Norėjo išbandyti viską
2019-aisiais kaunietę R.Bruder pažinau kaip dailininkę. Tąsyk, besibaigiant rugsėjui, Kauno rotušėje ji eksponavo savo darbus ir ruošėsi kelionei atgal į Londoną, kur buvo apsistojusi. Šįsyk kalbėjome ne apie meną, o apie nepasotinimą mokslo ir pažinimo alkį.
Priešingai nei bendraamžiai, turėję labai aiškių ateities svajonių, kaunietė Rebeka niekada negalėjo atsakyti į klausimą, ar užaugusi bus mokytoja, lėktuvo palydovė ar veterinarė. Mergaitė buvo tokia smalsi ir imli naujovėms, kad nenorėjo savęs riboti konkrečiu pasirinkimu. Todėl vos šešerių ji lankė dailės pamokas, meninės gimnastikos užsiėmimus, mokėsi groti fortepijonu. Šio instrumento jai nepavyko prisijaukinti, todėl Rebeka ėmė groti klasikine gitara. Po pusmečio ji pasirodė respublikiniame konkurse, kur užėmė trečiąją vietą.
„Iš pradžių neturėjau net normalios gitaros. Tik vėliau man tėvai užsakė naują instrumentą iš Italijos. Pamenu, net miegojau su ta gitara“, – prisiminimais dalijosi R.Bruder.
Vis dėlto daugiausia laiko vaikystėje ji praleido su pačiūžomis ant ledo. Iki trylikos metų ji lankė dailųjį čiuožimą pas Liliją Vanagienę. Į treniruotes eidavo du kartus per dieną – ryte prieš pamokas ir po jų.
„Vienu metu Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurioje tuo metu mokiausi, pamokos buvo organizuojamos šeštadieniais – vienintelę, nuo treniruočių laisvą dieną, nes sekmadienį ir vėl eidavau čiuožti. Taip visą savaitę aš kažkur vis eidavau. Buvo sunku, bet, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, tai išugdė valią ir charakterį, kai nenori, bet turi daryti“, – R.Bruder prisiminė, kai būdama paauglė atsisveikino su profesionaliu sportu, muzika ir visa koja žengė į menų pasaulį Kauno dailės gimnazijoje.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Norėjo daugiau stabilumo
Kai dvyliktoje klasėje teko rinktis, kur eiti toliau, abiturientė pirmiausia įrašė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete. Toliau rikiavosi psichologija, medicina, teisė, karyba. Paskutiniu, septynioliktu numeriu, į savo pageidavimų sąrašą mergina įrašė turizmą ir vadybą.
„Galvojau, jei kitur nepavyks, gal bent į Kūno kultūros institutą įstosiu. Juk tiek metų sportavau“, – minėtam scenarijui, anot R.Bruder, nebuvo lemta išsipildyti.
Mergina pateko į VDA, kurią svajonių sąraše iškėlė aukščiau už kitas aukštojo mokslo įstaigas. Vaikystėje itin daug laiko praleidusi M.Žilinsko galerijoje, VDA Kauno fakultete Rebeka jautėsi kaip žuvis vandenyje, tačiau įgyto bakalauro diplomo jai buvo negana. Mergina nusprendė siekti magistro, o visai netrukus ji ėmė studijuoti ir Mykolo Romerio universitete (MRA) teisę – dalyką, kuris svajonių sąraše buvo įrašytas ketvirtuoju numeriu.
