Atskleis paslaptį

Pirmadienio popietę Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos presbiterijoje dar buvo tuščia – kelis mėnesius siūta šventovės vėliava su herbu čia pakibo tik ketvirtadienio popietę.

„Pakabinę ją uždengsime“, – didžioji paslaptis, anot menotyrininkės humanitarinių mokslų daktarės Rimos Valinčiūtės-Varnės, bus atskleista sekmadienį. Tada miestiečiai išvys ir Mažosios bazilikos titulą turinčios šventovės herbą, ir juo papuoštą įspūdingą vėliavą, kurios atsiradimą inicijavo Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Žvelgdama į presbiterijoje paruoštą vietą naujam bažnyčios simboliui, mintimis imi vartyti istorijos puslapius. Veikiausiai ne vienam įdomu, kam jau nuo ankstyvosios krikščionybės laikų buvo naudojamos vėliavos ir kokią žinią jos neša šiomis dienomis. Legenda, kurią išgirdome iš menotyrininkės lūpų, liudija, kad 312 m. vykusio mūšio su imperatoriumi Maksencijumi išvakarėse imperatorius Konstantinas Didysis, melsdamas Dievo pagalbos, danguje išvydo ženklą ir išgirdo balsą, sakantį: su šiuo ženklu laimėsi! Naktį Jėzus Kristus sapne jam nurodė pagaminti vėliavą su Jėzaus vardo ženklu ir nešti ją kovos metu kaip apsaugos nuo priešų simbolį. Laimėtas mūšis paskatino 313 m. paskelbti Milano ediktą, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė. Taip buvo nutrauktas krikščionių persekiojimas, krikščionybė ilgainiui tapo valstybine religija, o vėliava – Bažnyčios triumfo ženklu.

Užtrukome apie du mėnesius. Sunkiausios ir įtempčiausios buvo pirmosios savaitės. Pačioje pradžioje nepavyko suvesti geometrijos.

„Bažnytinės vėliavos perėmė romėniškų karo vėliavų pavidalą: audinys kabinamas ant skersinio, kurio galus jungianti virvė tvirtinama ant vertikalaus stiebo“, – pasakojo R.Valančiūtė-Varnė.

Dabar vėliavos, anot jos, yra neatsiejama bažnytinių procesijų, įvairių iškilmių dalis. Dažniausiai jos siūtos iš brangių atvežtinių ir vietinių audinių, tokių kaip šilkas, vilna, drobė. Ir šiandien jos puošiamos tapytais paveikslais, gausiai siuvinėtos aukso, sidabro, įvairių spalvų šilko siūlais.

Ypatingas užsakymas

Tikintiesiems laukiant sekmadienio iškilmių, „Kauno diena“ turėjo unikalią progą į Kauno arkikatedros bazilikos vėliavą dirstelėti kiek anksčiau. Įspūdingą herbą ant dramblio kaulo spalvos medžiagos perkėlė didelės patirties šioje srityje turinti „Vellera plus“. Bajorams, kariuomenei, savivaldybių vėliavas ne kartą siuvinėjusios Kauno įmonės vadovė Loreta Žukauskienė pasakojo, kad šis užsakymas buvo vienas sudėtingesnių, o kol dienos šviesą išvydo galutinis variantas, meistrės  Greta Jasienė ir Sandra Briuchovienė sugadino ne vieną audinio metrą.

„Užtrukome apie du mėnesius. Sunkiausios ir įtempčiausios buvo pirmosios savaitės. Pačioje pradžioje nepavyko suvesti geometrijos. Be to, mūsų siuvimo mašina negali siuvinėti labai didelio ploto, todėl atskirus elementus teko sujungti iš siuvinėtų detalių“, – L.Žukauskienė pasakojo, kad tai padaryti nebuvo lengva. Skyrėsi spalvos, dydžiai. Net ir tada, kai atskiros detalės susijungė į visumą, savo charakterį ėmė rodyti medžiaga.

„Piešinys vietomis yra atspausdintas, kitur siuvinėtas. Svoris ne visur vienodas, todėl medžiaga nekrito taip, kaip norėjome“, – apie iššūkius pasakojo ypatingą užsakymą įgyvendinusios įmonės vadovė.

„Vellera plus“ auksarankėms katedros vėliava tapo rimtu iššūkiu. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Nemažai laiko auksarankės sugaišo, kol mėlyname skyde įkomponavo sukryžiuotus raktus. Teko padirbėti ir prie herbo viršuje esančio canopeum. Labiausiai moterų rankoms pakluso raudona virvė su kutais ir maždaug 10–11 cm aukščio distinktorius.

Herbą siuvinėjo ir mašina, ir darbštuolių rankos. Buvo naudojami viskoziniai ir metalizuoti siūlai, piešiniui suteikę blizgesio efektą.

L.Žukauskienė neslėpė, kad galutinis vėliavos variantas jai patiko, tačiau jei prie audinio galėtų sėsti iš naujo, šį tą darytų kitaip. R.Valančiūtė-Varnė nebuvo tokia smulkmeniška. Žiūrėdama į vėliavą ji nenustojo šypsotis, todėl neabejojo, kad panašūs jausmai užlies visų tikinčiųjų širdis.

Pirmiausia – herbas

Pirmiau nei vėliava dienos šviesą išvydo Kauno arkikatedros bazilikos herbas.

Tokią privilegiją šventovei suteikė Mažosios bazilikos titulas, kurį jį turi nuo 1921 m. balandžio 26 d. Bazilika – aukščiausias katalikų šventovės rangas. Popiežius jį suteikia tik itin svarbioms bažnyčioms. Svarbios jos gali būti dėl savo istorijos, dydžio, meniškumo, dvasingumo, piligrimystės traukos. Šis titulas gali būti suteikiamas tada, kai vyskupijos vyskupas išreiškia vietinės bendruomenės norą šiuo titulu pabrėžti konkrečios bažnyčios ryšį su popiežiumi.

