Visai neseniai Kauną apskriejo naujiena, kad atrastas septintas piliakalnis miesto teritorijoje. Naują piliakalnį, pakrikštytą Marvelės vardu, atrado Kauno marių regioninio parko vyriausiasis specialistas Giedrius Vaivilavičius.

Rastas atsitiktinai

Pasak botaniko, atradusio piliakalnį, jis tiesiog dirbo savo darbą. "Viena iš funkcijų mano darbe yra apžiūrėti teritorijas. Kasmet turime įvertinti draustinių būklę. Tądien apžiūrinėjau Kamšos botaninį-zoologinį draustinį ir pastebėjau gana neįprastą kalvą", – pasakojo jis.

Įtarimą G.Vaivilavičiui sukėlė į akis kritęs aiškus pylimas stačiais šlaitais ir iš jo vedantis išėjimas – klasikinis piliakalnio bruožas. Svarstymai, kad šis galėjo būti sustumdytas buldozeriais, išsisklaidė palypėjus aukštyn ir pamačius 80 metus skaičiuojantį klevą. Visos abejonės išsisklaidė – greičiausiai tai tikrų tikriausias piliakalnis.

Patvirtinimą botanikas išgirdo ir iš archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, surengusio ekspediciją į antrą Marvelės piliakalnį.

Antras Marvelėje

Nors netoliese, už 1 300 m stūkso jau seniai rastas senasis Marvelės piliakalnis, šis radinys – antras, pavadintas tuo pačiu vardu. Taip nutiko dėl to, kad abu piliakalniai stūkso toje pačioje teritorijoje.

Paprašytas pakomentuoti viešumoje pasklidusius komentarus, esą apie atrastu paskelbtą piliakalnį žinoma jau keturis dešimtmečius. "Komentatoriai gali sakyti ką nori. Jie greičiausiai šį piliakalnį painioja su kitu, kuris yra šiek tiek tolėliau. Pastarasis Marvos pilies kalnas tikrai atrastas seniai", – tikino istorikas.

Palyginti su kitais šešiais Kaune esančiais piliakalniais, atrastasis yra ganėtinai didelis: antro Marvelės piliakalnio aikštelės plotas siekia 400 kv. m. Tai yra dešimt kartų daugiau nei Aukštųjų Šančių piliakalnis, kurio aikštelės plotas siekia tik 36 kv. m.

Nepelnytai pamiršti

Ar taip ilgai niekieno nepastebėtas piliakalnis gali būti paskutinis Kaune? V.Vaitkevičius purto galvą: tikrai ne. Lietuvos archeologų draugijos narys įsitikinęs, kad Kauno mieste ir apylinkėse galima rasti ir daugiau archeologinių paminklų.

V.Vaitkevičiui apmaudu, kad piliakalniai sulaukia per mažai dėmesio. Kai kurie jų prižiūrėti, sutvarkyti, bet kiti esą palikti likimo valioje.

"Kauno miesto piliakalnių būklę lyginti sunku. Jie sutvarkyti nevienodai. Nors dauguma yra aptvarkyti, jiems reikia nuolatinės priežiūros. Patvarkyti laiptelius ir panašiai. O kitiems dėmesio iš viso neskiriama. Jie pamiršti", – teigė archeologas.

Kaip pavyzdį pateikė Jiesios piliakalnį, dar vadinamą Napoleono kalnu. Anot V.Vaitkevičiaus, tai nuostabus piliakalnis, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas. Norint palaikyti jo grožį, reikia priežiūros.

"Būtų šaunu, jei piliakalniams skirtų daugiau lėšų ir dėmesio. Vis dėlto tai yra seniausias mūsų kartos palikimas", – įsitikinęs istorikas.

Septyni žinomi

Anot V.Vaitkevičiaus, Kauno pilis, vėlyvesnės istorijos liudininkė, sulaukia ypač daug dėmesio. "Vis dėlto ant piliakalnių buvo statytos medinės pilys. Tai yra neatskiriama mūsų kultūros dalis. Juk mūrinės pilys yra tik vėlyviausias mūsų raidos produktas. Istoriją vis dėlto diktuoja piliakalniai", – sakė archeologas.

V.Vaitkevičiaus teigimu, dauguma miestiečių į piliakalnius žiūri kaip į poilsiui skirtą vietą, kur galima nuvykti, pasivaikščioti, pasigėrėti gamta. Dauguma nesusimąsto, kad stovi ant archeologinio paminklo. "Mūsų kraštiečiams dar vis trūksta istorinio suvokimo", – liūdnai šypteli archeologas.

Kauno miestas kol kas gali pasigirti septyniais piliakalniais – Aukštųjų Šančių, Eigulių, Marvelės, Marvelės antruoju, Pajiesio, Veršvų ir Vieškūnų.

