Kaune viešintis užsienietis gali susidaryti įspūdį, kad čia visi labiausiai mėgsta picas ir sušius, nes šiuos patiekalus siūlančių kavinių yra daugiausia. Tradiciniai lietuviški patiekalai keliauja užmarštin.

Prigijo sovietmečiu

Daugelis lietuvių įsitikinę, kad mūsų virtuvę geriausiai reprezentuoja didžkukuliai, žemaičių blynai ir balandėliai. Iš tiesų didžkukuliai į mūsų kraštą atkeliavo tik XX a. pradžioje, o labiausiai išpopuliarėjo sovietmečiu.

"Galbūt vertėtų atsigręžti į dar ankstesnį laikotarpį, pavyzdžiui, XIX a., kai dar buvo populiaru tai, ką paveldėjome iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų. Visuose rašytiniuose šaltiniuose prioritetas teikiamas šaltibarščiams", – vakar Kaune surengtoje diskusijoje "Lietuvą pristatančios vaišės: intelektualinė provokacija" kalbėjo istorikas Antanas Astrauskas.

Jo teigimu, anuomet šaltibarščiai būdavo gaminami pagal kitokį receptą: į veršienos sultinį būdavo pripjaustoma burokėlių lapų, pridedama vėžių mėsos ir ledo. Kitas populiarus patiekalas – vereščia: burokėlių rauge troškinta balta dešra arba jautiena.
LDK laikais buvo populiarūs ir koldūnai. Manoma, kad juos į mūsų kraštą atvežė totoriai.

Didikai valgė žvėrieną

Dar vienas tradicinis ir sertifikuotas lietuviškas patiekalas yra skilandis. Užsienio svečiams kaip tradicinius patiekalus galėtume pasiūlyti varškės sūrio, rūkytos mėsos gaminių.

"Dabar visur klesti picos. Niekur skilandžio nepaskanausi. Taip pat sunku rasti vietą, kur būtų galima nusipirkti troškintų kopūstų su dešrelėmis, kitų tradicinių patiekalų, – pastebėjo etnomuzikologė Zita Kelmickaitė. – Kur dingo kraujiniai vėdarai? O ar dar žinote juką – sriubą, gaminamą iš kiaulių kraujo? Kastinio ir cibulynės taip pat niekas skaniai nebeparuošia."

Istorikas Liudas Glemža įsitikinęs, kad lietuvių įvaizdį galėtų kurti rūkyti lašiniai. Užsieniečiams vertėtų pasiūlyti ir kiaulių ausų, žirnių, juodos duonos.

"Didikai valgydavo žvėrieną. Lietuvos giriose mėgdavo medžioti Danijos princai, Prūsijos kunigaikščiai. Ypač buvo mėgstama triušiena, paukštiena, tačiau tikslių receptų nežinome, nes nėra išlikę kulinarijos knygų", – pasakojo L.Glemža. Jam žinoma, kad XVII a. ant Vladislovo Vazos stalo dažnai būdavo obuolių pyrago.

Nacionalinis gėrimas – alus?

A.Astrauskas atkreipia dėmesį į samanę kaip vieną populiariausių lietuvių gėrimų.  L.Glemža įsitikinęs, kad šis stiprusis gėrimas buvo labiau būdingas kaimiečių stalui.

"Degtine buvo girdomi vežikai, patarnautojai, o save gerbiantis bajoras rinkdavosi atvežtą vyną, alų. Kuo aukštesnio socialinio sluoksnio žmogus, tuo mačiau degtinės gerdavo. Muitinių knygos rodo, kad Radvilos įsiveždavo po 500 butelių šampano, baltojo ir raudonojo vyno", – apie didikų aplinką kalbėjo L.Glemža.

Z.Kelmickaitė svarbią vietą skiria alui, kurį dabar ji, kaip ir daugelis diskusijos dalyvių, siūlytų vadinti nacionaliniu gėrimu.

"Iš silpnesnio alaus net sriubos būdavo gaminamos", – pridūrė ji.

Istorikai sutaria: Kaunas buvo garsus savo midumi. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti užuominų, kad Kaune gamintas midus buvo padovanotas Prancūzijos karaliui ir šis gėrimą labai gyrė.