Šeš­ta­die­nį Kau­no kul­tū­ros ir švie­ti­mo is­to­ri­jos fa­kul­te­tas pa­kvie­tė kau­nie­čius į vie­nos die­nos uni­ka­lią kny­gų pa­ro­dą „Re­for­ma­ci­ja – lie­tu­vių raš­ti­jos pra­džia“, vy­ku­sią Lie­tu­vos švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­ju­je.

Čia bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti uni­ka­lius ir ver­tin­gus is­to­ri­nius eks­po­na­tus – net XVI a. sie­kian­čias ori­gi­na­lias kny­gas. Pa­ro­da iš­skir­ti­nė, nes šios an­tik­va­ri­nės kny­gos Kau­ne pra­ktiš­kai ne­bu­vo eks­po­nuo­tos ir die­nos švie­są ma­to bene pir­mą kar­tą. Tie­sa, šį kar­tą pri­si­lies­ti prie kny­gų nebu­vo ga­li­ma, mat bet koks neat­sar­gus judesys ga­li suga­din­ti au­ten­tiš­kus lei­di­nius.

Se­ną­sias, ta­čiau ge­rai iš­lai­ky­tas kny­gas iš sa­vo kolekcijos ir an­tik­va­ria­to ištraukė kny­gų en­tu­zias­tas kau­nie­tis Vid­man­tas Sta­niu­lis. Jis an­tik­va­ri­nes knygas ko­lek­cio­nuo­ja dau­giau nei 50 me­tų

„Kau­no die­na“ pa­kal­bi­no vie­nin­te­lio Kau­ne an­tik­va­ri­nio kny­gy­no sa­vi­nin­ką V.Sta­niu­lį.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent šią te­mą?

– Re­for­ma­ci­ją ga­li­ma ro­dy­ti nuo se­niau­sių lai­kų, nors mums, lie­tu­viams, aktualiau­sias Prū­si­jos kraš­tas. Tai su­si­ję su mūsų istorija ir kultūra, to­dėl ir dabar jį va­di­na­me Ma­žą­ja Lie­tu­va. Ten yra mū­sų raš­ti­jos lop­šys.

XV a. pa­bai­go­je len­kų kal­ba iš­leis­tame in­ku­na­bu­le (kny­gos, iš­leis­tos iki 1500 m. – red. pa­st.) bu­vo lie­tu­vių kal­ba įra­šy­ti po­te­riai „Tė­ve mū­sų“. Įra­šas tik­rai padary­tas prieš M.Maž­vy­do „Ka­te­kiz­mą“. Tai pirmasis žinomas tekstas lietuviškai.

Iš tie­sų mū­sų is­to­ri­ja ne­la­bai pa­ju­to re­for­ma­ci­jos pradžią, ta­čiau kai ju­dė­ji­mas įsibėgėjo, pasirodė pirmoji lietuviška knyga,o kai pe­rė­jo į kontr­re­for­ma­ci­ją, jėzuitai puo­lė pas mus skleis­ti kul­tū­rą, o kar­tu ir spausdinti daugiau lietuviškų knygų, tad mums tai tik­rai išė­jo į nau­dą. Vien ką reiškia universiteto įkūrimas Vilniuje. Šian­die­nia­me pa­sau­ly­je yra svar­bu mo­kė­ti is­to­ri­ją ir ja da­ly­tis.

– Ko­kios svar­biau­sios kny­gos, ku­rias de­monst­ruo­ja­te pa­ro­do­je?

– Pag­rin­di­niu ak­cen­tu lai­ky­čiau Rad­vi­los Naš­lai­tė­lio „Ke­lio­nę į Ja­ru­za­lę“ ir Kristupo Hartk­no­cho „Se­no­ji ir Nau­jo­ji Prū­si­ja“. Yra ir Bib­li­jų, ku­rios Liudviko Rėzos išverstos į lietuvių kalbą ir išleistos Tilžėje. Stengėmės parodyti Šventąjį Raštą ne tik vokiečių, bet ir kitomis kalbomis. Ta­čiau į pa­ro­dą at­ne­šiau gal tik ko­kį de­šim­ta­da­lį kny­gų, ku­rios su­si­ju­sios su Lie­tu­vo­je vy­ku­sia re­for­ma­ci­ja ir kontr­re­for­ma­ci­ja. Lie­tu­vos švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­ju­je yra ma­žai vie­tos, tad realiai pa­ro­da ga­lė­tų dar ge­ro­kai pra­si­plės­ti. Be to, mu­zie­ju­je nė­ra tin­ka­mos kny­gų ap­sau­gos, to­dėl ne­ga­li čia la­bai daug leidinių eksponuoti.

– Pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu iš­sa­kė­te min­tį, kad Kau­nas yra nu­skriaus­tas. Ko­dėl taip ma­no­te?

