Visą gyvenimą dirbusi praeityje garsių restoranų virtuvėse, moteris prisipažįsta: „Išties dažnai neįmanoma net numanyti, kur mus nuneš likimas.“

Per dvi „Carito“ sriubos valgyklos darbo valandas čia pamaitinama apie 300 skurdžiai gyvenančių kauniečių ir benamių. R. Veličkienė valgyklai vadovauja jau penkiolika metų. Ji neslepia – pradžia buvo sunki. Dabar jau pažįsta ateinančius pavalgyti. Dažnai čia gaunamas maistas jiems būna vienintelis tą dieną. Pasitaiko, kad atėję neblaivūs valgytojai blogą nuotaiką išlieja ant čia dirbančių moterų, bet kitą dieną, jau išsiblaivę, atgailauja, atsiprašinėja už nederamą elgesį.

Per tradicinius „Carito“ sriubos valgyklos Kūčių pusryčius įlingavo dviem gvazdikais nešinas valgyklos lankytojas. Pagarbiai linktelėjo galvą ir įteikė vedėjai gėlių, tačiau kukli šypsena veide pasikeitė, kai iš rankų išslydęs maišelis tekštelėjo ant grindų ir pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Akimirksniu pasklido nesunkiai atpažįstamas naminukės kvapas, buvo matyti vis didėjanti bala.

„Vėliau priėjau prie jo. Užjaučiau, kad negalės atšvęsti Kalėdų. Prisipažino, kad buvo suplanavęs po Kūčių pusryčių pavaišinti bičiulius, bet labai norėjo man gėlę įteikti“, – benamiui skausmingą nutikimą prisiminė R. Veličkienė.

Vedėja niekada nemoralizuoja ateinantiems pavalgyti žmonėms nei dėl polinkio į taurelę, nei dėl jų pasirinkimo gyventi gatvėje. Žino, kad kiekvieno jų istorija skausminga, kad kai kurie yra turėję verslų, važinėję prabangiais automobiliais, turėję namus, šeimas. Tačiau likimo smūgių sutraiškyti palūžo.

„Yra tokių vargstančių, kurie slepia, kad ateina čia pavalgyti. Jie nori padėti vaikams, todėl dalį pensijos pasilieka mokesčiams, vaistams, o likusią dalį atiduoda. Kiti čia nevalgo, bet parsineša namo. Reikia pripažinti, kad ne kiekvienam maloni draugija valgo mūsų valgykloje“, – pasakoja R. Veličkienė.

Kitą dieną jau, žiūrėk, ateina tvarkingas, prisikvėpinęs, tegul ir prastu odekolonu.

Vedėja prisiminė, kai kartą atėjusi ne per toliausiai gyvenanti senolė prisipažino prastai pasijutusi. Moteris kuklinosi, kad valgyklos darbuotojos nesivargintų, esą ji pailsės ir pareis namo. Tačiau darbuotojos neišleido, iškvietė greitąją. Vėliau paaiškėjo, kad moterį ištiko insultas. Jei būtų parkulniavusi į namus, kur gyvena viena, nežinia, ar šiandien ateitų pavalgyti.

Istorijų įvairovė

Per penkiolika darbo metų labdaros valgykloje R. Veličkienė sulaukė ne vieno kvietimo į pasimatymą, į restoraną. Tiesa, kvietėjai buvo atviri – pasisakydavo, kad sąskaitą teks apmokėti vedėjai. Paraginti dirbti ir užsidirbti, atkirsdavo, kad jie nesukurti darbui. „Klausiu, o tai kam jūs sukurti? Jie juokiasi – meilei“, – lankytojų kalbinimus minėjo vedėja.

R. Veličkienė pasakoja, kad valgyklos darbuotojos nevengia ir pastabų dėl tvarkos, švaros išsakyti lankytojams. Prie valgyklos yra įrengtas dušas, kuriuo benamiai gali pasinaudoti. Taip pat yra drabužių sandėlis, kuriame gali išsirinkti švarių drabužių ir persirengti.

„Kitą dieną jau, žiūrėk, ateina tvarkingas, prisikvėpinęs, tegul ir prastu odekolonu. Jei kuris, neseniai pradėjęs pas mus valgyti, ima čia siautėti, kiti puola raminti, patys neleidžia čia kelti scenų. Girtus išprašome. Tada jie sėda valgyti ant laiptų“, – pasakoja vedėja.

