Kol būriai lietuvių vos tik baigę studijas kraunasi lagaminus ir skrenda žinių semtis į užsienio universitetus, Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos sulaukia turbūt ne mažiau atvykėlių. Vieni jų apsilanko vos pusmečiui, kiti pasilieka ilgesniam laikui. Vienas tokių – beveik metus Kaune mokslus kremtantis turkas Anilas Tüzünler. Su juo kalbame apie gardžią rožinę sriubą, meilę krepšiniui ir ką jo kalba reiškia žodelis „ne“.

Į Lietuvą atvedė draugų patarimai 

Anilas į Lietuvą iš Turkijos atvyko dar praeitų metų rudenį – Izmiro mieste pradėtas mechanikos inžinerijos studijas jis tęsia Antano Stulginskio universitete (ASU). Paklaustas, kodėl pasirinko būtent vieną iš Baltijos valstybių, o ne „Erasmus“ programos studentų pamėgtą Ispaniją ar Italiją, vaikinas prisimena anksčiau čia studijavusių draugų rekomendacijas. Vos tik jis užsiminė, kad ruošiasi mokslams svetur, visi lyg vienas bičiuliai Lietuvą rekomendavo kaip be galo draugišką ir jaukią šalį.

Pasak Anilo, kitas svarbus faktorius buvo tai, jog čia daug pigiau gyventi: „Užteko palyginti Romos ir Kauno kainas, kad suprasčiau, jog čia bus daug lengviau. Panašu, kad nė dėl vieno dalyko neprašoviau.“

Anilas atskleidė, kad priežasčių – gerokai daugiau. Vaikinas aktyviai žaidžia krepšinį, tad apie šios sporto šakos populiarumą mūsų šalyje žinojo jau nuo vaikystės. Tiesa, vien tik rungtynių lankymų ir garsiomis skanduotėmis jis neapsiribojo, jau pačią pirmą savaitę prisijungė ir prie ASU krepšinio komandos.

Paklaustas, kokią komandą palaiko, studentas vietoj atsakymo garsiai suskanduoja: „Žalia – balta, žalia – balta, hey hey!“. Ne kartą „Žalgirio“ rungtynes stebėjęs Anilas tvirtina, kad jų metu atmosfera – tiesiog fantastiška, o stereotipas, kad krepšinį lietuviai laiko antra religija, panašu, ne iš piršto laužtas.

Kai žodis „ne“ turi kitą reikšmę

Labiausiai atvykusį vaikiną nustebino Kauno žaluma. „Studentų miestelis, kuriame gyvenu, man iki šiol atrodo kaip vienas didelis parkas, kuriame lyg tarp kitko pastatyti bendrabučiai, fakultetai, kavinės,“ – šypsosi vaikinas. „Nei mano lankytuose miestuose, nei gimtajame Izmire nieko panašaus neteko matyti.“

Prie vietos aplinkos ir gyvenimo sąlygų vaikinas jau buvo pritapęs, tačiau kaip blogą sapną jis prisimena užklupusią žiemą. Anksčiau niekada nesusidūręs su minusine temperatūra, studentas ginklavosi šalikais ir pirštinėmis, kuriuos pačią pirmą šalčių dieną skubiai pasiskolino iš bendramokslių.

Ne ką lengviau susidoroti buvo ir su lietuvių kalba – jos Anilas taip ir nepavyko išmokti, tačiau pagrindines frazes, tokias kaip „ačiū“ ar „labas“, stengiasi vartoti kuo dažniau. Suprasti vietinius gyventojus trukdė ir paprastas žodelis „ne“, turkų kalboje reiškiantis klausimą „ką?“. „Iš pradžių galvodavau, kad aplinkiniai nesuprato mano klausimo, tad jį kartodavau dar ir dar, o jie, atrodydavo, ir vėl nesupranta. Vėliau teko priprasti“, – kurioziška patirtimi dalijosi vaikinas.

Fantastiški barai ir gardi rožinė sriuba

Lygindamas Kauno ir Izmiro, trečio pagal dydį Turkijos miesto, naktinį gyvenimą, studentas teigia, kad prieš atvykdamas nesitikėjo čia rasti tokios pat atmosferos, tačiau dabar džiaugiasi pasilinksminimo vietų gausa bei žemomis kainomis: „Aplankiau jau daugybę barų ir klubų – visi jie fantastiški“.

Tačiau „Erasmus“ studentus domina ne tik siautulingi vakarai. Anilas pasakoja aplankęs kone visus Kauno muziejus ir galerijas. Kuomet ši misija buvo atlikta, ėmėsi keliavimo. Vaikinas teigia, kad jį labiausiai sužavėjo Vilnius ir Klaipėda, tačiau komplimentų negaili ir mažesniems miestams.

Net ir mėgaudamasis gyvenimu Lietuvoje, Anilas pasiilgo gimtosios Turkijos, o labiausiai – įprastos virtuvės. Nedrąsiai prisipažindamas, kad ne itin susižavėjo lietuvio skrandžiui šventais cepelinais, tuoj pat priduria, kad mėgstamiausiu jo patiekalu spėjo tapti šaltibarščiai: „Ši rožinė šalta sriuba iš pradžių pasirodė labai keista, tačiau patiko vos po pirmo šaukšto, o gardžiausia ją valgyti su bulvėmis“.

Kritikos kliuvo ir Lietuvoje gaminamiems kebabams – anot vaikino, Turkijoje šis patiekalas ne tik gerokai gardesnis, bet ir galima pasirinkti iš daugiau jo rūšių.

Planuose – darbas Vokietijoje ir sugrįžimas į Lietuvą

Lygindamas Lietuvos ir Turkijos aukštąsias mokyklas, Anilas atrado nemažai skirtumų – jo gimtinėje universitetai didesni, tad trūksta glaudesnio tarpusavio ryšio. Vaikinas džiaugėsi, kad ASU orientuotas į praktinius dalykus, tad čia pavyko išvengti gausybės teorinių paskaitų, varginusių studijuojant Izmire. 

Būsimasis inžinierius jau dabar dėlioja ateities planus – liepą grįš į Turkiją, o pabaigus studijas svajoja apie darbą Vokietijoje. Tačiau kad ir kuriame pasaulio kampelyje atsidurtų, Anilas pažada – į Lietuvą grįš dar ne kartą.

O abejojantiems, ar verta ryžtis studijoms svečiose šalyse, vaikinas pažeria daugybę pliusų: „Dalyvaudamas „Erasmus“ programoje išmoksti gyventi vienas, toli nuo savo šeimos ir draugų, pats planuoji biudžetą. Tik išvykęs gali iš tikro pažinti kitą šalį, jos kultūrą, papročius, istoriją, išmokti naują kalbą, ir tokiu būdu turi galimybę susipažinti su daugybe puikių žmonių.“