– Kai ku­rių čia eks­po­nuo­ja­mų kny­gų Kau­nas nė­ra ma­tęs. Į jas ga­li­ma pa­žiū­rė­ti Vil­niu­je, ta­čiau Kau­no bib­lio­te­ko­se ar mu­zie­juo­se jų nė­ra. Ga­li­ma ne­bent pas ma­ne an­tik­va­ria­te pa­ma­ty­ti.

Čia ne­krei­pia­ma per daug dė­me­sio į mu­zie­jų ir bibliotekų komp­lek­ta­vi­mą. Sovie­tų lai­kais kny­goms bu­vo ski­ria­mas dėmesys ir pakankamai lėšų, o dabar to nėra. Ką mu­zie­jai už­si­dir­ba, to nepakanka. Tu­ri pa­ts ra­šy­ti pro­jek­tus, pra­šy­ti vers­li­nin­kų, ta­čiau Kau­ne tai ne­ju­da. Pas ma­ne yra pui­kiau­sių kny­gų ir kitų eksponatų, ta­čiau jų mūsų miestui lyg ir nereikia.

Mes juk tu­ri­me ir sa­vi­tą kul­tū­rą, ir Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne ta­po­me, ta­čiau praeitimi menkai domimasi. O juk Rad­vi­la Naš­lai­tė­lis ir istorikas K.Hartk­no­chas bu­vo kau­niečiai. Ir ne­tu­rė­ti nė vie­nos kny­gos Kauno muziejuose yra gė­da.

– Nuo ko pra­si­dė­jo jū­sų aist­ra se­no­vi­nėms kny­goms?

– Mano mamos „kupare“ buvo kelios ne­blo­gai iš­si­lai­kiu­sios mal­dak­ny­gės. Taip prasidėjo mano bibliofilo kelias.

– Kaip su­ran­da­te uni­ka­lias kny­gas?

– Auk­cio­ne per­ku, žmonės senų knygų atneša labai retai. Perku anapilin išėjusių kolekcininkų bibliotekas. Retų ir brangų knygų dažniausiai galima įsigyti užsienyje.

– Ar prieš ke­lis am­žius leis­tos kny­gos tik­rai bū­na ge­rai iš­si­lai­kiu­sios?

– Kar­tais rei­kia im­tis spe­cia­lių prie­mo­nių: kad jas nu­rūgš­tin­tų ir to­liau ne­plis­tų gry­bas, nes jis su­nai­ki­na kny­gą. Be to, ga­li už­krės­ti ir ki­tas. Jei kny­ga bū­na labai pa­žeis­ta, jos ne­per­ku, nes jos pra­de­da tru­pė­ti. Restauracija gali kainuoti brangiau nei leidinys vertas.

– Ko­kio dy­džio jū­sų an­tik­va­ri­nių kny­gų ko­lek­ci­ja?

– Ka­ta­lo­gų tik­rai ne­su su­da­ręs, bet la­bai di­džiu­lė. Tu­rė­tų bū­ti 30 – 40 tūkst. Ne vis­kas tel­pa į kny­gy­ną. Da­lį lai­kau ir san­dė­liuo­se, na­muo­se. Tu­riu apie 40 inkuna­bu­lų, dar yra apie 100 įvai­rių el­ze­vy­rų (spaus­tu­vi­nin­kų El­ze­vy­rų iš­leis­tos ma­žo for­ma­to kny­gu­tės – red. pa­st.) ir taip to­liau, vis­ko tik­rai neiš­var­dy­si.

– Ko­kių kny­gų jū­sų an­tik­va­ria­te daž­niau­siai ieš­ko lie­tu­viai?

– Prik­lau­so nuo to, kas ką ren­ka, ta­čiau yra ir daug gud­ru­čių, ku­rie no­ri la­bai pigiai įsi­gy­ti. Kai pa­sa­kai kai­ną, jų no­ras pirk­ti praei­na. Kiek­vie­nas ga­li at­ras­ti tai, ko no­ri, ta­čiau tu­ri pa­reikš­ti pa­gei­da­vi­mą. Yra šal­ti­niai, nuo­ro­dos, bibliografija, pa­gal ku­riuos ko­lek­ci­nin­kai su­si­ran­da kny­gas ir ta­da jų ieš­ko. Lietuvoje kolekcininkus, kurie negaili pinigų brangesnei knygai, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tokia jau mūsų kultūra.

– Tai kiek ga­li kai­nuo­ti XV–XVI a. kny­ga?

– Nei daug, nei ma­žai. Ši Radvilos Naš­lai­tė­lio iliust­ruo­ta kny­ga kai­nuo­ja iki 10 tūkst. eu­rų. Ją ga­li ne­bent vers­li­nin­kas įsi­gy­ti. De­ja, mū­sų vers­li­nin­kams iki knygų dar la­bai to­li. Jiems ma­lo­niau su­kaup­ti penk­tą ar sep­tin­tą mi­li­jo­ną, nei nu­si­pirk­ti kny­gą.