Tradiciškai per vasarą atsigaunančios miesto galerijos šiemet pirkėjų pagyvėjimo nesulaukė. Meno kūrinių rinkos nepagyvino ir šiltuoju metų laikotarpiu atvykstantys turistai.

Pasižiūri ir išeina

„Dabar - laukimo metas. Kas bus toliau, nežinome. Yra dvi galimybės: bankrutuosime arba ne“, - liūdnai šyptelėjo vienos solidžiausių miesto meno galerijų „Kauno langas“ bendraturtė menotyrininkė Algė Gylienė.

Palyginti su praėjusiais metais, šiemet galerijos apyvarta sumažėjo 50 proc. Viena brangiausiai šioje galerijoje parduodamų drobių - didelio formato Vinco Kisarausko (1934-1988) tapybos darbas. „Prieš keletą metų šią drobę įsigijome už 18 tūkst. litų. Dabar gerai bus, jei už tą pačią sumą ją parduosime“, - prisipažino A.Gylienė.

Prieš metus, anot jos, meno kūrinių, kaip ir nekilnojamojo turto, kainos buvo smarkiai išaugusios. Vėliau nekilnojamasis turtas smarkiai pigo, o meno kūriniai - beveik ne.

„Už tokias pačias kainas niekas jų pirkti nenori, ir viskas stovi. Galimi pirkėjai tikriausiai tikisi, kad kainos kris. Tačiau meno vertybių savininkai už pusę kainos jų atiduoti nenori“, - sumažėjusio pardavimo priežastis aiškino galerininkė.

„Vieni neturi pinigų, o tie, kurie turi, gyvena baimėje, nežinodami, į ką investuoti. Nes jei staiga prireiks pinigų, negi per vieną dieną parduosi meno kūrinį?“ - A.Gylienė pastebėjo, kad lietuviams patikimesnės atrodo investicijos į pingantį nekilnojamąjį turtą nei į meną.

„Norinčiųjų pirkti lyg ir yra, žmonės užsuka, bet dažnai tik pasižiūri ir išeina. Jaučiame, kad gerokai smuko lietuvių perkamoji galia“, - sakė Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos ir dailės salono „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys.

Geras laikas pirkti

Meno kūriniai - ne pirmo būtinumo prekė. Todėl, anot meno rinkos žinovų, nėra ko stebėtis, kad sumažėjus gyventojų perkamajai galiai jų įsigyjama mažiau.

„Anksčiau nemažai tapybos darbų, įkainotų 2-4 tūkst. litų, parduodavome, o dabar žmonės dažnai svarsto ir neapsisprendžia, ar pirkti kūrinį už 2 tūkst. litų. Dabar dažnas nori nusipirkti tapybos darbą už 500-600 litų“, - tokią kainą tapybos darbui nerealia vadino galerininkas.

Pasak A.Žalpio, tradiciškai lietuviams drobė atrodo solidesnis darbas, dabar perkamiausi - grafikos darbai: juk grafika, palyginti su tapyba, pigiau kainuoja.

Žinomų grafikų Mariaus Liugailos, Egidijaus Rudinsko darbų čia galima nusipirkti už 300-400 litų.
„Darbų kainos truputėlį nukrito. Kiek - sunku pasakyti, priklausomai nuo individualaus autoriaus“, - A.Žalpys, kaip ir kiti kalbinti galerininkai, vengė įvardyti tikslius skaičius ir dailininkų pavardes.

Pasikeitė ir potencialių pirkėjų užduodami klausimai - pirmiausiai klausiama ne konkretaus autoriaus darbų, o kainos. „Kuriozinė situacija - dabar meno kūriniai vertinami ne tiek pagal meninę vertę, išliekamumą, kiek pagal tai, kokia kaina jie parduodami“, - stebėjosi dailininkas ir galerininkas.

Blogas metas galerijoms - geras metas pirkėjams. Meno ekspertai tikina: vertingų kūrinių dabar galima nusipirkti už ypač palankią kainą. „Kūriniai jų savininkams pasidarė tarsi pinigai. Žmonės pradėjo atnešti vertingus darbus, kad juos pardavę kurį laiką galėtų pragyventi“, - naują tendenciją pastebėjo galerijos „Aukso pjūvis“ vadovė Lolita Vyžintienė.
„Kaip namai kartais parduodami iš varžytinių, taip ir kai kurie meno mylėtojai, iki šiol kūrinius kaupę, dabar yra priversti juos išparduoti. Tie, kurie seka rinką, dabar gali pigiau prisigraibyti meno“, - jai antrino A.Gylienė.

L.Vyžintienė pastebėjo pokyčius pirkėjų psichologijoje: „Žmonės nori, kad taikytume tokias pačias nuolaidas, kaip drabužių ar batų parduotuvėse. Jei kokiu darbu susidomi, iš karto klausia, kokią nuolaidą taikysime.“

Pirko meno mugėje

Galerininkų nuomone, vienintelis reiškinys, šiemet kiek išjudinęs Lietuvos meno rinką, - liepą Vilniuje vykusi tarptautinė meno mugė „Art Vilnius'09.“

„Mugėje ir labai brangiai žmonės meno kūrinius pirko. Prancūzijoje gyvenusio ir kūrusio Vytauto Kasiulio trys darbai buvo parduoti už 35 tūkst. litų. Vieno latvių autoriaus piešiniai buvo parduodami po 7 tūkst. eurų, ir žmonės pirko. Mes pardavėme kelis Audronės Petrašiūnaitės, Henriko Čerapo darbus“, - skaičiavo A.Gylienė.