Pagrindiniai piliakalnio požymiai

– įtvirtinta vieta (turėtų būti ryškiai matomi gynybiniai įtvirtinimai – pylimai, grioviai, terasos, statūs ir sunkiai įveikiami šlaitai);
– aiškiai matoma aikštelė piliakalnio viršuje;
– supiltas įėjimas / išėjimas (lyg kaklelis);
– gamta pritaikyta gyvenimui ir gynybai;
– silpniausia piliakalnio vieta jungiasi dirbtinai (buvę vartai);
– piliakalnio papėdėje dirbtinai pagilinti grioviai.

Jeigu aptikote kalvą, atitinkančią šiuos bruožus, kreipkitės į Lietuvos archeologų draugiją (adresas korespondencijai: Universiteto g. 7, Vilnius 01131, Lietuva; tel. 8 698 27 589).
Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos.

Piliakalniai Kauno rajone

Altoniškiai (Zapyškio seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Bernatoniai (Raudondvario seniūnijoje), II tūkst. pradžia.
Butviloniai (Vilkijos seniūnijoje), II tūkst. pradžia.
Dubravai (Samylų seniūnijoje), I tūkst. pirmoji pusė.
Guogai (Taurakiemio seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Jadagoniai (Zapyškio seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Jaučakiai (Vilkijos seniūnijoje), I tūkst.-XV a. pradžia.
Karmėlava (Karmėlavos seniūnijoje), XIV a. pradžia.
Lentainiai (Lapių seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Lepšiškiai (Lapių seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Pakalniškiai (Samylų seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Piepaliai (Babtų seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Pypliai (Babtų seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Ringovė (Vilkijos seniūnijoje), II tūkst. pradžia.
Samylai (Samylų seniūnijoje), I tūkst.
Šančiai (Lapių seniūnijoje), I tūkst.
Vainatrakis (Taurakiemio seniūnijoje), II tūkst. pradžia.
Vikūnai (Babtų seniūnijoje), XIV a.
Virbališkiai (Babtų seniūnijoje), I-II tūkst. pradžia.
Žiegždriai (Samylų seniūnijoje), I tūkst. pirmoji pusė – vidurys.
Šaltinis: piliakalniai.lt

Piliakalnio vieta ir struktūra

Kaip teigia archeologijos istorikas humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Zabiela, piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui.
Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse.

Greta senųjų gyvenviečių buvo gamybos vietos, vedė keliai. Visa tai yra į istoriją nuėjusių kartų palikimas, kurį mokslas įvardija archeologijos paminklų kompleksu. Tai įvairios funkcinės paskirties vienalaikių objektų, paliktų ar panaudotų vienos žmonių bendruomenės, sankaupa. Šiame komplekse piliakalniai yra svarbus, dažnai net pagrindinis viso archeologijos paminklų komplekso elementas.

Visais laikais piliakalnius stengtasi įrengti racionaliausiu būdu – parenkant maksimaliai gamtos kliūčių apsaugotą vietovę (natūraliai statūs šlaitai, papėdėje dar saugomi vandens telkinių).
Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta ir jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelių formos įvairavo, tačiau tik retesniais atvejais jos būdavo taisyklingų formų: apvalios, keturkampės ar trikampės. Dažniausiai jos yra netaisyklingo ovalo, keturkampio užapvalintais kampais ar trapecijos formų. Upių krantuose esančių piliakalnių aikštelių kraštai ar net nemažos dalys jau yra nuplautos, o pačios aikštelės pakeitusios savo formą.

Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Jie buvo statomi tiek iš žemių, tiek iš medžio.

Piliakalnio šlaitų aukštis ir statumas buvo vienas iš svarbesnių pilies neprieinamumo požymių. Panaudojant natūralų kalvų ar kyšulių šlaitų aukštį ir statumą, šlaitai būdavo dar papildomai sustiprinami (pastatinami ar išgrindžiami akmenimis, nuo lėkštesnės ir žemesnės pusės supilami pylimai, kurių išorinis šlaitas būdavo paaukštinamas papėdėje iškasus griovį). Priklausomai nuo laikotarpio ir naudojamos pilių užėmimo technikos pylimai pilti tiek aikštelės pakraščiuose, tiek šlaituose, o kai kada – ir papėdėje. Šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik atliekant archeologinius tyrimus.

Kadangi Lietuvoje neliko nė vieno piliakalnio, išlaikiusio savo išorinę išvaizdą tokią, kokia ji buvo jame sunykus gyvenimui, lankantis piliakalniuose belieka tik įsivaizduoti čia stovėjusios pilies tvirtybę: vienu kitu metru paaukštinti pylimus, pagilinti griovius, pastatinti šlaitus.

Šaltinis: www.piliakalniai.lt