Šiek tiek istorijos

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis jau nemažai metų saugo kovų už tautos laisvę simbolius. Tai ir paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, ir Nežinomo kareivio kapas, ir Amžinoji ugnis, ir dar daug kitų istorijos liudininkų. Taigi, jei vilniečiui drauge su krepšinio sirgaliu iš Panevėžio kyla klausimas, ar Kaune statomi Krepšinio namai bus visos Lietuvos, abejonių, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – vienintelis laisvės panteonas visoje šalyje, nekyla.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro projektuotas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę sodelyje iškilo pirmasis. Akmenys piramidei buvo atvežti iš nepriklausomybės kovų vietų, o muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius rūpinosi lėšomis paminklo statybai, kurios buvo gautos iš Vyriausiojo Lietuvos gynybos komiteto. 1921-ųjų spalio 16 d. iškilmingos ceremonijos metu paminklas buvo oficialiai atidengtas. 1934 m. lapkričio 23 d. priešais paminklą buvo perlaidotas nežinomas kareivis – palaikai atvežti iš Latvijos teritorijos, kurioje vyko kovos su bolševikais. Prasidėjus okupacijoms, Nežinomo kareivio kapo pagerbimas pamažu buvo uždraustas. Paskutinysis įvyko 1940-ųjų birželį, kol galiausiai antrosios sovietinės okupacijos metu buvo sunaikinti visi sodelyje buvę paminklai. Vietoj Nežinomo kareivio kapo buvo pastatytas sovietų čekisto Felikso Dzeržinskio biustas.

Prisiminimai: kaskart atvažiavus į Kauną, A.Norvilas jaučia ypatingų sentimentų / Butauto Barausko nuotr.

Apie 1990-ųjų vasario 16-ąją, kai Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, virtuali erdvė nelinkusi daugžodžiauti. Publikacijose, kurias perverčiau, trisdešimties metų senumo įvykiai nušviesti vos keliais sakiniais, o žmonės, istoriją sugrąžinę į senąją vietą, simboliškai pavadinti iniciatyvine grupe.

Klaidinanti informacija

"Vieną dieną "YouTube" kanale užkliuvo įrašas, kuriame jaunas vyras būreliui moksleivių pasakoja apie Karo muziejaus sodelį, neva jį sutvarkė Sąjūdis. Vienam vaikui pasiteiravus, ar Sąjūdis – Vytautas Landsbergis, ekskursijos vedlys linktelėjo galvą", – Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, aktyvus Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio – Laisvės statulos, Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir kitų paminklų atstatymo dalyvis, negalėjo susitaikyti su tokia netiesa. Sutvarkė ne V.Landsbergis ir ne Sąjūdis, o kelios dešimtys Kauno meno pasaulio žmonių, į Kauno kultūros fondą 1988-aisiais susibūrusių dėl vieno ir to paties tikslo.

"Aktoriai Rūta Staliliūnaitė ir Antanas Barčas, folkloristas, muzikos instrumentų muziejaus įkūrėjas Vytautas Stulga, M.K.Čiurlionio muziejaus vadovas Petras Stauskas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Steponas Gečas, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, "Atgajos" klubo steigėjas Saulius Gricius", – šviesuolius vieną paskui kitą rikiavo A.Norvilas, tuo metu ėjęs Kauno menininkų namų direktoriaus pareigas.

Už gamtosaugininko, visuomenininko, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininko ir žygeivio S.Griciaus rikiavosi dainininkas Juozas Malikonis, architektas Algirdas Kaušpėdas, dailininkė, muziejininkė Milda Stanislava Mildažytė-Kulikauskienė, tuometė "Kauno dienos" redaktorė Teklė Mačiulienė, dailininkas Antanas Obcarskas, bibliografas Viktoras Spitrys, Lietuvos aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, ekonomistas habilituotas socialinių mokslų daktaras Jonas Čepinskis, Romo Kalantos brolis Antanas Kalanta. Iš viso – 32 žmonės, kuriuos žinojo ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Architektui Antanui Algimantas Sprindžiui buvo patikėtos Kauno kultūros fondo pirmininko, rašytojui Robertui Keturakiui, architektui Algimantui Miškiniui ir A.Norvilai – pavaduotojų pareigos.