Patirtis: R. Veličkienė jau penkiolika metų vadovauja labdaros valgyklai. Regimanto Zakšensko nuotr.

R. Veličkienė čia prisižiūri tokių dalykų, kokių daugelis nė neįsivaizduoja. Buvę, kad benamiai vienas kitam dantis tvarkė. Iš pradžių darbuotojų paprašė replių. Kadangi valgykloje replių nebuvo, kitą dieną atsinešė patys.

„Jau žiūriu įsitaisė prie stalo dantį traukti. Liepiau išeiti, juk kiti valgo. Po kurio laiko jau atbėga šaukdami, kad va, vedėja, žiūrėk, dantį ištraukė“, – tragikomiška istorija dalijasi R. Veličkienė. Vedėja neslepia, kad ir visuomeniniame transporte teko ne kartą susigūžti. „Ką duosi valgyti, vedėja?“ – atskriejo klausimas iš troleibuso galo. Ne kartą pasisveikinimais ir klausimais buvo apiberta laisvą dieną vaikštinėdama Kauno senamiestyje.

Jau dirbdama „Carito“ sriubos valgyklos vedėja, R. Veličkienė baigė socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre. Į studijas pastūmėjo darbas: norėjosi geriau suprasti socialinę problematiką, susijusius įstatymus, galimybes padėti. Moteris pripažįsta, ne kartą teko pasinaudoti įgyta patirtimi, o ir bendrauti su specifine publika įgytos žinios padėjo.

„Pasiilgstu ateinančiųjų, jie pasiilgsta mūsų, visuomet sveikinasi gatvėje. Turėdama laisvesnę minutę, pakalbu su jais – jiems itin trūksta bendravimo, tad žinau daugelio gyvenimo istorijas, likimus“, – moteris atvirai prisipažįsta, kad šis bendravimas jai atvėrė akis.

„Anksčiau net nepagalvodavau, kad tikrovėje būna tokių istorijų, kai gatvėje atsiduria žmogus, turėjęs viską – darbą, namus, šeimą. Žinoma, mano darbas sunkus ir varginantis: namo grįžtu išsunkta kaip citrina, tačiau laiminga ir geresnė, nei ryte iš jų išėjau“, – priduria pašnekovė.

Efektinga pradžia

Su R. Veličkiene kalbėjomės valgykloje. Pirmiausia į akis krito itin jauki, tvarkinga aplinka: čia erdvu, šviesu, šilta, ant palangių žydi vazoniniai augalai, stalus puošia medžiaginės servetėlės. Vedėja mostelėjo ranka į ant stalo išdėliotus garbės raštus, padėkas, apdovanojimus. Jų per gyvenimą sukaupta daug ir visi už gerą ir nuoširdų darbą.

„Mama buvo kaimo šeimininkė. Darydavo tortus, padėdavo vestuvėse, laidotuvėse ir mane su sese vesdavosi kartu. Tais laikais ne už atlygį tokie dalykai buvo daromi, o tiesiog kaimynas kaimynui padėdavo“, – pirmąsias pažintis su maisto gamyba ir serviravimu prisimena R. Veličkienė.

Baigusi prekybos mokyklą 1979 m., ji gavo paskyrimą dirbti virėja restorane „Trys mergelės“, vėliau dirbo restorane „Vakaras“, bare „Formula“, tiems patiems savininkams priklausančiuose restoranuose – „Astra“, „Miesto sodas“, „Jachtklubas“.

Tradicija: Kūčių pusryčiai – išskirtinė diena, kai valgytojai kartu sėda prie stalų, o ne stoja į eilę lėkštei sriubos. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Aš dirbau virtuvėje, bet negalėjai nežinoti, kad užsisakyti staliuką restorane reikia prieš mėnesį, o kitą kartą ir du. Žmonės ateidavo pasipuošę, moterys rūbinėje persiaudavo ir į salę jau ateidavo su aukštakulniais bateliais. Net negalėjome įsivaizduoti, kad kažkas į restoraną ateitų apsiavęs sportbačius“, – anuometę restoranų specifiką prisimena R. Veličkienė.

Šalia vedėjos apdovanojimų ant stalo padėta knyga „Lietuviškų tautinių, firminių patiekalų ir kulinarijos receptūrų bei technologijų aprašymų rinkinys“. Jame, pavyzdžiui, ir firminio Astros kotleto receptas. R. Veličkienė sako, reikėdavo labai tiksliai laikytis recepto, nes būdavo tikrinama, ar gaminys atitinka recepte nurodytas ingredientų proporcijas.