„Komplimentų, kad darbai įdomūs, prisiklausėme daug, bet pirko mažai. Tiesa, mūsų kolektyvinį darbą „Minigrandai“ - minimalistinį galerijos maketą su eksponuojamais mažučiais mūsų gyvųjų klasikų darbais - jei būtume pardavę, rusai dešimt kartų būtų nupirkę kaip žaislą“, - pastebėjo galerijos „Balta“ vadovė tekstilininkė Jolanta Šmidtienė.

Meno mugėje moteris užmezgė ryšių su užsienio galerijomis, menininkais, kurių parodas dabar planuoja galerijoje „Balta“.

Mažiau išveža į užsienį

Iš meno žinovų išgirdome ne tik pesimistinių prognozių galerijoms. Prisistatyti nenorėjusi vienos privačių miesto galerijų menotyrininkė piešė šviesesnį vaizdą: ekonomikos krizė, anot jos, mažai veikia meno rinką.

„Krizę labiausiai jaučia tas visuomenės sluoksnis, kuris neperka meno. Argi mokytojas pirks tūkstančius litų kainuojantį meno kūrinį? O menas vis dar parduodamas. Juk Kaune neužsidarė nė viena galerija. Vadinasi, tai nėra dugnas“, - sakė moteris. Anot jos, geras menas perkamas visada, o per sunkmetį turėtų būti ypač investuojama į auksą ir į meną.

Tai, kad mažiau užsienio lietuvių atvažiuoja į Lietuvą nusipirkti meno kūrinių, moteris taip pat pavadino teigiama tendencija: „Tėvynėje lieka gerokai daugiau gerų meno kūrinių. Dabar mūsų emigrantai nuskurdo, mažiau jų atvažiuoja, mažiau perka ir išveža.“

Menotyrininkė pastebėjo, kad vadinamieji dipukai - išeiviai, Lietuvą palikę Antrojo pasaulinio karo metais ir netrukus po jo - meno kūrinių Lietuvoje beveik nepirko.

„Jie kaip tik parveža mūsų emigrantų kūrybą į Lietuvą ir labai sėkmingai ją parduoda. O pirko jaunieji, ekonominiai emigrantai“, - tikino ji. Menotyrininkė džiaugėsi, kad dėl sumažėjusių šių emigrantų finansinių galimybių lietuviai tėvynėje dabar turi puikias galimybes investuoti į meną.
Tačiau, anot L.Vyžintienės, investicija į meną niekada neatsipirks, jei žmogus savarankiškai nesidomės menu, naujausiomis jo tendencijomis ir rinka.

„Tie, kurie patys nesidomi, turėtų atsižvelgti į galerininkų, menotyrininkų nuomonę. Kitaip žmogų greitai užburia paviršius, ornamentai. Taip galima nusipirkti tik interjero puošybai tinkamą kūrinį, - tikino galerininkė. - Visada paaiškiname, kuris kūrinys turi išliekamąją vertę, kuris atlieka tik puošybos funkciją. Kas paklauso mūsų patarimų, džiaugiasi. O kiti kartais prašo per galeriją parduoti jų anksčiau įsigytą meno kūrinį.“

L.Vyžintienė pastebėjo, kad versle intuiciją turintys žmonės paprastai greitai ima orientuotis ir sėkmingai investuoti meno rinkoje. Taip keli Vilniaus verslininkai per kelerius metus sukaupė dideles ir vertingas meno kūrinių kolekcijas.

Ar menininkai pragyvens iš kūrybos?

Pernai populiariausiu miesto menininku išrinktas E.Rudinskas dar metų pradžioje pastebėjo, kad žmonės rečiau perka jo grafikos lakštus. „Tačiau gyventi galima. Tas pardavimas visą laiką banguoja, jo prognozuoti negali, todėl turi būti pasiruošęs, kad kažkiek laiko bus sunkiau. Mes, menininkai, esame susitaikę su negarantuotu pragyvenimo šaltiniu“, - E.Rudinskas prisipažino atidėjęs tam tikrą lėšų sumą ateičiai - jei pritrūktų pragyvenimui.

„Tie žmonės, kurie domisi mano kūryba ir perka mano autorinius darbus, niekur nedingo, tik rečiau apsilanko, rečiau kažką užsisako. Kol kas pragyvenu ir aš, ir mano šeima“, - pasakojo juvelyras Mindaugas Juodis. Vasarą savo galeriją „ML studija“ Senamiestyje atidaręs menininkas nesiryžo prognozuoti jos ateities. „Kol kas dar per anksti“, - atsakė lakoniškai.

Vienas gyvųjų Kauno tapybos mokyklos klasikų Alfonsas Vilpišauskas guodėsi - jau metai, kaip į studiją neužsuko nė vienas jo kūrinių norintis įsigyti žmogus. „Anksčiau per metus parduodavau 3-5 paveikslus. O dabar - tuščia. Galerijose irgi jokių šansų tapybą parduoti - juk jos kiekvienam kūriniui uždeda beveik dvigubą antkainį. Be to, galerijose perka kičą“, - tikino vyresniosios kartos menininkas.

A.Vilpišauskas džiaugėsi turįs garantuotas pajamas - mokytojo darbą A.Martinaičio vaikų dailės mokykloje. „Tik ir ten viskas karpoma - išėjome nemokamų atostogų, už rugsėjį nemokės. Žodžiu, krizė visur. Dabar laikysiuosi žmonos piniginės“, - juokėsi jis.