Asmeninis rekordas

Tai – ne pirmasis S. Kapeliorienės žygis. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos medicinos specialiste dirbanti kaunietė savo gyvenimo neįsivaizduoja be judėjimo. Tad pernai liepą ji su kolega per 21 valandą maršrutu Kaunas–Vilkija–Kaunas nukulniavo 88,8 km. Po mėnesio su keliais bendraminčiais pašnekovė parą žygiavo nuo Kauno iki Kernavės ir įveikė 101 km.

Šiemet ji nusprendė pagerinti savo asmeninį rekordą ir per 24 valandas be miego nužygiuoti bent 102 km. Šįkart S. Kapeliorienė žygiui pasirinko pajūrį. Kadangi Lietuvos kranto linijos ilgis yra tik 90 km, kelionę nuspręsta pradėti Latvijos Nidoje.

Prie Sandros išsikelto iššūkio panoro prisijungti dar kelios bendražygės. Vis dėlto vienoms moterims naktį keliauti laukiniais Kuršių Nerijos paplūdimiais pasirodė nesaugu. Ieškodama išeities, S. Kapeliorienė surado profesionalų gidą ir didelį žygių gerbėją Matą Toliušį – Barzdotą gidą, vedantį žygeivius po įvairias Lietuvos vietoves. Susisiekusi su juo ir paaiškinusi situaciją, Sandra prisijungė prie Barzdoto gido vedamo žygio ir iškeliavo siekti bendro tikslo. Pradėję kelionę Latvijos Nidoje, keliautojai nukulniavo iki Klaipėdos, kur keltu persikėlė į Smiltynę. Čia žygis buvo tęsiamas per Juodkrantę, Pervalką ir Preilą, kol pasiekta Nida.

Pradžia: kelią žygeiviai pradėjo Latvijos Nidoje. / S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

Klastingas smėlis

Pasak pašnekovės, iššūkiui per parą pėsčiomis nukeliauti daugiau nei 100 km reikia tinkamai pasiruošti, kadangi jis reikalauja nemažos ištvermės ir fizinių jėgų.

S. Kapeliorienė atskleidžia, kad prieš tokį žygį pusę metų kasdien reikia nueiti bent 10–15 km. Rekomenduojamų 10 tūkst. žingsnių per dieną šiuo atveju neužtenka. Taip pat žygeivė lanko intensyvias kardio treniruotes, kurios padeda ugdyti ištvermę. Jos teigimu, žygiuojant pajūriu buvo itin svarbu tinkama avalynė, kadangi smėlis yra klastingas palydovas.

„Einant pajūrio linija, nebuvo jokio grindinio, tad kojos nuolat klimpo į birų, žvyruotą ar akmenuotą smėlį. Jis labai pavojingas, nes vos keli maži smėlio grūdeliai, patekę į batą, gali pritrinti skausmingų pūslių. Tad dėvėjome specialias avalynės apsaugas nuo smėlio ir reguliariai sustodavome pasitikrinti savo pėdų būklės. Labai džiaugdavomės priėję kietesnę dangą, nes tada galėdavome persiauti į lengvesnius batus ir kiek pailsinti kojas. Taip pat šiame žygyje labai pravertė ėjimo lazdos, kurios suteikė papildomą atramą ir leido nepervargti. Kadangi per tokius žygius išnaudojama labai daug kalorijų ir gausiai prakaituojama, apsirūpinome elektrolitų ir baltyminių batonėlių“, – apie pasiruošimą žygiui pasakoja ji.

Kiekviename žygyje būna lūžio akimirkų, kai ima atrodyti, kad daugiau nebegali. Šįkart sunkiausia buvo nukeliavus 70 km.

Gintarų kelias

Į žygį keliautojai išsiruošė rugpjūčio 17-ąją. Porą dienų prieš tai oras pajūryje buvo itin karštas, tad žygeiviai nerimavo, ar kaitri saulė neapsunkins kelionės.

Laimei, žygio dieną orai kiek atvėso, o vėjo kryptis buvo palanki. Gamtos sąlygos neblogėjo ir sutemus. Naktis buvo gana šilta, o kelią bendražygiams nušvietė ryškus mėnulis, tad kelias valandas nė nereikėjo naudoti papildomo apšvietimo. Nors žygis vyko sklandžiai, S. Kapeliorienė pripažino, kad keliaujant naktį nuovargis pradėjo imti viršų.

„Kiekviename žygyje būna lūžio akimirkų, kai ima atrodyti, kad daugiau nebegali. Šįkart sunkiausia buvo nukeliavus 70 km. Rodėsi, kad mes ne einame į priekį, o grįžtame atgal. Ryškiai švietęs mėnulis galiausiai nusileido į jūrą ir mus apgobė tamsa. Trumpai sustojus apžiūrėti pėdų, nemažai žygeivių šias kelias minutes bandydavo išnaudoti poguliui ant smėlio. Vidutiniškai per valandą iki tol mes nueidavome apie 5 km, tačiau tuo laikotarpiu mūsų tempas sulėtėjo iki 2 km per valandą. Taip galavomės 10 km, kurie buvo patys sunkiausi“, – prisimena pašnekovė.

