Užkrečiantys pavyzdžiai

Laisvės alėjoje bent keliose vietose iškilę pastoliai liudija, kad po poros savaičių ar mėnesių šie pastatai sublizgės skaistesniu fasadu. Kiti, išsivadavę iš metalinių konstrukcijų gniaužtų ir apsauginių tvorelių, praeivius jau sveikina atsinaujinusiais veidais.

"Laisvės alėja tvarkosi, – giliai įkvėpęs, greitakalbe ėmė berti Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus. – Tik pažiūrėkite į Šaulių sąjungos būstinės fasado antrą aukštą. Tikras saldainis!"

Istorinis pastatas, kuriame buriasi šalies sergėtojai ir gynėjai, remontuotas ne iš miesto savivaldybės kišenės. Lėšų darbams skyrė šaulys Ramūnas Markovas. Tvarkant fasadą ir pastato vidų, kartu su juo pečius surėmė pats S.Stoškus, šaulių uniformą savo spintoje saugantis jau ne vienus metus.

"Reikia ne tik imti, bet ir duoti miestui", – akmenėliu gerų darbų maišelyje džiaugėsi Kauno paveldosaugininkų vadas.

Regis, Šaulių būstinė ir šalia jos stūksanti, niūrios pilkos spalvos atsikračiusi Kauno apygardos prokuratūra, noru puoštis užkrėtė priešingoje Laisvės alėjos pusėje įsikūrusio, 27-uoju numeriu žymėto objekto savininką. Jo iniciatyva iš privačių lėšų sutvarkytas pastato fasadas, iš kurio nuo spalio pabaigos sklinda itališkos pastos ir picų kvapas.

Miestas gražėja ne tik dėl sąmoningų ir aktyvių gyventojų ar čia besidarbuojančių verslininkų. Už besikeičiantį miesto atviruką S.Stoškus galvą lenkė ir Kauno valdžiai.

"Arba dažai fasadą, arba gauni baudą", – kadaise tokią sąlygą gyventojams iškėlęs Birštonas, pasak S.Stoškaus, įkvėpė ir laikinąją sostinę. Įgyvendinus minėtą paveldosaugos programą buvo sutvarkytos bent kelios dešimtys pastatų įvairiuose miesto rajonuose.

"Programa vyksta tokiu principu: dalį pinigų duoda miesto valdžia, dalį parūpina patys gyventojai. Užbėgdamas įvykiams už akių, iškart atsakau į klausimą kodėl. Todėl, kad viskas, kas už yra dyką, gadina žmones", – neabejojo pašnekovas.

Dabartis su istorija

S.Stoškus džiaugėsi ne tik sutvarkytais ar tebetvarkomais pastatų fasadais, bet ir statomais naujais objektais, kurie esą ne mažiau svarbūs miesto veidui.

Vienas tokių – "Piliamiesčio" namų kompleksas su administracinėmis ir komercinėmis patalpomis. Rangovų skaičiavimais, baigus projektą, kitame Nemuno krante, priešais Kauno pilį galės įsikurti maždaug 800 šeimų. Deja, iki pirmųjų buldozerių, čia akis badė netvarkyti šiukšlynai.

"Sakykite, ar kur nors pasaulyje matėte, kad priešais pilį kiurksotų šabakštynai? Vaikai eidavo ir į šulinius krisdavo. Ačiū Dievui, dabar čia kyla moderni architektūra, kuri, viliuosi, kada nors bus įrašyta į kultūros paveldą, – telefono ekrane baksnodamas vos prieš kelias dienas statomo kvartalo viduje darytas nuotraukas, teigiamais pokyčiais džiaugėsi vyriausiasis Kauno paveldosaugininkas. – Žinote, kokia suma įkainotas 1 kv. m "Piliamiesčio" kvartale? 2,5 tūkst. eurų! Namai dar nepastatyti, o butų jau nėra. Dėl jų net peštynės vyko."

S.Stoškaus širdis apsalo kalbant ir apie pastatų kompleksą Karaliaus Mindaugo prospekte. Garsiausių Lietuvos tarpukario architektų ir inžinierių komandos 1934–1939 m. kurto "Pieno centro" pokyčius jis vadino tikra metamorfoze.

