Valdo ir Giedrės Urbų, gyvenančių Narsiečiuose, namuose gausu kuplios augmenijos, kurioje dėmesį traukia neregėtas alavijo žiedas. Ir iš tiesų – žmonės gyvenimą nugyvena, taip ir nematę žydinčio alavijo, kurį įprasta vadinti alijošiumi. Mat šis augalas pražysta labai retai. Urbų namuose alavijas žiedu nustebino greitai – penktais savo gyvenimo metais.

"Kai gavau dovanų nedidelį augaliuką, labai apsidžiaugiau – žinojau, kad jo sultys labai naudingos žmogaus organizmui. Žmona Giedrė pastatė vazoną žiemoti ant pietinės palangės, o atšilus orams išnešdavo alaviją kieman. Matyt, jam patiko toks gyvenimo būdas, kad ėmė ir pražydo", – juokėsi V.Urba, laikydamas rankose vazoną su žydinčiu alavijumi.

G.Urbienė tikino, kad neturi jokių šio augalo priežiūros paslapčių. Žiemą retsykiais jį, augantį paprasčiausioje daržo žemėje, palaisto be trąšų, tačiau kartais tarstelėja šiam augalui vieną kitą malonų žodelį. Ypač dėmesingas alavijui Valdas, kuriam augalas padėjo atsikratyti vieno įkyraus sveikatos sutrikimo.

Dauguma auginančiųjų alaviją labai vertina šį augalą dėl gydomųjų  savybių, kurios buvo vertinamos jau Senovės Egipte. Teigiama, kad alavijo lapų sultys, sumaišytos su medumi, – puikus vaistas nuo peršalimo ligų. Šio augalo sultimis gražinama ir lyginama oda, gydomos skrandžio ir odos opos, žaizdos, spuogai ir net kieti viduriai.

Štai keli liaudies medicinoje vertinami receptai su alavijų sultimis. Nupjautą alavijo šakelę būtinai palaikykite šaldytuve. Po to išėmus reikia ją nuplauti, nupjauti aštrius spygliukus, susmulkinti ir sumaišyti lygiomis dalimis su medumi. Valgyti persišaldžius po šaukštą rytą ir vakare.

Kraujuojant dantenoms, maždaug savaitę skalauti burną vandeniu, skiestu alavijų sultimis. Arba vakare švelniai masažuojant įtrinti sultis į dantenas. Tinka masažui ir augalo minkštimas. Supranta