Kaune sutikę Loic Boizou nenustebkite – prancūzas ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet išmano ir Lietuvos istoriją, kultūrą ir papročius, o apie lietuvių ir prancūzų skirtumus ar panašumus galėtų diskutuoti daug ir pateikdamas įvairių pavyzdžių.

L. Boizou Kaune turistu nesijaučia jau seniai, o ir Lietuvą atrado neatsitiktinai: „Baltijos šalimis susidomėjau dar tada, kai buvau dvylikos metų paauglys ir pamačiau Baltijos kelią per televizorių – tai paskatino mane domėtis Baltijos šalių istorija. O pirmenybė Lietuvai kilo vėliau, jau pradėjus studijuoti Paryžiaus universitete, kuriame man imponavo lietuvių gramatikos dėstytojas prof. Michel Chicouene“, – jaunystės laikus prisimena Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dirbantis L. Boizou.

Gimęs Šveicarijoje, šveicarės ir prancūzo šeimoje, penkerių metų persikėlęs gyventi į Prancūziją, šiuo metu jis jau daugiau kaip penkmetį gyvena Kauno mieste, kuris, pasak L. Boizou, žaviausias tuo, jog jame daug jaunų, ambicingų ir išsilavinimo siekiančių žmonių. Pats prancūzas Kauną rinkosi irgi dėl mokslų – kai rašė savo disertaciją ir dabar – darbui Vytauto Didžiojo universitete.

– Kaip Lietuvą įsivaizdavote iki čia atvykstant ir kokį įspūdį susidarėt, kai pamatėt Lietuvą, Kauną?

– Pradėjęs studijas Paryžiuje, pradėjau mokytis ir lietuvių kalbos. Tuomet pirmą kartą, prieš maždaug dvidešimtmetį, būdamas pirmakursis atvykau į Lietuvą. Šoko nebuvo, nes nemažai apie lietuvius žinojau, mokėjau pagrindines lietuviškas frazes, štai kodėl mane priėmė ne kaip turistą – buvau susipažinęs ne tik su Lietuvos istorija, bet ir šiek tiek mokiausi lietuvių kalbos.

Nors Lietuva tuo metu buvo išsivadavusi iš sovietų gniaužtų ir buvo laisva Europos valstybė, stebino tam tikri dalykai, pavyzdžiui, nebuvo prekybos centrų arba žmonės vaikščiodavo po nebaigtą statyti tiltą, arba tai, kad didžioji dalis vairuodavo ne automobilius, kurių daugelis net neturėjo, bet grūsdavosi senoviškuose troleibusuose. Bet tai buvo smulkmenos, kurių šiandien jau net ir nebeliko.

– Prancūzus daug kas pavadina nacionalistais. O kaip atrodo lietuviai Jums, kaip juos apibūdintumėte?

– Tai, kad esą visi prancūzai yra nacionalistai, nėra absoliuti tiesa. Sakyčiau, šiuo klausimu Prancūzija yra pasidalijusi į dvi dalis – vieni aršūs nacionalistai, o kiti tam aktyviai priešinasi. Panašiai yra ir Lietuvoje – dažniausiai girdžiu kaltinimą lietuviams, kad jie yra netolerantiški, bet, mano manymu, tai netiesa. Žinoma, kai kurie lietuviai tikrai pasižymi netolerancija, bet kiti yra ne tik tolerantiški, bet dar ir už toleranciją gana aktyviai kovoja. Lyginant prancūzus su lietuviais, tolerancijos lygis, manau, nesiskiria, tik Lietuvoje netolerancijos atvejai viešojoje erdvėje yra labiau akcentuojami, sakyčiau, net išpučiami, todėl susidaro įspūdis, kad lietuviai netolerantiški.

– Lietuvoje nusprendėte likti ilgiau. Kaip paaiškinote namiškiams, kodėl pasirinkote gyventi būtent čia?

– Mano disertacijos tema buvo apie lietuvių kalbos morfologinę analizę. Dar prieš rašant disertaciją žinojau, kad VDU yra Kompiuterinės lingvistikos centras, todėl kreipiausi į tuometinę vadovę ir centro įkūrėją Rūtą Petrauskaitę, kurios pasiteiravau apie galimybę stažuotis, o ši mane mielai priėmė. Taip į Lietuvą ir į Kauną atvykau ketvirtą kartą, tik šįkart išskirtinai dėl studijų.