Didžiosios bazilikos titulą pasaulyje turi tik šešios šventovės. Keturios – Romoje ir dvi – Asyžiuje.

„Mažosios bazilikos titulu pagerbiamos iškiliausios Katalikų bažnyčios šventovės visame pasaulyje, pabrėžiant jų ypatingą ryšį su Šventuoju Sostu ir Visuotine Bažnyčia“, – R.Valinčiūtė-Varnė skaičiavo, kad Mažosios bazilikos titulą visame pasaulyje turi kiek daugiau nei 1,5 tūkst., o Lietuvoje – aštuonios šventovės: Arkikatedra bazilika Vilniuje, Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika Žemaičių Kalvarijoje, Švč.Mergelės Marijos Gimimo bazilika Šiluvoje, Šv.arkangelo Mykolo bazilika Marijampolėje, Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika Krekenavoje, Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika Trakuose, Kristaus Prisikėlimo bazilika Kaune ir Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Pastaroji yra seniausiai gavusi šį titulą.

Anot R.Valinčiūtės-Varnės, vėliava – Bažnyčios triumfo ženklas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Trys insignijos

Ypatingąjį Mažosios bazilikos statusą pabrėžia trys specialios insignijos – simboliniai atributai, išstatomi presbiterijose, nešami per procesijas ir  kitas bažnytines iškilmes.

Pirmasis ženklas – canopeum, arba ombrellone. Tai tradicinėmis popiežiaus spalvomis – raudona ir auksine nuspalvintas skėtis. Dirstelėję atidžiau pastebėsite, kad Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kaip ir kitose Mažosios bazilikos titulą turinčiose bažnyčiose, jis vaizduojamas pusiau išskleistas. Tai simbolizuoja budėjimą, pasirengimą bet kuriuo metu sutikti Šventąjį Tėvą ir dvasinį budrumą laukiant ateinant Kristaus dangiškajai karalystei.

Antrasis Mažosios bazilikos simbolis yra tintinabulas – apaštališkojo sosto varpelis, budinantis Dievo tautą. Trečioji insignija, o gal greičiau privilegija – Mažosios bazilikos įgyja teisę naudoti popiežiaus simbolį – sukryžiuotus auksinį ir sidabrinį raktus. Juos galima vaizduoti savo atributikoje – dokumentuose, balduose, herbe. 1921 m., kai Kaune esančiai šventovei buvo suteiktas mažosios bazilikos titulas, čia atsirado ir canopeum, ir tintinabulas. Skiriamojo ženklo – Kauno arkikatedros bazilikos herbo kūrimo darbai inicijuoti tik prie arkivyskupo Liongino Virbalo.

Kūrė ir italas

Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos herbą kūrė bažnytinės heraldikos srityje besispecializuojantis, nemenkos patirties turintis italų grafikos dizaineris Enzo Parrino. Prie kūrybinio proceso prisidėjo Valdovų rūmuose Vilniuje dirbantis Mindaugas Egidijus Puidokas ir specialiai sudaryta Kauno arkivyskupijos kurijos komisija.

„Kai kurios detalės, tarkim, skydo forma, keitėsi. Liko visa tai, kas turi prasmę“, – dirstelėti iš arčiau į šiemet patvirtintą galutinį Kauno arkikatedros bazilikos herbo variantą kvietė R.Valinčiūtė-Varnė.

Pačiame herbo centre – karališkos mėlynos spalvos skydas. Jame sukryžiuoti šv.Petro raktas ir šv.Pauliaus kalavijas. Šis skydas buvo perimtas iš Žemaičių katedros Kaune, o pastarasis – iš Varnių, kaip Žemaičių katedros, kuri turi tą patį – šv.apaštalų Petro ir Pauliaus titulą, herbo. Būtent tokiu herbu papuošti 1921 m. ir iki šių dienų naudojami canopeum ir tintinabulas. Kauno arkikatedros bazilikos statusą pabrėžia po skydu ant auksinės grandinės kabantis Kauno arkikatedros kapitulos kanauninkų kryžius – distinktorius. Jo viršuje – Vytis, o apačioje esančiame medalione – šv.apaštalų Petro ir Pauliaus atvaizdai.

Kai kurios detalės, tarkim, skydo forma, keitėsi. Liko visa tai, kas turi prasmę.

„Anksčiau prie katedros veikė kanauninkų kolegija, dabar jos, deja, nėra. Su viltimi, kad kapitula bus ir vėl atkurta, distinktorių, kaip tęstinumo ženklą, įkomponavome į herbą“, – pažintį su bažnytiniu simboliu tęsė R.Valinčiūtė-Varnė.

Tarp skydo ir kryžiaus besidriekiančioje juostoje išrašyti žodžiai iš birželio 29 d. minimų šv.apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmių liturginio teksto. Išvertus iš lotynų į lietuvių kalbą, jie reiškia: jų žinia aidi per visą žemę. Likusieji elementai – raudona virve su kutais perrišti auksinis ir sidabrinis šv.Petro raktai ir canopeum pabrėžia Mažosios bazilikos ryšį su Šventuoju Sostu.

Herbas, anot menotyrininkės, jau yra perkeltas ant spaudo. Juo žymimi įvairūs dokumentai. Ateityje ant vakarinio Arkikatedros bazilikos fasado, virš dabar esančio pirmojo Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko herbo, turėtų atsirasti ir tikinčiuosius sveikinti dar vienas – Mažosios bazilikos herbas.