Biokuras yra pigus ir bene pats patraukliausias šilumai gaminti naudojamas kuras, tačiau specialistai perspėja: nekontroliuojamas kritimas į biokuro glėbį gali atvesti prie to, kad jis taps brangesnis už dujas, o į katilines investuoti milijardai nueis šuniui ant uodegos.

Gąsdina skubotumas

Lietuvos, uoliai vykdančios ES nurodymą pasikinkyti biokurą, centralizuotai tiekiamos šilumos tinkluose kone 30 proc. cirkuliuojančios energijos pagaminta naudojant biokurą. Iki 2020 m. mūsų šalis šį procentą pasišovusi padidinti iki 60. Tokiems užmojams niekas garsiai neprieštarauja, nes Lietuvoje susiklosčiusiomis sąlygomis biokuras išties yra patraukli kuro rūšis. Tačiau energetikos specialistai įžvelgia ne tik naudą, bet ir grėsmes, kurios kyla dėl aklo biokuro garbinimo ir nutrūktgalviško jo naudojimo tempų didinimo, suprantama, ne be ekonominių interesų skatinimo.

Ar ne dėl ekonominių grupių interesų įgyvendinimo tvirtinama, kad Lietuvos energetinės nepriklausomybės garantu neretai pristatomam biokurui išpopuliarinti būtina valstybinė ir ES parama? Ar reikėtų finansuoti ir populiarinti tai, kas duoda nenuneigiamos naudos? Teigiama, kad reikėtų, nes tada ES paramos suma nebūtų laikoma investicine ir ji į sąskaitas vartotojams neatgultų. Tačiau kas suvaldys verslo pagundą pasistatyti galingesnį katilą nei reikia? Ką vėliau darysime su visomis sparčiai besidauginančiomis šilumos gamybos pajėgomis, kai žymiai sumažės šilumos poreikis, kaip yra prognozuojama, po daugiabučių renovacijos? Ar ne dėl savo verslo interesų biokuro rinkos veikėjai taip įnirtingai menkina suskystintų gamtinių dujų (SDG) terminalo projektą?

Nežinoma daug dedamųjų

Biokurą garbinančių skandinavų pėdomis raginantys žengti šios kuro rūšies lobistai tikina, kad jos dėka Lietuvoje reiktų gaminti per 80 proc. visos šaliai reikalingos šilumos energijos. Tačiau ekspertai pažymi, kad aklai vadovautis Skandinavijos patirtimi nederėtų, nes ne tik kiekvienoje valstybėje, bet ir kiekviename jos regione geriausią rezultatą duodantys sprendimai gali būti skirtingi.

"Kiekviename rajone padėtis skirtinga. Pavyzdžiui, pas mus, Jurbarke, įrengtos pačios naujausios dujų deginimo technologijos, todėl mūsų gaminamos šilumos kaina ne ką skiriasi nuo kainos, kurią pavyksta gauti biokuro katilinėse. Šiuo metu investicijos į biokuro katilus Jurbarke neatsipirktų", – teigė bendrovei "Kauno energija" priklausančiam filialui "Jurbarko šilumos tinklai" vadovaujantis Petras Butkus. Tiesa, jis į biokuro katilus nespjauna. Apie jų panaudojimo galimybes Jurbarko energetikai svarstys po ketverių metų.

"Tada paaiškės visos dedamosios: prie pabaigos artės mūsų pasirašyta sutartis dėl dujų tiekimo, aiškės dujų terminalo, daugiabučių renovacijos poveikis. Spėju, kad tada gali apsimokėti mažo biokuro katilo įrengimas, tačiau pagrindiniu išliks dujomis kūrenamas katilas", – svarstė P.Butkus.

Energetikai ir ekspertai tvirtina, kad didiesiems miestams, kurie gamina ne tik šilumą bet ir elektrą kiaurus metus, dėl įvairių priežasčių biokuras negali būti pagrindinis išteklius.

Įstatymuose – spragos

"Biokuras niekada neatsipirktų, jei nebūtų ES pinigų", – įsitikinęs P.Butkus.

Biokuras yra beveik trigubai pigesnis už Lietuvoje kol kas populiariausią kurą – gamtines dujas. Tačiau biokuro (medžio drožlių) panaudojimo energijai generuoti reikalinga įranga yra kelis kartus brangesnė. Dar brangesnė ir sudėtingesnė yra šiaudų deginimo įranga. Be valstybės dotacijų arba išpūstų kainų vartotojams ji atsipirktų tik tuo atveju, jei ištisus metus veiktų pilnu pajėgumu. Tačiau tokio poreikio Lietuvoje nėra.