„Iš pradžių pasverdavo visą porciją, paskui atskirai kotletą, bulvių košę, salotas. Salotas dar išskirstydavo ir atskirai sverdavo agurkus, pomidorus, svogūnus, žodžiu, viską, kas įeina į salotas, ir žiūrėdavo, ar atitinka svoris“, – sovietinio tikrinimo niuansus mini R. Veličkienė.

Anot vedėjos, pasitempę turėjo būti ir padavėjai – moterys aukštakulniais bateliais, kasdien su šukuosenomis. Kai kuriuose restoranuose padavėjais dirbo tik vyrai. Padavėjo darbas anuomet užsidirbti norinčiam studentui ar vasarą padirbėti norinčiam mokinukui buvo nepasiekiama svajonė, priešingai nei šiandien, kai nereikalaujama nė specialių mokslo baigimo diplomų ar patirties.

Emigracijos patirtys

Nors darbas Kaune R. Veličkienei ėjosi puikiai, buvo mėgstama savo vadovų, tačiau likimas nubloškė į Londoną. „Esu gimusi po Jaučio ženklu. Ragais, nagais, bet iriuosi į priekį ir visada laikausi savo žodžio, – šyptelėjo linksma ir bendraujanti moteris. – Buvusios kolegės dirbo restorane Londone. Kartą, grįžusios atostogų į Lietuvą, pasakė, kad yra laisva darbo vieta. Paminėjo, kad yra vieta ir bendrame nuomojamame bute.“

R. Veličkienė sako nedvejodama sutikusi ir savo žodžio atsiimti jau negalėjo, nors angliškai beveik visiškai nemokėjo. Puikiai maistą gaminančiai virėjai „Chop House“ iš pradžių buvo labai sunku: nežinojo, kaip angliškai kopūstas, agurkas ar pomidoras, Londono centre įkurtame dideliame restorane lankėsi daug turistų.

Nors ėmusi lankyti anglų kalbos kursus gerokai pasistūmėjo, namiškių ir tėvynės ilgesys vertė galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Grįžus laukė posūkis į visai kitus vandenis – „Carito“ sriubos valgyklos vedėjos pareigas. Ji prisipažįsta, kad pirmos darbo dienos buvo itin sunkios: moteris buvo pratusi prie visai kito socialinio sluoksnio, prie didelių restoranų ir banketų – čia ji nerado nieko panašaus.

„Iki tol ir pagalvojusi nebūčiau, kad yra žmonių, kurie neturi kur praleisti nakties, už ką išsivirti sriubos, kad yra tokios jiems padedančios įstaigos, valgyklos. Ir gaila buvo tų žmonių, ir kaip padėti nežinojau“, – pasakoja ji.

Tiesa, R. Veličkienė buvo perspėta dėl sunkumų, ir ne tik moralinių. „Jau, žiūriu, gėlę nuo palangės pasiėmęs kiša į maišą. Padėjome druskines ant stalų. Po pietų druskinės likdavo tuščios. Pastebėjau, kad į kišenes susipila. Išaiškinau, kad jei reikia druskos, gali ateiti, paprašyti, ir duosiu. Servetėlės nuo stalų taip pat greitai išgaruodavo. Tačiau susitvarkėme“, – šypsosi vedėja.

Netrukus viskas pasikeitė: benamiai, asocialūs asmenys, alkoholikai, narkomanai tvarkingoje valgykloje nevogdavo, o kartkartėmis netgi atnešdavo dovanų – prie konteinerio rastų gėlių, puodelių, nupirkdavo saldainių. Vedėja jau pažįsta visų veidus ir jos niekas nebebando apgauti. Pirmosiomis dienomis kai kurie nusiimdavo kepurę ir eilėje prie nemokamo maisto stodavo antrą, vėliau, nusivilkę striukę, net trečią kartą.

R. Veličkienė mena ir tokių istorijų, kai, regis, visišką dugną pasiekusiems žmonėms pavyko atsispirti ir pakilti. Atėjo tvarkingai apsirengę, gyrėsi turintys darbą ir kur apsistoti. Neslepia, kad dar ir šiandien kartais tenka pakelti balsą ant lankytojų, tačiau moralizuoti jiems dėl gyvenimo būdo vedėja sau neleidžia.