Mirusiųjų vėlės neateina į kapines, joms ten nėra ką veikti. Jos ateina į namus, kuriuos pastatė. „Ateina šių namų šeimininkai. O žmogus, gyvenantis namuose, šeimininku laiko tą, kuris tuos namus pastatė“, – Dzūkijoje išgirstą posakį prisiminė etnologas A. Vaicekauskas, „Kauno dienos“ studijos žiūrovams pasakodamas apie Vėlinių kilmę ir papročius.

Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros docentas tikriausiai daugelį nustebins, primindamas, kad tradicija ant kapų dėti gėles ir uždegti žvakes išpopuliarėjo tik pokario metais. „Seniau mirusysis nemirdavo, jis išeidavo ir laukdavo saviškių. Tik šiems laikams būdinga visiškos nebūties baimė sukūrė tradiciją puošti kapines“, – sako docentas.

A. Vaicekauskas taip pat apžvelgs įdomiausias Vėlinių tradicijas – nuo senų medinių kryžių deginimo Dzūkijoje iki dūdų orkestrėlio kapinaitėse Žemaitijoje, papasakos, kokie patiekalai būdavo populiariausi ant Vėlinių stalo bei paaiškins, kuo šios dienos kilmė siejasi su Visų šventųjų diena ir kur glūdi Helovino ištakos.