– Romai, pasirinkai savo ateities profesijai kultūros ir renginių organizavimo sritį. Ar ši sfera tave sužavėjo dar mokyklos laikais?

– Taip, mokykloje buvau aktyvus, bet ne savo noru. Tai buvo mano teatro mokytojos dėka. Ji mane stūmė į renginių veiklą, net skųsdavo tėvams, kad neatlieku savo pareigų (juokiasi)… Tačiau, kad ir kaip man nepatiko renginių vedėjo amplua, vis labiau žavėjo renginių organizavimo procesas.

Vis tik po studijų neskubėjau stoti. Nusprendžiau pora metų išbandyti save užsienyje. Dirbau visai su šia sritimi nesusijusius darbus. Tą laikotarpį įvardinčiau kaip pamoką, kuri leido suprasti, kad turiu siekti aukštojo mokslo. Grįžęs jau buvau apsisprendęs, kad noriu realizuoti save kultūros srityje. Rinkausi tarp universiteto ir kolegijos. Pastarąjį variantą pasirinkau dėl elementarios priežasties – ypatingo dėmesio praktinių įgūdžių ugdymui.

– Renginių organizavimo įmonėje, kurioje šiuo metu dirbi, darbą gavai atlikęs praktiką. Kaip atsitiko, kad joje ir pasilikai?

– Taip, darbą gavau studijuodamas antrame kurse. Atlikus praktiką įmonėje „Renginių kalvė“, jos direktorius man pasiūlė projektų vadovo asistento poziciją. Vėliau pakilau iki projektų koordinatoriaus. Neslėpsiu, gavęs šį pasiūlymą buvau laimingas iki mėnulio ir atgal, nes jaučiausi įgyvendinęs tai, apie ką svajojau. Gauti darbą, atlikus praktiką, yra nuostabu ir neįkainojama. Nors įmonė, kurioje dirbu, nėra didelė (joje dirba šeši asmenys) tačiau, – viena sėkmingiausių, – tai tikrai.

– Kol vieni renginių organizatoriai piktinosi negalintys tęsti veiklos, jūs užsispyrėte ieškoti alternatyvų. Kaip pavyko susitvarkyti su renginių organizatorius užklupusiais iššūkiais, kai fiziškai renginiai tapo nebeįmanomi?

– Neslėpsiu, prasidėjus karantinui mintyse buvo kilęs labai didelis sąmyšis, jaučiau baimę prarasti darbą, o dar didesnė baimė buvo pati nežinomybė. Tuo tarpu įmonė reagavo gana konstruktyviai ir šaltakraujiškai. Nebuvo drastiškų pokyčių, tiesiog pradėjome galvoti, ką mes galėtume pasiūlyti klientams, nesusitinkant su jais akis į akį. Nuo tada prasidėjo įvairiausių idėjų generavimas. Didžiausias iššūkis, kuris mūsų laukė, buvo IT įgyvendinimas. Ne mažą dalį laiko praleidome galvodami apie renginių formatą, tačiau ilgainiui idėjų mums nestigo. Paruošėme įvairių virtualių paslaugų paketus: nuo elementariausių protmūšių, online žaidimų, įmonių vakarėlių iki Kalėdų senelio skambučių. Pastarosios idėjos autorius, beje, buvau aš pats. Dabar galiu įvardinti tai vienu sėkmingiausiu projektu. Galiausiai taškus susidėliojome ir dėl techninių klausimų.

– Ar pameni pirmąjį nuotolinį renginį? Kaip jis atrodė?

– Pamenu mūsų biure vyko labai didelis sąmyšis. Nors testavomės labai daug, niekas nežinojo, kokia linkme viskas pasisuks. Renginys, savo mastu, nebuvo didelis, tačiau buvo ganėtinai sudėtingas įgyvendinimo prasme. Viskas pagal idėją vyko be didelių trūkumų, vedėjui liežuvis nesipynė ir sistema nepavedė, viskas vyko kaip ir planuota. Tačiau po renginio mūsų laukė kelių valandų pokalbis. 4–5 valandas sėdėjome ir aptarinėjome renginį bei sprendėme, kaip jį patobulinti.

Tas pirmasis virtualus renginys kainavo labai daug streso, bet tuo pačiu atnešė begalę gerų emocijų. Tiesa sakant, nepamenu nei vieno renginio, kuris būtų pasibaigęs nesėkme arba visai nebūtų pasibaigęs. Nei vieno projekto negalima vadinti kaip nepasisekusio, galima įvardinti nebent kaip mažiau pasisekusius. Tačiau kalbant apie tai, labai daug lemia ir patys renginio dalyviai – kokią nuotaiką ir nusiteikimą jie atsineša į renginį (visai nesvarbu realų ar virtualų). Jei žmogus nusiteikęs gerai, jis garantuotai puikiai praleis laiką.