Nepasidavė spaudimui

Sąjūdžio metais Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, išaugo pilietinis visuomenės aktyvumas, todėl žmonės išlaisvėjo – jie ėmė drąsiau kalbėti ir reikšti sovietiniam režimui nepalankią poziciją.

Masė: ir kertinio akmens padėjimą, ir paminklo atidengimą lydėjo tūkstantinė kauniečių minia.

Antai, 1989-aisiais nemaža dalis miesto gatvių atsikratė senųjų pavadinimų, taip Lenino prospektui grąžintas Vytauto vardas, o Raudonosios armijos prospektui – Savanorių. Pajutę, kad sovietinis režimas nebėra toks negailestingas kaip anksčiau, miestiečiai pasišovė atkurti okupantų sunaikintus svarbius objektus. Buvo 1988-ųjų sausis, o gal vasaris, kai susėdę už apskritojo stalo Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos nariai sudarė tokių vietų sąrašą. Laisvės statula, paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, galiausiai – visas Karo muziejaus sodelis, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo vieta, Šv.Gertrūdos bažnyčia. Netrukus minėtas sąrašas nukeliavo į komunistų partijos centro komitetą. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo – po savaitės Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas su visais pavaduotojais buvo iškviesti "ant kilimėlio".

"Ten mums įsakmiai paaiškino, kad esame tarybiniai žmonės, todėl neturėtume atstatyti buržuazinių paminklų. Priminė, kuo visa tai gali baigtis", – ketvertas, anot A.Norvilo, neskubėjo daryti išvadų, todėl po savaitės į Kauno menininkų namus buvo iškviesta visa taryba. Ją pasitiko gausios partinės valdžios pajėgos, o po trumpo pokalbio programą buvo liepta pakoreguoti.

Staiga atsistojo Rūta Staliliūnaitė ir sako: "Moterys, vyrai, man tai ši programa labai patinka! Balsuojame?

"Sėdime nosis nukabinę, nuotaika – pakasynų. Staiga atsistojo Rūta Staliliūnaitė ir sako: "Moterys, vyrai, man tai ši programa labai patinka! Balsuojame?" – A.Norvilas prisiminė, kad prieštaraujančių ar susilaikiusių nebuvo – visi vienbalsiu palaikė senąją programą.

Pats įsuko varžtą

Žinia apie užmojus prikelti Karo muziejaus sodelį ir tautos laisvės simbolius – paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Nežinomo kareivio kapą ir Amžinąją ugnį – nuvilnijo plačiai per visą Lietuvą, o lėšos į atidarytą fondo sąskaitą ėmė plaukti ir iš pavienių žmonių, ir iš organizacijų. Dailininkas A.Obcarskas su kolegomis surengė aukcioną, kurio metu pardavė savo meno kūrinius. Gautas lėšas kūrėjai skyrė paminklo atstatymo darbams. Jų pavyzdžiu pasekė ir tautodailininkai. Architektai braižė planus, projektavo paminklą.

Stipru: akimirkos, kai prie akmenų piramidės tvirtino kryžių, A.Norvilas niekada nepamirš.

"Mano pavaduotoja buvo aktorė Hana Šumilaitė. Klausia ji su šypsena manęs, kokią čia košę užvirėme, – žmonės vos spėja suktis! Nepaisant to, niekas nesiskundė", – trisdešimties metų senumo įvykius savo pasakojimais budino Nepriklausomybės Akto signataras.