Reikalai pasitaisė ėmus kilti saulei, kuri keliautojus pripildė naujos energijos. Pasigrožėję nuostabiu saulėtekiu, žygeiviai gavo dar vieną netikėtą dovaną iš gamtos – gintarų kelią.

„Tuo metu žygiavome pro laukinius paplūdimius, kuriuos retai kas aplanko, o jūra naktį buvo gana banguota. Gyvenime nebuvau mačiusi tiek daug ir tokių didelių gintarų. Jų buvo tokia gausybė, kad mažų gintariukų mes nė nerinkome, ėmėme tik didelius. Berenkant gintarus, mūsų tempas vis spartėjo, nuotaika gerėjo. Gavome didžiulį energijos antplūdį ir namo parsivežėme gražių suvenyrų“, – šypsosi Sandra.

Palydovai: svarbiausi atributai – ėjimo lazdos ir patogi avalynė. Keliaujant pajūriu kyla rizika, kad į batą patekęs smėlis pritrins pūslių, tad žygeiviai dėvėjo specialias apsaugas. / S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

Nespėjo į keltą

S. Kapeliorienė pasakoja, kad daugiausia sunkumų sukėlė žygiavimas naktį. Apie 3–4 val. ryto žygeiviams ėmė labai norėtis miego, Sandra netgi pajuto, kad eidama svirduliuoja. Šiuo atveju gelbėjo ėjimo lazdos, su kuriomis ji nesiskyrė viso žygio metu.

„Kai kurie grupės nariai, vos sustojus kelių minučių poilsiui, priguldavo ant smėlio ir bandydavo trumpai pasnausti. Juos, gulinčius paplūdimyje, praminiau ruoniais. Deja, nemoku užmigti tokiomis sąlygomis, tad nuo puolančio miego gelbėjausi pokalbiais su bendražygiais ir tonizuojančiais gėrimais. Sunkiausiomis valandomis prieš aušrą gėriau kokakolą, kuri man suteikė trūkstamos energijos. Žinoma, tokie gėrimai nesveiki, tačiau išskirtiniais atvejais jie labai gelbsti, – paaiškina pašnekovė. – Be abejonės, tuo metu vis kildavo mintys, kad dabar galėčiau sau patogiai gulėti lovoje, o turiu naktį žygiuoti. Vis dėlto jas greitai nugyniau šalin. Saldžiausia miego valanda mūsų laukė kitą dieną autobusu grįžtant iš Nidos į Smiltynę. O pagaliau atsigulus į minkštą lovą, miegojau netgi trumpiau, nei maniau.“

Aktyvi kaunietė atskleidžia, kad iššūkių kilo ir įpusėjus žygiui, kai norėta Senosios perkėlos keltu persikelti iš Klaipėdos į Smiltynę. Žygeiviai gerai neapskaičiavo laiko, tad 2 km bėgo, tikėdamiesi spėti į 21 val. keltą. Vis dėlto jis nuplaukė likus vos porai minučių kelio. Keliautojai netgi bandė skambinti kelto darbuotojams, prašydami jį sustabdyti, tačiau ši transporto priemonė gali būti sustabdyta tik specialiųjų tarnybų. Teko laukti už valandos pasirodžiusio priešpaskutinio tos dienos kelto, o ilgas bėgimas ne vienam žygeiviui padovanojo skausmingų pūslių. Šis įvykis keliautojams pagadino ūpą.

Nors kelyje buvo sunkių akimirkų, S. Kapeliorienei pavyko įveikti išsikeltą iššūkį ir pagerinti savo asmeninį rekordą – nueiti 102 km. Iš viso žygis pajūriu truko 31 valandą. Tačiau atmetus poilsio ir kitų sustojimų laiką, maršrutas įveiktas per 24 valandas.

„Dabar galiu drąsiai teigti, kad puikiai pažįstu Lietuvos pajūrį ir žinau, koks jis nuostabus. Kuršių Nerijos laukiniuose paplūdimiuose jaučiausi it Marse – aukštos lenktos kopos priminė kanjonus. Smėlis čia stebėtinai baltas, o vanduo žydras – tikri lietuviški Maldyvai“, – juokiasi pašnekovė.

Kraštovaizdis: žygio metu S. Kapeliorienė grožėjosi nuostabiais pajūrio vaizdais, o laukiniai paplūdimiai padovanojo gintarų gausų kelią. / S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbios pamokos

Pasak S. Kapeliorienės, ši kelionė jai davė labai daug. Be pasitenkinimo pasiekus užsibrėžtą tikslą, žygis suteikė naujų idėjų ir kūrybinio potencialo. Pašnekovės teigimu, einant gimsta geriausios mintys, o žygiavimas yra puikiausia meditacija. Sandra kelionės metu taip pat įsitikino, kiek daug iš tikrųjų gali žmogus.