"Jei nebūtų paramos, gali būti, kad biokuro katiluose pagaminamos kilovatvalandės (kWh) kaina būtų tokia pati, kaip dujų katiluose gamintos", – pasakojo šilumos energijos ekspertas, daktaras Vykintas Šuksteris.

Kuriant paramos mechanizmą jau padaryta klaidų. V.Šuksteris mano, kad pirmiausia paramą biokuro katilų įrengimui turėjo gauti šilumos tiekėjai. Jei jie savo įrenginius biokuro naudojimui būtų perdarę iki nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo, šiuo metu didžiųjų miestų gyventojai už šildymą mokėtų mažiau. Naujieji, nepriklausomais vadinami gamintojai turėtų varžytis su biokuro, o ne dujų katiluose pagaminamos energijos kainomis.

Pavyzdžiui, Kaune pradėjusios veikti nepriklausomos biokuro katilinės gausiai pildo jų savininkų kišenes, o kauniečiai naudos nejaučia. Šiuose katiluose išgaunamą šilumą superkanti "Kauno energija" privalo supirkti visą šilumą, kuri bent per plauką pigesnė, nei sugeba pasigaminti pati savivaldybės įmonė. Todėl moderniuose biokuro katiluose pagaminama šilumos energijos kilovatvalandė parduodama tik cento dalimis pigiau už tą, kuri išgaunama dujomis kūrenamuose katiluose.

"Kauno energija" sparčiai atnaujinti visų savo katilų negali, nes pagal dabartinius įstatymus, kompensuojama pusė biokuro katilinių įrengimų kainos, tačiau ne daugiau nei 6 mln. litų.
"Mažuose miestuose tokios paramos pakako, o Vilniui ir Kaunui 6 mln. litų – ašaros. Vien Kauno dujomis kūrenamų katilinių perdarymas į biokuro katilines kainuoja šimtus milijonų", – pastebėjo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Jo teigimu, šiuo metu yra ruošiamasi lopyti skylėtus įstatymus, tačiau dar neaišku, ar tai pavyks padaryti.

Biokuro kainos kils

Brangias investicijas į biokuro katilus pateisinantys energetikai teigia, kad didžioji dalis biokurui išleidžiamų lėšų neiškeliaus iš Lietuvos, o cirkuliuos mokesčių ir atlyginimų pavidalu. Skaičiuojama, kad biokuro ruošimo, pristatymo ir panaudojimo pramonėje gali būti įdarbinama 10 tūkst. žmonių. Tačiau paskaičiavimai galėtų subliūkšti, jei biokuro kaina pradėtų žymiai kilti. Tai ir vyksta šiuo metu. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Vilniaus mero Artūro Zuoko patarėjas Martynas Nagevičius, aiškina, kad taip atsitiko, nes biokuro paklausa ėmė vytis pasiūlą. Biokuro panaudojimo potencialą Lietuvoje tyręs energetikos specialistas tikina, kad Lietuvoje šilumos energijai panaudotinų biokuro išteklių yra daugiau nei pakankamai, tačiau augant biokuro naudojimo mastams, automatiškai augs ir jo kaina, nes biokurą teks paimti iš vis sudėtingiau prieinamų vietų. Tam reikės investuoti daugiau laiko ir pinigų į žmogiškuosius išteklius, techniką.

"Jei pradėsime naudoti gerą, brangią medieną arba rauti kelmus (tai reikalauja daug išlaidų), biokuras labai pabrangs, pradės kilti ir malkų kainos. Todėl racionalu kai kurias katilines pritaikyti šiaudų, atliekų deginimui. Šie gausūs kuro ištekliai Lietuvoje beveik nepanaudojami", – aiškino M.Nagevičius.

"Kai kurios bendrovės šilumai gaminti naudoja kurą, kuris galėtų būti naudojamas ir baldų pramonėje, o tas kuras, kuris gali būti naudojamas tik šildymui, paliekamas pūti miškuose, nes reikia papildomų investicijų jį išvežti", – yra pastebėjęs ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Tačiau M.Nagevičius ramina, kad lietuviško biokuro kainos pašėlusiai nešoks. Pasak jo, biokuro rinkoje neišvengiamas konkurencijos padidėjimas, į ją jau koją kelia tiekėjai iš kaimyninių šalių.

Tačiau kol kas biokuro rinkoje labiau kvepia ne konkurencija, o monopolija, kurią sukūrė biokurą liaupsinantis koncerno ICOR vadovas Andrius Janukonis. ICOR priklausanti įmonė "Bionovus" Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, užima per 40 proc. biokuro rinkos. Specialistai perspėja, kad susiformavus monopoliui biokuros kainos kils neišvengiamai.