„Studijuodama tapybą supratau, kad man reikia keisti kryptį, nes meno pasaulis savotiškas. Ten daug emocijų, kurios kartais vargina. Man trūko racionalumo, reikėjo savotiško įžeminimo. Kai įstojau į MRA, supratau, ką reiškia studijuoti, ne studentauti, – anot R.Bruder studijos MRA pakeitė jos požiūrį į daugelį dalykų. – Prisimenu, priėmimo komisijos narė žiūri mano balus ir komentuoja, kad aš neturiu nei penketo, nei šešeto. Tuo metu man buvo nesuvokiami tokie balai. Kai ėmiau studijuoti teisę, būdavo, kad džiaugiausi gavusi penketą, nes tai reiškė, kad atsiskaičiau.“
Teisės studijos buvo nelengvos, tačiau labai įdomios. Skaitydama literatūrą Rebeka pažino ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių teisę, o tai jai leido dar labiau praplėsti akiratį. Minčių viską mesti ir gyventi ramų gyvenimą kaunietei nekilo. Dar vaikystėje baigdavusi viską, ką pradėjo, tuo pačiu principu Rebeka vadovaujasi iki šiol.
„Ar besimokydama rasdavau laiko tapybai? Aš visuomet tapiau, tik, aišku, ne visą laiką, nes neturėjau tinkamų sąlygų. Tapant reikia specialaus apšvietimo, gerai vėdinamų patalpų, nes dažai ir skiedikliai turi stiprų kvapą“, – apie studijų laikų iššūkius pasakojo moteris.
Įšoko į kerzinius batus
Maksimalistė – tokia pirma mintis šovė į galvą, išgirdus tolesnį Rebekos pasakojimą. Pasirodo, vieną dieną, eidama į MRU egzaminą, studentė atsitiktinai pamatė plakatą, kuriame visi norintys studijuoti jauni žmonės buvo kviečiami mokytis Jono Žemaičio karo akademijoje ir įgyti leitenanto laipsnį. Grįžusi namo Rebeka užpildė anketą, o išsiuntusi ją ir užmiršo. Praėjus geram mėnesiui MRU studentė sulaukė netikėto skambučio.
„Prisistatė, kad skambina iš kariuomenės komplektavimo skyriaus, ir pranešė, kad esu pašaukta į Karo akademiją“, – taip, anot R.Bruder, ji atvertė dar dar vieną gyvenimo puslapį su naujomis taisyklėmis, kurios jai ne visada buvo aiškios. – Tarkime, lauke vyksta pratybos, kurių metu mokomės aptikti minas. Veiksmas lėtas, mes tik su švarkais, žodžiu, pasidarė vėsu. Klausiu: „Tamsta, ar galiu apsivilkti striukę?“ Man atsakė, kad tam turiu 1 min. Laiminga, kad spėjau. Grįždama velkuosi švarką ir girdžiu klausimą: „Kaip čia atrodai?“ Netrukus pratybos buvo sustabdytos, visi kursantai išrikiuoti, o nuo mano švarko nuplėštos sagos atsidūrė delne. Tada buvo pikta, nes nežinojau tvarkos. Gal tai mano kaltė... Tačiau buvo daug nežinomųjų ir kaskart bijojau, kad ne taip elgiuosi, nors norėjau, kad viskas būtų gerai.“
Neretai maištininkė sulaukdavo ir kitokių nuobaudų. Tada jai tekdavo daryti atsispaudimus, bėgti mažiausiai kelis kilometrus su sunkia kuprine.
„Sveriu apie 56 kg, o gaudavau maždaug 30 kg kuprinę, 10 kg amunicijos diržą ir 5 kg sveriantį ginklą. Tai praktiškai tempdavau antrą save. Ar buvo sunku? Taip. Aišku, kartais padėdavo būrio draugai“, – R.Bruder iš trejus metus trukusių studijų prisiminė ne tik sunkumus, bet ir malonius dalykus, tokius kaip medicinos kursas, topografijos pratybos, darbas su radijo stotimi ar praktiniai užsiėmimai, kurių metu kursantai iš parankinių priemonių gamino vietovės maketus. Čia Rebekai pravertė žinios, kurių įgijo studijuodama VDA, nes maketo gaminimas buvo labai artimas žemės menui, su kuriuo Rebeka buvo susidūrusi.