– Romai, o kokia tavo nuomonė apie virtualius renginius: ar jie gali atstoti renginius, vykstančius gyvu kontaktu?

– Tai labai įdomi tema, kurią labai smagu gvildenti tiek su kolegomis, tiek su draugais. Mano nuožiūra, nuotoliniai renginiai niekada neprilygs gyvam renginiui, tačiau praktika parodė, kad yra įvairių žmonių, kuriems, pavyzdžiui, virtualus formatas net priimtinesnis. Ypatingai tiems žmonėms, kurie pripratę dirbti ir leisti laisvalaikį prie kompiuterio, yra uždaresnio būdo.

Perspektyvos baigiasi ten, kur baigiasi žmogaus norai ir ambicijos.

Tarp kitko, labai svarbu paminėti, kad visada stengiamės sukurti tokią nuotaiką, kad nepriklausomai nuo vykstančio formato, vyrautų gyva atmosfera. Net ir virtualių renginių metu būna, jog visi šoka, ploja ir visai pasimiršta, kad sėdime vieni namuose. Nors nuotolinių renginių metu nėra fizinio artumo, tačiau pagrindinė renginių organizatorių misija – sukurti bendrystės jausmą. Kiek yra tekę girdėti iš dalyvavusiųjų mūsų renginiuose, būna, jog ryšys tarp kolegų po įvykusių veiklų tikrai sustiprėja. Tai vienas didžiausių įvertinimų, kokio gali sulaukti renginių organizavimo įmonė.

Manau, kad virtualių renginių organizavimas išliks ir pasibaigus karantinui. Žinoma, didžioji dalis vyks gyvu kontaktu, tačiau įvairiausios konferencijos bei žaidimai, mokymai, įvairios iniciatyvos vaikams išliks ir virtualioje erdvėje, nes tai yra žymiai pigiau, patogiau ir efektyviau.

– Pandeminė situacija parodė, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad panašūs atvejai ateityje, kai teks dirbti iš namų, gali ir pasikartoti. Kaip manai, ar tokiu atveju kultūros ir renginių organizavimo specialistai bus vis dar paklausūs?

– Perspektyvos baigiasi ten, kur baigiasi žmogaus norai ir ambicijos. Iki tol, kol žmogus turi norų, ambicijų ir siekia savo tikslo – jis yra nesustabdomas. Dažniausiai mus stabdo mūsų pačių mąstysena ir nusiteikimas. Jei žmogus bus užsibrėžęs pasiekti daug, jis tiek ir pasieks, o jei įdės tiek pat darbo, kiek ir noro – niekas jo nesustabdys. Kalbant apie Kultūros ir laisvalaikio vadybos specialybę – jai ribų nėra. Pabaigus šią specialybę, esu tikras, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

– O kokios, tavo nuomone, apskritai turėtų būti žmogaus, norinčio dirbti kultūros ir renginių organizavimo srityje, asmeninės savybės?

– Pripažinsiu, aš esu ganėtinai kompleksuotas žmogus ir nepasitikiu savo galimybėmis taip, kaip turėčiau ar norėčiau. Tačiau, mano nuomone, pagrindinis renginių organizatoriaus kompetencijų piramidės pamatas – drąsa, iškalba, greitas loginis mąstymas, kūrybiškumas ir vadybiniai sugebėjimai. Didžioji dalis šių savybių tikrai yra ugdomos studijų metais. Studijos ne tik padėjo atnešti man naujų žinių, bet ir pasitikėjimo savimi, kritinio mąstymo, kuris reikalingas ne tik renginių organizavimo sferoje, bet ir visose kitose sferose, jei žmogus nori kažko pasiekti.

– Ar tavo nuomone kultūros ir renginių organizavimo sektoriaus specialistams aukštasis mokslas yra svarbus?

– Šiam klausimui turiu labai griežtą ir kategorišką nuomonę – aukštasis išsilavinimas labai svarbus, nes tik žmogus, kuris išmano savo darbą, savo srities specialistas, gali suteikti tam tikras kokybiškas paslaugas. Pavyzdžiui, aš nenorėčiau, kad mane operuotų ne daktaras ir visai nesvarbu, kad prieš tai jis jau buvo tai daręs. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą priskiriame tam tikrai krypčiai ir ja keliaujame. Manau, kad geriau užtikrintai po žingsnelį judėti į priekį, nei bandyti rizikuoti ir klajoti kryžkelėmis. Aš labai džiaugiuosi, kad mokiausi Kauno kolegijoje, nes ji man padėjo suformuoti mąstymą ir padėjo rasti kelią, kuriuo noriu keliauti.