Žada tinklų renesansą

Specialistai teigia, kad daug biokuro pavyktų sutaupyti pristabdžius pagaminamos energijos iššvaistymą. "Pirmiausia reikia investuoti į kiaurų namų sutvarkymą, efektyvesnių katilų įrengimą. Vien dėl to liktų didelė biokuro masė, kurią galima būtų panaudoti kitur", – aiškino M.Nagevičius.

Investicijos į daugiabučių renovaciją sumažins energijos poreikį, o šiuo metu vykstantis biokuro katilinių statybos vajus energijos potencialą didins, neabejojama, kad gaminamos šilumos kiekiai ims žymiai viršyti pasiūlą. Kas padengs be darbo stovinčių katilų priežiūros kaštus?

Šilumininkų atstovas V.Stasiūnas ramina, kad padėtį išgelbės centralizuotai tiekiamos šilumos populiarumo renesansas. Neva po keleto metų prie centralizuotai tiekiamos šilumos tinklo norės prisijungti visi potencialūs vartotojai, kuriems tai įmanoma padaryti.

"Centralizuotai tiekiamos šilumos tinklas turi labai gerą ateitį. 2020 m. prie tinklo bus prisijungusios ne tik beveik visos jo ribose esančios įmonės, bet ir individualūs namai", – tikino V.Stasiūnas.

Rekomenduoja kelias rūšis

V.Stasiūnas mano, kad centralizuotai tiekiamos šilumos balanse biokuro pagalba išgaunama šilumos energija turėtų sudaryti daugiau nei 80 proc. Panašų skaičių įsivaizduoja ir M.Nagevičius, tuo metu V.Šuksteris įsitikinęs, kad šis kiekis turėtų būti dvigubai mažesnis.

"Manau, kad vien tik biokuro naudojimas šilumos gamybai visiškai pasiteisina mažuose miestuose, tačiau tokiuose miestuose, kaip Kaunas, Vilnius ar Klaipėda, tai būtų neatsakinga", – aiškino V.Šuksteris.

Neįmanoma prikaupti biokuro atsargų, kurių kiekio dideliam miestui užtektų mėnesiams ar bent savaitėms. V.Šuksteris su bendraminčiais mano, kad vien dėl šilumos tiekimo patikimumo vienos kuro rūšies pagalba turėtų būti pagaminama ne daugiau 40 proc. šilumos energijos. Energetiko nuomone, šilumos energijai naudojamo kuro proporcijos galėtų būti tokios: 40 proc. biokuras, 40 proc. dujos ir 20 proc. atliekos.

Vienas biokuro naudojimo minusų – transportavimas. Tiesa, mokslininkai ramina, kad baimės akys didelės.

"Tai nėra tokie kiekiai, kurie keistų transporto srautus", – tikina Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos daktaras Kęstutis Buinevičius.

Skaičiuojama, kad 20 megavatų (MW) galios katilinė per parą maždaug sunaudoja 8-10 dideles (90 m3) sunkvežimio priekabas biokuro. Beveik visais atvejais įrengiant biokuro katilines statomas kondensacinis ekonomaizeris, kuris papildomai padeda išgauti maždaug 4-5 MW energijos, tad biokuro poreikis sumažėja 20-30 proc. Kondensacinis ekonomaizeris beveik panaikina skirtumą tarp padžiovinto ir šlapio kuro.

Maksimalus Kauno miesto poreikis pačią šalčiausią žiemos dieną – 430 MW. Tad speiguotą dieną Kaune gali tekti sukūrenti 110-150 priekabų biokuro. Tiesa, net ir patys didžiausi biokuro proteguotojai teigia, kad visų miesto katilinių pritaikyti biokurui kūrenti neverta.

Didina oro taršą

Maksimaliai išnaudojamos biokuro katilinės šalčiausiomis dienomis gerokai padidintų ne tik sunkvežimių srautus mieste, bet ir taršą. Degantis biokuras teršia aplinką kur kas daugiau nei dujos. Tiesa, pagal tarptautinį susitarimą, degančio biokuro išskleidžiamas anglies dioksidas (CO2) yra prilyginamas nuliui. Neva degančio medžio išskiriamas CO2 yra sugeriamas tebeaugančių medžių, todėl vyksta natūralus, miškų gyvavimui būtinas procesas. Tačiau biokuras kur kas labiau orą teršia ir kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, kietosiomis dalelėmis.

