Daugiausiai registruotų šunų gyvena Kaune. Naujausiais registracijos duomenimis, čia jų – virš 13 tūkst. Kiek jų yra neregistruotų, galima tik spėlioti. Šuo – geriausias žmogaus draugas, tačiau draugiškais su juo elgėmės ne visada.
2013 m. pradžioje įvairiose Kauno vietose buvo įrengta 50 šiukšliadėžių, skirtų šunų ekskrementams. Akivaizdu, kad nuo tada surinkti šunelio paliekamus turtus tapo norma. Tiesa, dar ne visiems.
O ir žmogaus bei šuns draugystė ne visada pasižymėjo abipuse meile. Canis lupus familiaris – lotyniškas naminio šuns pavadinimas, pažodžiui išverčiamas kaip „šuo, vilkas, artimas (draugiškas)“. Geriausias žmogaus draugas kadaise tokiu nebuvo, tačiau maždaug prieš 14–15 tūkstančių metų bendri interesai suartino žmogų ir vilką. Taip pastarasis tapo šunimi. Nuo tol šių dviejų žinduolių rūšių atstovai žengia vienas šalia kito, nors ir ne visai lygiaverčiu santykiu.
Prisijaukinęs socialųjį plėšrūną, žmogus išvedė tūkstančius šunų veislių. Su žmonėmis susibičiuliavusių vilkų palikuonys gali būti nuo kelių centimetrų iki beveik metro ūgio, skirtingų plauko ir spalvų kailio, įvairiausių kūno ir galvos formų.
Švelniai vadinamas „geriausiu draugu“, šuo dažnai vergiškai tarnauja žmogui: ieško narkotikų ir sprogmenų, padeda sulaikyti nusikaltėlius, gelbsti žmones, saugo teritorijas ir pastatus, gano avių ir galvijų bandas.
Visa tai niekis, lyginant su istorinėmis šio gyvūno misijomis. Kai kuriose kariuomenėse šunis naudodavo kaip kamikadzes – su prikabintais sprogmenimis paleisdavo link priešo sunkiosios technikos, o prie jos priartėjus, distanciniu būdu detonuodavo sprogmenis.
Kad į kosmosą pakiltų pirmasis žmogus, buvo paaukotas ne vienas šunelis. Pirmasis, vardu Laika, į žemę negrįžo, nes nebuvo sukurta palydovo sugrįžimo į planetą sistema. Nesėkmingai baigėsi ir daugumos kitų amsinčiųjų kosmonautų skrydžiai.
Tik po dviejų sėkmingų šunų kosminių ekspedicijų sovietų konstruktoriai paleido į kosminę kelionę žmogų. Pasakojama, kad pirmasis ten pabuvojęs Jurijus Gagarinas po to ištarė tik po dešimtmečių paviešintą frazę: „Iki šiol nesuprantu, kas aš: pirmasis žmogus ar paskutinis šuo“.
Turbūt dauguma yra girdėję apie „Pavlovo šunį“. Didysis rusų mokslininkas Ivanas Pavlovas, eksperimentuodamas su šunimis, darė chirurgines invazijas į gyvūnų virškinamąjį traktą, liaukas, išvesdinėdamas iš jų vamzdelius, ir tikrindamas nervų bei virškinimo sistemų sąveiką, tyrė gyvūnų fiziologiją ir refleksus. Už šių tyrimų rezultatus 1904–aisiais jis gavo Nobelio premiją.
Jei pažvelgus į „Pavlovo šunį“, su iš kūno kyšančiais vamzdeliais bei prijungtais prie jų indais, gali nupurtyti šiurpuliukai, tai žiūrėti sovietinių mokslininkų Sergejaus Briuchonenkos ir Vladimiro Demichovo eksperimentų vaizdo įrašus ar netgi fotografijas prireikia pakankamai stiprios valios.
S.Briuchonenka 1920–1950 m. užsiiminėjo makabriškais eksperimentais, kurių tikslas – atrasti galimybę palaikyti gyvybę dirbtiniu būdu. Jo laboratorijos darbuotojams teko priprasti prie gyvų begalvių šunų. 1954 m. jo kolega V.Demichovas pasauliui pristatė dvigalvį šunį – prie didesnio šuns sprando buvo prisiūta mažesnio šuns galva. Abi jos buvo gyvos.
Nuo sovietinių medicinos „stebukladarių“ neatsilikti bandė ir amerikiečiai. XX a. viduryje Robertas Cornishas įgudo negyvus šunis atgaivinti cheminiais preparatais. Kaip ir S.Briuchonenkos tyrimų atveju, šių šunelių smegenys būdavo smarkiai pažeistos ir nors jie išgyvendavo po keletą mėnesių, tačiau likdavo akli, nekoordinuoti ir luoši.
Kitas amerikietis Robertas White‘as septintajame XX a. dešimtmetyje sukūrė šunį su dviem smegenimis, įrodydamas, kad skirtingai nei širdis ar inkstai, smegenys gali būti persodintos procedūromis, kurios mažai kuo panašios į įprastinį organo atskyrimą nuo kūno.
Nors šie šiurpūs eksperimentai davė nemažą postūmį medicinos mokslui ir leido atsirasti gyvybiškai svarbioms dabartinės medicinos procedūroms, šiame šimtmetyje sudėtinga įsivaizduoti, kad gyvūnų teisių gynėjai leistų tokius žiaurius tyrimus su šunimis.
Požiūris į seniausią ir artimiausią žmogaus draugą parodo ir atitinkamos bendruomenės civilizacijos lygį. Ir nors šunys toliau talkina žmogui žemės ūkyje, karyboje bei teisėsaugoje, jiems atrandama ir kilnesnių užduočių. Viena iš jų – kaniterapija, kurioje šunys panaudojami gydant fizinius, emocinius, raidos sutrikimus bei reabilitacijoje.
Vis dėlto dažniausia šuns misija yra pats buvimas šalia žmogaus, dažnai tai yra gelbėjimas nuo vienatvės.
Beje, nežiūrint civilizacinių postūmių ir tūkstantmečius trunkančios draugystės, kai kuriose Azijos šalyse jus gali pavaišinti šuns mėsa.
Bet gal šįsyk negalvokite apie tai, geriau išeikite su savo draugu pasivaikščioti. Na, o jeigu šuo jūsų namuose dar neapsigyvenęs, peržiūrėkite dar kartą nuotraukų galeriją apie kauniečių šunų ir kauniečių žmonių draugystę.
Naujausi komentarai