"Padaryti jau penki loftai, žinau, kad jų bus ir daugiau. Be to, bus įrengti kompaktiški, jaukūs butukai, uždara bendruomenės erdvė su sporto zona ir parkavimo vietomis", – apie architekto Algimanto Kančo projektą, kurį dabar tęsia jo dukra Gustė Kančaitė, su užsidegimu pasakojo S.Stoškus.

Tikrieji valdovų rūmai

Tęsdamas architektūrinę kelionę po miestą, vyriausiasis Kauno paveldosaugininkas stabtelėjo Senamiestyje, Šv.Gertrūdos ir M.Valančiaus gatvių sankirtoje.

Žvilgtelėjęs į gilią duobią šalia statybvietės ir XVI a. rūsio likučius joje, S.Stoškus bandė įsivaizduoti, kaip pasiseks vienam ar keliems namo gyventojams, kurie čia galės įsirengti vyno rūsius.

"Ši vieta bus išsaugota, tik automobilių aikštelė šiek tiek į šoną pasislinks. Atkastus archeologinius likučius uždengsime. Plyta juk ne miltai – neištirps. Išsilaikė 400 metų – ištemps ir dar vieną žiemą", – šyptelėjo pašnekovas.

Plyta juk ne miltai – neištirps. Išsilaikė 400 metų – ištemps ir dar vieną žiemą.

Arčiau Rotušės aikštės, kur įsikūręs Kauno kultūros paveldo departamentas, S.Stoškaus ranka vis dažniau kilo į įvairius objektus: kasdien tikinčiųjų bendruomenės dėka gražėjančią Šv.Jurgio Kankinio bažnyčią, persikiniais atspalviais pasipuošusią Šv.Pranciškaus Ksavero šventovę, miestiečiams geriau žinomą Jėzuitų vardu, Ryšių kiemelio ir Kunigų seminarijos sienas.

"Mano akis dar nepriprato prie šios spalvos, tačiau būtent tokia ji ir buvo. Anuomet Senamiestis atrodė gerokai spalvingesnis nei dabartinis vaizdas, kurį esame pratę matyti", – prieš atverdamas savo kabineto duris, prie 27-uoju numeriu žymėto, ryškia spalva dengto pastato fasado Rotušės aikštėje stabtelėjo ekskursijos vedlys.

Opas reikia gydyti

Galiausiai įsitaisęs savo kabinete, S.Stoškus plačiai atvėrė langą ir pirštu bakstelėjo į dar vieną pastatą tolumoje. Žalia apsaugine užuolaida dengtos ligoninės Muitinės gatvėje. virsmas paveldosaugininką džiugino bene labiausiai.

"Pažiūrėkite iš arčiau į plytas. Jos primena mozaiką. Čia yra tikrieji valdovų rūmai, o ne tai, ką jais vadiname Vilniuje", – kategorišką nuomonę išsakė pašnekovas.

Išvardijęs eilę miesto įvaizdžiui gerinti tarnaujančių pastatų, S.Stoškus negalėjo nepaminėti ir skaudulių, kuriuos, pasak jo, vis dar galima skaičiuoti dešimtimis: architektūrinį kratinį menantis Savanorių prospektas, vaiduokliu virtusi istorinė Kauno žydų ligoninė ir Žaliakalnio žydų kapinės, chasidų sinagoga, S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, eilė byrančių fasadų Laisvės alėjoje ar Senamiestyje.

"Šv.Sakramento bažnyčia – vargo vakarienė. Kaip kokiame siaubo filme jos rūsiuose gulėjo karstai ir kaulai. Dabar jau susitvarkė, – pokalbio nenorėjęs baigti niūria nata, S.Stoškus ir vėl įkvėpė optimizmo gurkšnį. – Jei atvirai, jau pats nesugaudau visų įvykių. Miestas keičiasi akyse. Kam už tai dėkoti? Baigėsi laukinis kapitalizmas, atsiranda žmonės vadybininkai, kuriems nesvarbus procesas, o svarbiausias – rezultatas."