Po stažuočių važiavau dirbti į Kirgiziją, ten praleidau trejus metus, bet perspektyvų nemačiau. Todėl, kai sužinojau apie atsiradusią galimybę įsidarbinti VDU, neabejojau, ir į Kauną, jau kaip prancūzų kalbos dėstytojas ir Kompiuterinės lingvistikos centro darbuotojas, grįžau penktąjį kartą, čia gyvenu ir dirbu jau šeštus metus. O namiškiams, kurių labiausiai iš Prancūzijos ir pasiilgstu, aiškinti nieko nereikėjo, jie matė, kad Lietuva domiuosi jau nuo paauglystės, todėl jų nestebina, kad man čia patinka. Aš esu linkęs sakyti, kad Šveicarija – mano gimtinė, Prancūzija – mano tėvynė, o Lietuva – širdies tėvynė. Nors kalbant apie Lietuvą, kaip sako prancūzai, kas myli, tas ir baudžia – būna visko (šypsosi).

– Prancūziškai galima susikalbėti visuose penkiuose kontinentuose, tačiau daugelis bijo pradėti mokytis prancūzų kalbos būtent dėl akcento. Gal žinote kokią gudrybę, kaip tai įveikti?

– Akcentas ir jo perteikimas labai priklauso nuo žmonių. Pavyzdžiui, aš taip pat kol kas iki galo negaliu atsikratyti savo prancūziško akcento, kiti savo gimtojo akcento (nebūtinai prancūziško) neįveikia visai. Manau, svarbiausia, kad kalbant užsienio kalba tarimas ir kalba būtų aiški, ir visi galėtų suprasti, ką norite pasakyti. O visos kitos kalbos subtilybės priklauso tik nuo motyvacijos ir įdėto darbo. Reikia daug treniruotis, nes lietuvių ir prancūzų kalbų fonetinės sistemos iš tiesų labai skiriasi. Pavyzdžiui, aš irgi turėjau daug stengtis, kad ištarčiau „r“, o ne „h“, kad sulaukčiau ryto, o ne hyto.

– VDU galima mokytis prancūzų kalbą ne tik kaip pasirenkamą dalyką, tačiau yra ir visa prancūzų filologijos studijų programa. Kokias galimybes atveria prancūzų kalbos studijos?

– Pirmiausia įgyjamas bendras filologinis išsilavinimas, kuriame didelis dėmesys skiriamas ne tik kalbos mokėjimui, bet ir kultūriniams, istoriniams dalykams. Prancūzų kalba yra perspektyvi, tačiau didžiausią sėkmę turi tie, kurie moka gerai prancūzų ir anglų kalbas, nes toks derinys ES įstaigose, Kanadoje ar Afrikoje yra populiariausias. Jeigu gerai mokama tik prancūzų kalba, tuomet išmintingai reikia apgalvoti ir atrasti nišą, kurioje norima dirbti, – ar vertėju, ar prancūzų kalbos dėstytoju, ar dar kuo nors. Filologai, daugiau nei kiti studentai, turi apgalvoti savo karjeros planą. Manau, baigus prancūzų bakalauro studijas, pravartu būtų baigti magistrantūrą, pavyzdžiui, ekonomiką, tuomet galima darbintis tarptautinėje įmonėje ir taip atsiranda kitokių darbo galimybių.

– Kokios lietuvių tradicijos ar šventės Jums atrodo įdomiausios?

– Mano mėgstamiausia šventė Lietuvoje – Užgavėnės. Nors Prancūzijoje jos švenčiamos taip pat, tačiau čia, Lietuvoje, jos ryškesnės, didesnės, smagesnės. Taip pat man labai simboliška ir graži šventė Vėlinės, kuomet žmonės aplanko ir uždega žvakes ne tik ant savo artimųjų kapų, bet ir ant apleistų, nelankomų kapų – tai labai gražus paprotys.

– Visi žino, kad prancūzai išrankūs maistui. Ar Lietuvoje dažniau gaminate pats ar valgote mieste?

– Mieste valgau mažai, gal todėl, kad namuose mes turime labai tarptautinę virtuvę, kuri neatsibosta – aš gaminu prancūziškus ir šveicariškus valgius, o mano žmona yra iš Viduriniosios Azijos, todėl jos patiekalai visai kitokie. Taip pat savo virtuvėje gaminame ir lietuviškus patiekalus, pavyzdžiui, šaltibarščius, arba kepame duoną su aguonomis.

– Koks dar kultas, be gastronomijos, egzistuoja Prancūzijoje?