Aplinkiniai neretai stebisi mano žygiais, sakydami, kad patys tiek nenužygiuotų. Tačiau, jei užsibrėžtų tikslą ir norėtų jį pasiekti, dauguma tikrai tai padarytų.

„Mūsų galimybės yra kone beribės, o ribos egzistuoja tik galvoje. Aplinkiniai neretai stebisi mano žygiais, sakydami, kad patys tiek nenužygiuotų. Tačiau, jei užsibrėžtų tikslą ir norėtų jį pasiekti, dauguma tikrai tai padarytų, – įsitikinusi ji. – Savo pavyzdžiu noriu įkvėpti kitus ir paskatinti įveikti asmeninius iššūkius, nepasiduoti negatyvioms mintims. Nebūtinai tai turi būti žygiai – mūsų gyvenimuose netrūksta sunkių akimirkų, kai atrodo, kad nebegali. Tačiau iš tikrųjų tereikia tikėti savimi ir nesustoti. Skatinu išbandyti ir žygiavimą, nes jis be galo naudingas mūsų fizinės ir emocinės sveikatos stiprinimui. Žygio metu susiduriame su įvairiais sunkumais, tad vėliau gyvenime būna lengviau spręsti kasdienes problemas, jos taip stipriai nebepaveikia.“

Nors S. Kapeliorienė neabejoja žygiavimo nauda, ji pabrėžė, kad prieš žygį būtina jam tinkamai pasiruošti ir įvertinti savo sveikatos būklę. Tam tikrų sveikatos problemų turintiems žmonėms verčiau rinktis lengvesnį judėjimo būdą ar trumpesnius žygius.

„Kai naktį pasiekėme Kuršių Neriją, mane kelioms akimirkoms buvo apėmusi baimė. Naktis, visur tamsu, mus supa kopos, jūra ir miškas. Suvokiau, kad atsitikus nelaimei niekas mums negalėtų padėti. Nuvijau negatyvias mintis šalin, tačiau supratau, kad tokio pobūdžio žygius verčiau rinktis tik tinkamai pasiruošusiems ir rimtesnių sveikatos problemų neturintiems keliautojams“, – atkreipė dėmesį ji.

S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

Vertybes perduoda dukrai

Pašnekovė pasakoja aktyviu ir sveiku gyvenimo būdu besidomėjusi nuo ankstyvos jaunystės. Jau mokykloje ji linko į medicinos mokslo pusę ir galiausiai pasirinko visuomenės sveikatos specialisto specialybę. Vėliau, norėdama pagilinti žinias apie individualią žmogaus sveikatą, Sandra baigė ir gyvensenos medicinos studijas.

„Dirbu su vaikais ir suaugusiais žmonėmis, kuriuos šviečiu apie sveiką gyvenimo būdą, mokau fizinio aktyvumo ir psichoemocinės sveikatos pagrindų. Nebūtų sąžininga aiškinti apie sveikatą pačiai nesilaikant sveikos gyvensenos principų. Tad stengiuosi būti pavyzdžiu kitiems ir perduoti žinias, kurias pati esu sukaupusi, o ne tik perskaičiusi internete. Tai veikia – auditorija manimi labiau pasitiki, nes žmonės mato, kad dalijuosi asmenine patirtimi, – atskleidžia ji. – Kuo daugiau patirčių įgyju, tuo lengviau tampa jomis dalytis su kitais ir kurti sveiką gyvenimo būdą propaguojančią bendruomenę. Džiugu, kad pasirinktos studijos nulėmė ir sveiką mano pačios gyvenseną.“

S. Kapeliorienė siekia būti pavyzdžiu ne tik bendruomenei, su kuria dirba, bet ir savo devynmetei dukrai Rūtai. Tad pašnekovei džiugu, kad visa jos šeima yra aktyvi, daug vaikšto pėsčiomis ir važinėja dviračiais.

„Su dukra ir vyru gegužę dviračiais keliavome pirmojo mano žygio maršrutu – Kaunas–Vilkija–Kaunas. Važiavome dėl smagumo, tačiau visai netikėtai mano devynmetė dukra Rūta per šešias valandas numynė net 60 km. Būtų numynusi ir daugiau, tačiau su vyru nenorėjome rizikuoti jos sveikata, kadangi tokiam ilgam maršrutui nebuvo pasiruošta. Tad dukra su vyru pasiliko pailsėti, o aš toliau myniau pedalus ir dviračiu įveikiau dar vieną savo 100 km. Tai padaryti man pavyko per devynias valandas. Už tokį didelį pasiekimą dukrai padovanojome medalį, o dabar ji jau laukia, kada galės pagerinti asmeninį rekordą ir dviračiu nuvažiuoti dar daugiau kilometrų, – šypsosi Sandra. – Džiaugiuosi, kad dukra yra aktyvi, nebijo iššūkių. Viskas priklauso nuo pavyzdžio, kurį vaikas mato šeimoje. Pradėję teisingus įpročius formuoti dar vaikystėje, ateityje turėsime puikių rezultatų.“