Atlaikė: laikas Jono Žemaičio karo akademijoje buvo nelengvas ir fiziškai, ir morališkai. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Žinios nuolat tarnauja
„Viską, ko išmokau, panaudojau gyvenime, todėl dėl nieko nesigailiu“, – 36-erių moteris prisiminė ne tik kasdienes, bet ir kritines situacijas, kai jai labai pravertė žinios, įgytos skirtingų studijų metu.
Tuo metu, kai pasaulį ėmė kaustyti pandemija, Rebeka buvo Londone. Sėdo į vieną iš paskutiniųjų lėktuvų ir nusprendė grįžti į Lietuvą. Deja, gimtinės sutiktuvės nebuvo tokios, kokių tikėjosi. Nors sūnėnas iš anksto buvo pasirūpinęs transportu, maistu, o Rebeka – saviizoliacijos vieta sodyboje, oro uoste pasitikę pareigūnai pasišovė ją įbrukti į viešbučio kambarį su keliais nepažįstamais žmonėmis.
Aš visuomet tapiau, tik, aišku, ne visą laiką, nes neturėjau tinkamų sąlygų.
„Pamenu, skambinau tėčiui ir sakiau, kad nesijaudintų, jei atsidursiu areštinėje. Pagalvojau, kad ta vieta man būtų buvusi saugesnė nei viešbutis su nepažįstamaisiais“,– vis dėlto tąsyk R.Bruder šventė mažą pergalę.
Po ilgų kalbų kaunietei buvo leista vykti į savo sodybą, kur ji praleido ne dvi savaites, o visą mėnesį. Ten ji kūrė ir kaupė naujas jėgas.
Negali užsistovėti
Besibaigiant savaitei su Rebeka susitikome Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Drobė“. Pastaruoju metu kaunietę čia galima sutikti itin dažnai – nuo 2018-ųjų aktyviai įsitraukusi į Lietuvos dailininkų sąjungos veiklą, buvusi tarybos narė, šią vasarą R.Bruder buvo išrinkta Kauno skyriaus pirmininke. Naujosiose pareigose, kai kalbama apie autorines teises, Rebekai labai praverčia teisės žinios, o štai bendraujant su žmonėmis – patirtis, kurios įgijo Karo akademijoje.
Ištikima: didžiausia R.Bruder aistra – tapyba. (Laimio Steponavičiaus nuotr.)
„Meninė dalis nuėjo į antrą planą. Dabar pirmiausia organizaciniai reikalai“, – paklausta, ar naujas etapas su naujomis pareigomis reiškia daugiau kūrybos, pašnekovė nusišypsojo, pakilo nuo kėdės ir žengė arčiau lietuvių literatūros klasiko, rašytojo Kazio Borutos namo maketo. Daugiau nei pusmetį jis buvo eksponuojamas Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Garliavoje, o visai neseniai grįžo pas kūrėją. Kilstelėjusi maketo langus, R.Bruder leido dirstelėti į namo vidų. Antai, darbo kabinete išrikiuoti nago dydžio pieštukai, žvakių ryšulėlis, rašytojo knygos ir kiti jo asmeniniai daiktai. Kiek tolėliau vonios kambarys su žvilgančiu maišytuvu, miegamasis su lova ir išpurentais patalais.
„Mano manymu, čia dar daug ko trūksta, todėl, kai tik turiu laisvą minutę, kuriu“, – R.Bruder neslėpė pasiilgstanti laisvos, neįpareigojančios kūrybos ir... mokslų!
Jai būtų įdomu sužinoti, kaip elektrikai atlieka įvairius elektros montavimo darbus, kaip mechanikai tvarko mašinas, o chirurgai operuoja žmones. Todėl taško studijų fronte jauna moteris tikrai nededa.
„Kartais man patinka pabūti ramiai. Nuplaukiu su irklente į ežero vidurį ir plūduriuoju žiūrėdama į dangų. Dar mėgstu laipioti uolomis. Man patinka sustoti, bet visada stovėti – ne mano natūrai.“
Naujausi komentarai