– Nors daugelis ir nežino, bet prancūzai pakvaišę dėl komiksų ir turi ne tik pagarsėjusį „Charlie Hebdo“ žurnalą. Komiksų literatūra Prancūzijoje vertinama nuo seno, o komiksų žurnalai, kurie skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – labai populiarūs. Per komiksus perteikiama satyra prancūzams labai priimtina, nes juoko forma gvildenamos įvairios problemos ir temos. Tai prancūziška tradicija – laviruoti tarp lengvabūdiškumo ir rimtumo. Satyros žanre galima jungti juokingus ir protingus dalykus, ir tai yra puiku.

– Prancūzai garsėja kaip griežti mokytojai ir tėvai, o vaikai pasižymi paklusnumu ir savarankiškumu. Ar tai tiesa? Ar matote didelius skirtumus tarp prancūzų ir lietuvių vaikų?

– Mitas, jog prancūzai yra griežti tėvai, o jų vaikai išmuštruoti kaip geležiniai kareivėliai. Taip būdavo ankščiau, kai prancūzų vaikai turėdavo guvernantes. Pavyzdžiui, Šveicarijoje dar neseniai mokykloje mokytojai turėjo teisę už netinkamą mokinio elgesį pliaukštelėti jam per nagus su liniuote. Prancūzijoje to nėra seniai. Priešingai, kai kuriose mokyklose vyrauja visiška vaikų anarchija.

Manau, nagrinėjant vaikų ir tėvų santykį Lietuvoje ir Prancūzijoje apčiuopiame ne nacionalinius, bet daugiau kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tėvų miegamasis – vieta, kur vaikai negali įeiti laisvai, kada nori, tam reikalingas tėvų leidimas ir konkretus tikslas, ko ten einama, pavyzdžiui, ką nors paimti. Aš taip pat turėjau paisyti šios taisyklės ir ji man net neatrodė keista, kol lietuviai man nepasakė, kad čia taip nedaroma.

– Ko labiausiai pasiilgstate prancūziško, to, ko Lietuvoje nėra?

– Šiais laikais Lietuvoje (priešingai nei kai atvažiavau pirmą kartą prieš dvidešimt metų) galima įsigyti daug įvairių, tarptautinių produktų, tačiau aš vis dar pasigendu prancūziškų sūrių įvairovės lietuviškuose prekybos centruose. Taip pat jaučiu nostalgiją Paryžiaus universiteto knygų parduotuvei, kuri turi tokią prancūziškų knygų pasiūlą, kurios neįmanoma rasti Lietuvoje. Žinoma, šiais interneto laikais tai nėra problema įsigyjant knygų, bet aš tiesiog pasiilgstu paties proceso – nueiti, apžiūrėti, pačiupinėti, pavartyti, paskaityti ir nusipirkti knygų gyvai.

– Koks Jums gražiausias prancūziškas posakis? Ką jis reiškia?

– Turiu du tokius ironiškus posakius, pirmasis – „Nėra rožių be spyglių“, o antrasis – „Kiekvienas mato saulę aukščiausiai virš savo durų“. Šiuose posakiuose daug reliatyvizmo.

– Prancūzų kultūros gyvavimas Lietuvoje: ar jis jaučiamas? Kokių idėjų, renginių galėtų būti daugiau, be Frankofonijos dienų?

– Be Frankofonijos dienų, prie kurių organizavimo prisideda ir VDU, lietuviai į Prancūziją atkreipia dėmesį ir per „Žiemos ekranus“. VDU turi ir Prancūzų kultūros klubą, kuris organizuoja įvairius renginius, tačiau jų galėtų būti daugiau ir galbūt aktyviau reikėtų kviesti miestiečius, moksleivius, kad ir pažiūrėti prancūzišką filmą ar sudalyvauti paskaitose apie Prancūziją, kurių tikrai vyksta. Visi lyg išsigąsta, kad jeigu kažkas apie Prancūziją, tai reikia mokėti prancūziškai – tikrai nebūtinai. Prancūziją galima ir pamatyti, užuosti, skanauti, susipažinti galima įvairiai. Apskritai, Kaunas – akademinis miestas, kuriame vyksta daug įdomių renginių, paskaitų, atvyksta įvairių svečių ir dėstytojų – miestiečiai turėtų tuo pasinaudoti ir aktyviai lankytis viešosiose paskaitose, renginiuose.

– Laisvalaikio praleidimo būdas prancūziškai – ką pasiūlytumėte?

– Imti brošiūrą „Prancūzų pėdsakai Kaune“ ir sekti tuos pėdsakus. Grįžus namo – skambant prancūziškoms dainoms pasigaminti kokį nors prancūzišką patiekalą, o vakaro užbaigimui – pažiūrėti prancūzišką komediją, pavyzdžiui, apie policininkus arba kokį intelektualesnį filmą. Tikrai būtų Prancūzijos per akis.