Paklausti, ar Lietuvoje užtikrinamos vaikų teisės, kas turi tuo rūpintis, Tarptautinę vaikų gynimo dieną kauniečiai pažėrė nevienareikšmių atsakymų.

Kai kuriems žmonėms šis klausimas pasirodė toks opus, kad jie atsisakė viešai komentuoti nuogąstaudami dėl asmeninio saugumo. „O pedofilai manęs nenukeps, jei jūs įdėsite mano nuotrauką?“ – baiminosi pensininkas Laimutis, paprašęs neskelbti nei jo pavardės, nei atviros nuomonės šiuo klausimu.

Kiti Laisvės alėjoje kalbinti praeiviai į ilgas kalbas nesileido, nes, jų teigimu, ir „taip viskas aišku“. „Po Garliavos įvykių nėra ko ir aiškinti“, – nueidama rėžė gydytoja Ramutė. Septyniasdešimtmetė Danguolė siūlė į valdžią eiti jaunimui:  tada esą ir vaikų teisės bus užtikrintos, ir visiems bus geriau gyventi.

Janina Grybėnienė, buvusi instituto sekretorė, dabar pensininkė:

– Vaikų teisės tikrai neužtikrinamos. Vaikai tampomi nežiūrint į jų interesus. Jūs pažiūrėkit, kaip žiauriai pasielgė su Drąsiaus Kedžio dukra. Su šitiek pajėgų! Pačiai buvo baisu žiūrėti, o kaip turėjo jaustis mergaitė? Manau, kad visų pirma reikėjo išaiškinti pedofilijos bylą, o po to spręsti, su kuo turėtų gyventi mergaitė. Asmeniškai nepažįstu nė vienos iš tų konkfliktuojančių pusių: nei Stankūnaitės, nei Venckų. Pati esu susidūrusi su pedofilais, kai man buvo apie 14 metų. Vienas toks norėjo nusivesti į buvusių profsąjungos rūmų rūsį. Lietuvoje neginamos ne tik vaikų, bet apskritai niekieno teisės.

Jūratė Puidienė, nevyriausybinės moterų organizacijos atstovė:

– Nepakankamai užtikrinamos. Visų pirma reikėtų užtikrinti teisę, kad visi galėtų lankyti mokyklą, kad būtų labiau prieinamas popamokinis, vasaros užimtumas. Dabar labai daug mokinių nelanko mokyklos. Tikriausiai net nėra žinoma, kiek vaikų į mokyklą neina su tėvų žinia, kiek vaikų išvažiavę į užsienį ir mokyklą lanko ten. Esu ir pati dirbusi mokytoja, žinau. Dar viena problemų – kaimo vietovėse uždaryta daug mokyklų, nes taupomos lėšos. Vis dėlto  taupyti vaikų sąskaita negalima. Kaimo mokyklos yra ne tik švietimo, bet ir kultūros židiniai. Be to, neretai kitų interesas iškeliamas virš vaikų interesų, o tam aš taip pat nepritariu.

Rapolas Daugintis, licėjaus moksleivis:

– Lietuvoje vaikai per daug teisių neturi, tačiau ar jos užtikrinamos, kitas klausimas. Gaila, kad nebuvo priimtas įstatymas, jog negalima šeimose diržu ar kitaip smurtu auklėti vaikų. Galima apsieiti ir be diržo, kitaip su vaiku susitarti. Nuolat vaiką muštruojant, dažnai daug ko neleidžiant, vis sakant „ne“ galima sunaikinti jo kūrybiškumą, iniciatyvumą. Žinoma, per daug liberalumo irgi yra negerai. Viskam turi būti ribos.

Arūnė Matelytė, licėjaus moksleivė:

– Tėvai kartais nesuvokia, kaip vaikui yra svarbu neformalus švietimas, turėjimas, ką veikti po pamokų, vasarą. Vaikų užimtumu pirmiausia turėtų rūpintis tėvai. Yra tikrai nebrangių užsiėmimų, tik reikia paieškoti, būti kūrybingesniems. Tėvai tikisi, kad kažkas kitas sugalvos, padarys ir pasiūlys.

Audrius Teresas, direktorius:

– Vaikų teisės ginamos nepakankamai. Valstybė tuo mažai rūpinasi. Ir dažniausiai vaikų teisėmis imamasi rūpintis tik tuomet, kai tai būna naudinga politiškai. Reikėtų gerinti švietimo sistemą, socialinę rūpybą. Vaikų užimtumu turėtų rūpintis ir valstybė, ir patys tėvai.

Elena Bradauskienė, močiutė:

– Kaip dėl visų vaikų teisių – nežinau, bet mano anūkėliams nieko netrūksta. O vaikams reikia ir meilės, ir materialinės gerovės. Tai priklauso ne tik nuo tėvų, bet ir nuo valdžios. Kaip? Žmonių atlyginimai labai maži, valdžia neduoda užsidirbti.

Airimas Apanavičius, profesinės mokyklos moksleivis:

– Vaikų teisių apsaugos situacijos Lietuvoje atidžiai neseku, bet jų teisės, aišku, ginamos nepakankamai. Pats vaikų neturiu, bet jais rūpintis turi visi: ir tėvai, ir valstybė. Tai, kad vaikai nelakstytų gatvėmis, o būtų užimti prasmingesne veikla, taip pat turi rūpėti ne tik tėvams, bet ir valstybei.