"Kauno miesto aplinkos kokybės tyrimų" vadovą Juozą Kamenecką galimybė didžiąją  šilumos gamybos dalį patikėti biokurui neramina. Kauno miesto savivaldybės užsakymu neseniai atliktas tyrimas, kuriuo bandyta išsiaiškinti, kokia būtų oro tarša, jei jau prie veikiančių biokuro katilinių Dainavos rajone prisijungtų dar kelios. Bendra jų galia – 100 MW – ketvirtadalis maksimalaus Kauno poreikio.

"Galvojome, kad bus blogiau. Iš tiesų tarša neturėtų viršyti normos ribų. Kokia būtų tarša, jei atsirastų dar kelios didesnės galios jėgainės, reikėtų skaičiuoti iš naujo, tačiau aš neabejoju, kad normos ribos būtų peržengtos", – kalbėjo J.Kameneckas.

EK biokuro katilinėms rengia griežtesnius taršos reikalavimus. Be abejo, jie turės įtakos ir biokuro pagaminamos šilumos kainai.

Dar vienas dujų privalumas prieš biokurą – pelenai, kurių susidaro iki 7-8 proc skaičiuojant nuo sudeginto biokuro svorio. Raminama, kad jie padidina tik transportavimo kaštus, bet didelių aplinkosauginių problemų nekelia.

"Visa Europa taip daro – pelenus grąžina atgal į gamtą. Pavyzdžiui, švedai pelenus granuliuoja kartu su kalkėmis ir skleidžia miške", – pasakojo Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento direktorius Vytautas Krušinskas.

Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje biokuro galima gauti žymiai daugiau nei reikia, net nemažinant miškų plotų. Pagal šalyje prieinamą biokuro kiekio ir energijos poreikio santykį Lietuva yra viena pirmaujančių ES valstybių. Tačiau šiam turtui efektyviai ekonomiškai vartotojui palankiausiu būdu panaudoti reikia ne vien ES lėšų maišą atrišti biokuro katilams, bet ir sąžiningai veikiančios biokuro biržos, viešųjų pirkimų kontrolės ir, kas sunkiausiai pasiekiama – energetikų socialinio atsakingumo. Miškininkai nuogąstauja, kad jo stokojantys šilumininkai gali padaryti didelės žalos miškų paklotėms. Kiek tonų biokuro prireiks, jei jis gamins ne tik šilumos, bet ir kiaurus metus naudojamą elektros energiją?

Elektros gamyba – ribota

Kogeneracinėse biokuro katilinėse galima gaminti ir elektros energiją, tačiau šios papildomos funkcijos įdiegimas daug kainuoja. Maža to, elektros gamyba apsimoka tik tada, kai reikalinga šilumos energija, nes elektra ir šiluma gaminama vienu metu.

"Mes iš biokuro niekada neprigaminsime elektros tiek, kiek reikia. Pirmiausia, biokuro gali neužtekti, o antra – tai bus neprotinga ir ekonomiškai nepagrįsta, nes per kaminą išleisime labai daug šilumos", – aiškino K.Buinevičius.

Dalis energetikų mano, kad biokuro katilinėse turėtų būti pagaminama iki penktadalio Lietuvai reikalingos elektros energijos. M.Nagevičiaus nuomone, ši dalis galėtų siekti trečdalį, o likusią dalį turėtų užimti kiti atsinaujinantys šaltiniai: vėjo, saulės energija.

Biokuro, kaip pagrindinio šaltinio elektros gamybai panaudojimu, abejoja ir ICOR vadovas A.Janukonis: "Akivaizdu, kad platus biomasės vartojimas elektros sektoriuje nėra racionalus būdas. Rinkoje esama žymiai pigesnės elektros. Maža to, brangios elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių mažina principinį visuomenės pasitikėjimą žaliąja energetika".

Tiesa, A.Janukonis, aršiai kritikuodamas suskystintų gamtinių dujų terminalo ir Visagino atominės elektrinės projektus nepatikslina, kaip elektros importas dera su atsinaujinančių išteklių atstovų propaguojamu "tikruoju" Lietuvos energetinės nepriklausomybės užtikrinimu naudojant atsinaujinančius išteklius.

K.Buinevičius pataria nepamiršti atominės energijos. Pasak jo, biokuro ir atominės energijos panaudojimas labai dera vienas su kitu. Galbūt būtent kompleksinis požiūris į energetikos ateitį Vyriausybės vadovą Algirdą Butkevičių paskatino ne vien spartinti praėjusios vyriausybės pradėtą SGD terminalo projektą Klaipėdoje, bet ir kone po pusantrų metų trypčiojimo vietoje patvirtinti, kad jo vadovaujama Vyriausybė turi politinės valios statyti VAE ir įgyvendinti sistemos sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais projektą – tikruosius energetinio nepriklausomumo ir tvarios valstybės raidos projektus?