Gyvena piliakalnio viršūnėje

Seniausias miestelio ir apylinkių kultūros paveldo objektas – Pilimi vadinamas piliakalnis. Karmėlavos II kaime jį pasiekiame siauru keliuku, vingiuojančiu tarp sovietmečio statybos garažų. Istoriniuose šaltiniuose minima piliakalnyje stovėjusi Visvaldės pilis, kurią 1388 m. rudenį puolė Vokiečių ordinas, tačiau pilies gynybai vadovavęs kunigaikštis Skirgaila apsigynė bombardomis, o 1391 m. pilį užėmė ir sunaikino nuo Ukmergės grįžtanti Ordino kariuomenė.

Pilies piliakalnis, turintis archeologinių, istorinių ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Netipiška tai, kad šio piliakalnio viršūnėje gyvena žmonės. Nei sovietmečiu, nei atkūrus nepriklausomybę piliakalniuose nebuvo leidžiama statyti statinių, tačiau Pilies piliakalnyje sovietmečiu, matyt, įstatymai buvo apeiti. Sodybos šeimininkė Milda Viktorija Kranauskienė pasakojo, kad jos tėvai namą su ūkiniais pastatais 1965 m. įsigijo iš rusų karininko. "Pastatai – mūsų, o žemę mes iš valstybės tik nuomojamės. Mes jos negalime privatizuoti, nes tai – kultūros paveldo objektas", – sakė gyvenamojo namo piliakalnio viršūnėje savininkė.

Požemis po Nerimi?

Kadangi viena šio paveldo objekto vertingųjų savybių yra archeologinio pobūdžio, čia draudžiama kasinėti, tačiau, kaip pastebi sodybos šeimininkai, šio draudimo laikėsi ne visi. "Anksčiau buvę kariškiai su metalo detektoriais ateidavo ir kasinėdavo – ir labai gilių iškastų duobių rasdavome. Ko ieškojo? Greičiausiai lobio. Ar rado? Nežinau", – rankomis skėstelėjo V.Kranauskienė.

Moteris užsiminė: pasak padavimų, nuo piliakalnio po Nerimi eina požemis, kuriuo galima pasiekti Lapių koplyčią. Tačiau kur toks požemis galėjo būti nei kaip į jį reikėtų patekti, V.Kranauskienė sakė nežinanti.

"Tikras safari parkas čia pas mus: šernai, lapės, stirnos, kiaunės ateina. Žinoma, ir turistai užsuka. Jie mums netrukdo, mes kaip tik džiaugiamės: juk mes čia taip nuošaliai gyvename, – pasakojo sodybos šeimininkė. Pasak jos, gyvenant piliakalnio viršūnėje, kur auga daug medžių, yra vienas trūkumas: rudenį, kai krenta lapai, būna daug darbo juos tvarkant.

Moteris prisiminė, kad anksčiau šią nuošalią vietą buvo pamėgę asocialūs asmenys. "Tačiau mes juos išvaikėme, ir dabar ramu, anūkams gera čia augti", – šyptelėjo pašnekovė.

Įspūdingi šventoriaus vartai

Įspūdinga senosios Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios vieta: susprogdintos bažnyčios buvusią vietą ženklina išlikusi šventoriaus tvora. Neobarokiniai šventoriaus tvora su vartais įtraukti į kultūros vertybių registrą. Iš čia atsiveria ne tik panoraminis žemai esančio Neries slėnio vaizdas. "Jei egzistuoja aura, teigiama energetika, šioje vietoje ji tikrai yra", – čia patirtais įspūdžiais virtualioje erdvėje dalijosi vienas internautų.

Pirmoji bažnyčia Karmėlavoje iškilo 1521 m. "XVI a., kai bažnyčią statė, statybinė medžiaga malūnams, dvarams ir, žinoma, bažnyčioms statyti buvo mediena. Tokia buvo ir Karmėlavos bažnyčia. Ir degė ji daug kartų – užtekdavo zakristijonui palikti neužgesintą žvakę, ir kildavo gaisras", – pasakojo parapijos klebonas Virginijus Veprauskas.

Priešpaskutinį kartą Karmėlavos bažnyčia degė Pirmojo pasaulinio karo metais. Pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą 1921 m. iškilo nauja šventovė, pasak klebono V.Veprausko, savyje derinusi liaudies meno ir modernizmo, art deco elementus.

Antrojo pasaulinio karo metais ši bažnyčia buvo subombarduota ir nušluota nuo žemės paviršiaus.

