį dar švęsiu su pačiais artimiausiais giminaičiais.

- Per savo 50 metų jubiliejų nepakėlėte net šampano taurės. Šį gimtadienį taip pat švęsite blaiviai. Kiek metų nevartojate alkoholio ir kaip per pobūvius sugebate būti linksmesnis ir iškalbingesnis už mėgstančius pasivaišinti?

- Didžiuojuosi, kad lapkričio mėnesį sukaks 46 metai, kai gyvenu blaiviai. Mano geri pažįstami žino, kad nuo vaikystės buvau linksmas, iškalbus. Yra žmonių, sakančių, kad man reikia nustatyti reglamentą, nes labai daug kalbu.

Jaunystėje grodavau akordeonu, buvau šmaikštus. Mane gerbia ir tie, kurie nevengia stikliuko. Tačiau įpratau gyventi blaiviai ir puikiai jaučiuosi negėręs. Visada būti blaiviam – didelė vertybė.

- Šių metų sausio mėnesį tapote KAFF prezidentu. Ką jums reiškia šios pareigos, kuo tenka rūpintis?

- Visko neįmanoma apsakyti. Man šis darbas buvo žinomas ir anksčiau, nes 30 metų dirbau KAFF – buvau atsakingasis sekretorius, viceprezidentas. Puikiai sutarėme su buvusiu ilgamečiu LFF Vykdomojo komiteto nariu ir KAFF prezidentu Romanu Levinsku. Su juo dirbome labai darniai, todėl įgijau daug patirties ir nebūdamas prezidentu.

R.Levinskas siūlė man kandidatuoti į KAFF prezidentus dar prieš kelerius metus, bet tada atsisakiau, nes meilė futbolui matuojama ne pareigomis.

- Nuo tada, kai tapote KAFF prezidentu, nebedirbate Lietuvos futbolo federacijoje. Kiek metų joje išdirbote?

- 1988 metais buvau išrinktas KAFF atsakinguoju sekretoriumi, todėl pagal tuometinius nuostatus tapau LFF Vykdomojo komiteto nariu. 1992 m. tapau etatiniu LFF darbuotoju – Varžybų vykdymo komisijos pirmininku. Futbolo federacijoje išdirbau 27 metus.

Kai buvau išrinktas KAFF prezidentu, vėl tapau LFF Vykdomojo komiteto nariu, kuriuo nebuvau pastaruosius 10 metų. Iš LFF pasitraukiau, nes pagal įstatus KAFF prezidentas negali dirbti LFF. Tačiau Futbolo federacijai aš padedu – konsultuoju jos darbuotojus, sudarinėju Lietuvos futbolo A lygos, I  ir II lygų tvarkaraščius bei nuostatų korekcijas.

- Nuo 2016-ųjų metų A lygoje rungtyniavo net trys Kauno apskrities futbolo komandos – "Kauno Žalgiris", Kauno "Stumbras", Jonavos "Lietava" (vėliau vadinosi "Jonava").  Nė viena jų medalių neiškovojo. Dabar A lygoje liko tik sustiprėjęs "Kauno Žalgiris". Kokybė geriau už kiekybę?

- Sunkus klausimas. Būtų idealu, jei turėtume ir kokybę, ir kiekybę. Anksčiau Kaune taip ir buvo, bet tai jau praeitis. Gaila, kad iširo "Stumbras", kuris užpernai laimėjo LFF taurę, o pernai žaidė taurės turnyro finale.

Yra vilčių, kad "Kauno Žalgiris" taps kokybiškesne ekipa, žais Europos turnyruose. Juose pinigai kur kas didesni nei krepšinyje. Tą puikiai supranta ir "Žalgirio" krepšinio klubo vadovai, todėl laukiu ne tik atnaujinto Kauno stadiono, bet ir vis stiprėjančios "Kauno Žalgirio" futbolo komandos. Viliuosi, kad po poros metų ji bus stipri.

- Pensiją užsitarnavote jau prieš septynerius metus, tačiau vis dar sukatės futbolo virtuvėje. Kodėl? Nesinori ramybės, poilsio? Ar nuo futbolo niekada nepavargstate?

- Dirbti pradėjau būdamas šešiolikos metų paprastu darbininku. Vakarais mokiausi mokykloje, o dienomis  dirbau įvairius sunkius darbus. Mano darbo stažas – beveik 54 metai. Beveik 7 metus dirbau būdamas pensininku. Mano svajonė, meilė ir gyvenimo būdas buvo sportas. Be jo gyventi negaliu. Domiuosi ne tik futbolu, bet ir kitomis sporto šakomis. Būsiu nekuklus ir pasigirsiu: kai kas mane vadina vaikščiojančia sporto enciklopedija.

Šis darbas – priklausomybė, nuo kurios vaistų nėra. Jos įveikti neįmanoma. Todėl kol galėsiu, tol dirbsiu.

- Ką jums futbolas davė ir ką galbūt atėmė?

- Davė labai daug. Vaikystėje svajodavau futbolininkams padavinėti kamuolius. Mano svajonės išsipildė su kaupu. Futbolo dėka aplankiau daug šalių, susipažinau su žinomais žmonėmis. Kai dirbau Lietuvos futbolo U-21 rinktinės  administratoriumi ir išgirdau Lietuvos himną, ištryško ašaros.

Atėmė šiek tiek sveikatos, nes dėl rūpesčių, susijusių su futbolu, teko patirti stresinių situacijų. Tačiau žvaigždžių pažinimas, bendravimas su jomis suteikė kur kas daugiau teigiamų emocijų.