Tuo metu, kai Karo muziejaus sodelyje, numatytoje vietoje, stingo betonas, žmonės, išsibarstę po visą Lietuvą, rinko akmenis. Ne paprastus pakelės riedulius, o gulėjusius mūšio vietose, kurias brėžiniuose išguldė Vytautas Žukas. Žmonės juos krovė į automobilius ir vežė į Kauną. Vienas lauko riedulys, anot A.Norvilo, buvo atgabentas net iš Seinų. 1989-ųjų lapkričio 23 dieną buvo padėtas kertinis akmuo. Svarbiausia procedūra buvo patikėta Lietuvos kariuomenės veteranui, savanoriui, aviacijos kapitonui Simui Stanaičiui.

"Jis buvo labai garbaus amžiaus. Sėdėdamas ant kėdės perskaitė kalbą. Prilaikomas nuėjo prie akmens ir padėjo simboliškus apmūrijimo žiupsnelius", – akimirkos didybę prisiminė A.Norvilas.

Toliau darbai vyko itin sparčiai. Akmenų piramidė buvo lipdoma pagal tas pačias tradicijas, kurių buvo laikomasi ir statant paminklą 1921 m. Žmonės dirbo net naktimis, o Karo muziejaus sodelyje iškilo palapinė. 1990-ųjų vasario 16-ąją įvyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija. Tiesa, dar išvakarėse akmenų piramidės viršūnėje buvo pritvirtintas kalvių nukaltas kryžius. Vieną iš keturių jį laikančių varžtų prisuko A.Norvilas. Į savo vietą grįžo ir senasis J.Zikaro kurtas bareljefas, kurį su bičiuliu Valentinu Masalskiu akies kampeliu galėjo pamatyti užslėptą M.K.Čiurlionio muziejaus fonduose.

Suklaidino vietiniai

Planui kitų metų Vasario 16-ąją atidengti paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir perlaidoti nežinomą karį, koją pakišo tuometis režimas. Giedraičių miestelio kapinėse suradus palaidotų karių palaikus ir juos atkasus, vietiniai atvykėlius suklaidino, esą vienas iš rastųjų – eilinis našlaitėlis, į kurio kapą kryžius buvo šiaip sau įbestas. Taip nežinomo kario perlaidojimo procedūra nusitęsė iki tų pačių metų lapkričio 23-iosios.

Entuziazmas: niekas nesiskundė, kad darbo per daug, – visi degė noru pamatyti galutinį rezultatą.

Kauno dailės kombinatas pagamino tokį pat karstą-sarkofagą, kokiame nežinomo kario palaikai buvo 1934-aisiais. Perlaidojimo iškilmės truko tris dienas. Lapkričio 21 d. palaikai buvo iškasti, su kryžiumi ir trispalve vėliava pernešti į Giedraičių bažnyčią. Lapkričio 22 d., po šv.Mišių už žuvusiuosius nepriklausomybės kovų karius, palaikai išgabenti į Vilnių, galiausiai – į Kauną. Lydimas savanorių, sarkofagas buvo pastatytas Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kur vyko šv.Mišios. Po to nežinomas karys tūkstantinės minios buvo palydėtas iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Čia nežinomas kareivis buvo palaidotas prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Amžinoji ugnis saugo Nežinomą kareivį, o akmenų piramidė taip pat turi savo paslaptį – kapsulę, kurioje surašyti visų paminklą prikėlusių žmonių vardai.

"Tik noriu priminti, kad turime keturias itin gražias datas. Praėjusių metų Vasario 16-ąją suėjo trisdešimt metų nuo Laisvės statulos atstatymo. Beje, turiu nuotrauką, kur stoviu prie "Laisvės" rankos. Lapkričio 23-iąją tiek pat suėjo nuo dienos, kai Vytauto didžiojo karo muziejaus sodelyje padėjome kertinį akmenį. Šių metų vasario 16-ąją švęsime atstatyto paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę trisdešimtmetį, o lapkričio 23-iąją prisiminsime, kad prieš tiek pat metų čia buvo perlaidotas nežinomas karys", – užpildęs svarbiausių šaliai datų kalendorių, A.Norvilas baigė pokalbį.