"Karo metais planuotas statyti tiltas per Nerį – reikėjo tiesioginio susisiekimo su Lapėmis. Juk tais laikais, norint iš Karmėlavos pasiekti Lapes, reikėjo daryti didžiulį lankstą – važiuoti per Vilijampolės tiltą Kaune. Arčiau tiltų nebuvo. Tačiau, subombardavus bažnyčią, buvo nuspręsta tiltui skirtą medieną panaudoti koplyčios statybai", – pasakojo V.Veprauskas.

Šv. Onos viešoji koplyčia Karmėlavos tikinčiųjų reikmėms tebenaudojama iki šiol.

Yra išlikę duomenų, kad sulenkėjusio Karmėlavos krašto bažnyčioje XVIII a. antroje pusėje pamokslai buvo sakomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Šimtmečiu vėliau pamaldos lietuvių kalba iš viso nebuvo aukojamos. XX a. pradžioje trečdalis Karmėlavos parapijiečių laikė save lietuviais. Kai kas ketvirtą šventadienį bažnyčioje pamaldos laikytos lietuvių kalba, lenkiškai kalbantys parapijiečiai per jas keldavo riaušes ir muštynes.

Gyveno garsusis etnografas

Visai šalia pagrindinės Karmėlavos arterijos – Vilniaus gatvės – stūkso vyšnios spalvos medinukas.

Tai – buvusi Karmėlavos mokykla, kurioje 1944–1954 m. gyveno ir pradinių klasių mokytoju dirbo lietuvių etnografinės fotografijos pradininkas Balys Buračas. Nors namas nėra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir nėra privalomas saugoti, medinuką su visa pagarba tam, kas sena ir autentiška, restauravo jo šeimininkai – skulptorius Eugenijus Banys su žmona Audrone Baniene. Autentiškai tvarkyti namą finansiškai padeda Australijoje gyvenantis A.Banienės sūnus fizikas Almantas Pivrikas.

"Mokyklą vadino raudonąja mokykla. Dėl to ir patys tokia spalva ją nudažėme. Pusė šio namo buvo gyvenama, kitoje pusėje veikė mokykla. Matyti, kad šis mokyklos pastatas anksčiau stovėjo kitur: prieš pervežant rąstai buvo sunumeruoti. Yra išlikusių B.Buračo nuotraukų, kuriose mokyklos moksleiviai fotografuoti prie šios verandos", – ranka link autentiškai atkurtos verandos mostelėjo E.Banys.

"Kai šį pastatą nusipirkome, jis atrodė panašus į bomžyną – buvo ilgai neremontuotas. Kai mokykla buvo perkelta į naująjį pastatą, čia veikė kultūros namai, biblioteka, vėliau iškraustyta ir ji. Avarinės būklės pastatas ilgai stovėjo tuščias. Vėliau čia veikė kultūros skyriaus sandėliai, meninio apipavidalinimo dirbtuvės. O paskui mes jį išsipirkome. Turėjome daug vargo, kol Registrų centre sutvarkėme visus dokumentus ir jį įteisinome, nes jis tarsi neegzistavo – nebuvo įtrauktas į niekieno balansą", – pasakojo A.Banienė.

Kitais metais Lietuva minės B.Buračo 120-ąsias gimimo metines. "Šiai datai paminėti noriu sukurti ir pastatyti prie namo koplytstulpį, iškabinti atminimo lentą", – planavo E.Banys.

Priešus palaidojo kartu

Pirmojo pasaulinio karo karių kapines Ramučiuose ženklina paminklas šio karo dalyviams. 1915 m. vokiečiams užėmus Kauno tvirtovę, jos įgula traukėsi nuo Kauno į Karmėlavą. Rusų daliniai čia užėmė gynybinę liniją. Užvirė aršūs mūšiai. Karmėlava atsidurdavo tai vokiečių, tai rusų rankose. Vokiečiams apsupus rusų pulką, daliai rusų kareivių pavyko išsiveržti ir pasiekti Neveronis. Tačiau šioje vietoje, tarp Karmėlavos ir Davalgonių (dabar – Ramučiai), žuvo daug tiek rusų armijos (kurioje būta ir lietuvių su latviais), tiek vokiečių karių. Dviejų kariavusių valstybių kariai palaidoti kartu. "Karo metu žuvusieji laidoti nenutolstant nuo mūšių vietų. Konfesiniu požiūriu, šiose kapinėse palaidoti katalikų, stačiatikių ir evangelikų liuteronų konfesijų atstovai. Karui pasibaigus, buvo pastatytas simboliškas trijų kryžių po vienu stogeliu paminklas, liudijantis, kad šioje vietoje palaidoti skirtingų valstybių, tautybių ir religijų kariai", – pasakojo Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Rūta Černiauskienė.