Bend­ra jė­ga

Bend­ruo­me­nių veik­la api­ma ry­šius, san­ty­kius, ku­rie da­ro įta­ką žmo­nių bend­ra­vi­mui ir su­si­tel­ki­mui. Tai ir va­di­na­mo­ji vie­šo­ji gė­ry­bė, to­dėl bend­ruo­me­nių veik­la priei­na­ma ne­prik­lau­so­mai nuo so­cia­li­nio sta­tu­so, pa­ja­mų, iš­si­la­vi­ni­mo, o grįs­ta no­ru veik­ti.

Vos me­tus skai­čiuo­jan­ti Kau­no ra­jo­no bend­ruo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų aso­cia­ci­ja (KRBOS) jau vie­ni­ja 25 bend­ruo­me­nes.

„Iš pra­džių mū­sų bu­vo 20, o iki ru­dens pri­si­jun­gė dar pen­kios. Kam rei­kė­jo kaž­ko­kios or­ga­ni­za­ci­jos, vie­ni­jan­čios ko­ne vi­sas Kau­no ra­jo­no bend­ruo­me­nes? Tie­siog, kad ne­rei­kė­tų po vie­ną ko­vo­ti dėl ko­kių nors bend­ruo­me­nėms rei­ka­lin­gų spren­di­mų. Tu­rė­jo kaž­kas vie­nas at­sto­vau­ti, to­dėl ir su­si­bū­rė­me“, – įsi­kū­ri­mo pra­džią me­na KRBOS pir­mi­nin­kė Eg­lė Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Mo­te­ris šyp­te­lė­jo, kad vie­šu šios or­ga­ni­za­ci­jos pa­si­ro­dy­mu ta­po pi­ke­tas prie Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės, kai te­ko pa­sa­ky­ti nuo­mo­nę dėl Kau­no ra­jo­no pri­jun­gi­mo prie mies­to. Kau­no ra­jo­no geog­ra­fi­ja ypa­tin­ga, o tai le­mia ir ga­na skir­tin­gus kiek­vie­nos se­niū­ni­jos ir jo­je esan­čios bend­ruo­me­nės po­rei­kius, ta­čiau yra ir jun­gian­čių da­ly­kų.

Pa­sak E.Juo­za­pa­vi­čie­nės, džiu­gu tai, kad bend­ruo­me­nės ėmė vie­nos iš ki­tų sem­tis pa­tir­ties, ge­rus ki­tų bend­ruo­me­nių pa­vyz­džius tai­ky­ti sa­vo bend­ruo­me­nė­je. „Ypač tai pa­ste­bi­ma įvai­riose edu­ka­ci­jo­se, mo­ky­muo­se. Daug kas sa­ko, kad kai­mui nie­ko ne­rei­kia. Nie­ko pa­na­šaus. Kai pra­de­di ju­din­ti, pa­si­ro­do, ir rei­kia, ir no­ri žmo­nės, nors ta­me kai­me vos 600 gy­ven­to­jų“, – įsi­ti­ki­nu­si E.Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Da­li­ja­si pa­tir­ti­mi

Prie sa­vi­val­dy­bės yra bend­ruo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ta­ry­ba. KRBOS pir­mi­nin­kė E.Juo­za­pa­vi­čie­nė skai­čiuo­ja, kad to­je ta­ry­bo­je iš dvy­li­kos as­me­nų aš­tuo­ni yra Kau­no ra­jo­no bend­ruo­me­nių ly­de­riai. „Tai dar vie­na prie­mo­nė mums. Juk nuo mū­sų pri­klau­so, ko no­rė­si­me, kaip bend­rau­si­me, ko­kius pa­siū­ly­mus teik­si­me, pro­ble­mas kel­si­me. Sa­kau, kad aukš­tu ly­giu ga­li­me pa­si­sa­ky­ti ir ana­li­zuo­ti vi­sus rei­ka­lus“, – juo­kia­si E.Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Kau­no ra­jo­no se­niū­ni­jo­se yra sep­ty­ni kul­tū­ros cent­rai su sa­lė­mis. KRBOS ini­cia­ty­va iki ka­ran­ti­no pa­skel­bi­mo vy­ko su­si­ti­ki­mai su ra­jo­no švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­rių at­sto­vais, kul­tū­ros cent­rų va­do­vais ir vie­tos gy­ven­to­jais, kad pa­tys žmo­nės iš­sa­ky­tų, ko­kie jų lū­kes­čiai.

„Tos sa­va­no­riš­kos bend­ruo­me­nių ini­cia­ty­vos jau pa­kei­tė la­bai daug. Se­niū­ni­jo­se žmo­nės gat­vė­je ėmė pa­žin­ti vie­nas ki­tą, par­duo­tu­vė­je svei­kin­tis. Ta­po ra­miau gy­ven­ti, nes sau­gios kai­my­nys­tės ini­cia­ty­vos vyk­do­mos kar­tu su vie­tos pa­rei­gū­nais. Pad­rą­si­no žmo­nes ne­bū­ti abe­jin­gus, ga­lų ga­le pa­žįs­ta­me vie­ni ki­tų vai­kus – ne­bai­su iš­leis­ti iš na­mų, nes ži­nai, kad kai­my­nas su­žiū­rės“, – kas­die­nį bend­ruo­me­nių veik­los in­dė­lį pa­brė­žė E.Juo­za­pa­vi­čie­nė.

Ji su­grį­žo ir prie pla­čios Kau­no ra­jo­no geog­ra­fi­jos. Jos pa­ste­bė­ji­mu, ne­pai­sant rea­lių at­stu­mų, bend­ra­vi­mo dis­tan­ci­jos ėmė ma­žė­ti, bend­ruo­me­nės ėmė kvies­ti vie­nos ki­tas į sve­čius, da­ly­tis ge­rą­ja pa­tir­ti­mis, bend­rau­ti, pa­dė­ti vie­nos ki­toms.

Su­jung­ti kar­tas

Do­mei­ka­vos se­niū­ni­jo­je esan­ti bend­ruo­me­nė gy­vuo­ja jau se­no­kai. Vie­nas pir­mų­jų bend­ruo­me­nės rū­pes­čiu įgy­ven­din­tų pro­jek­tų bu­vo vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė. At­ro­do, kad bend­ruo­me­nė įgy­ven­dins dar ne vie­ną pa­na­šų pro­jek­tą. Ne­se­niai Do­mei­ka­vos bend­ruo­me­nė lai­mė­jo „Ma­xi­mos“ kon­kur­są „Mes – bend­ruo­me­nė“.

Tra­di­ci­ja: Vals­ty­bės die­ną gie­do­ti „Tau­tiš­ką gies­mę“ Do­mei­ka­vos bend­ruo­me­nė ren­ka­si ant Len­tai­nių pi­lia­kal­nio.

Do­mei­ka­vos kai­mo bend­ruo­me­nės cent­ras gaus fi­nan­sa­vi­mą pro­jek­tui „Do­mei­ka­vos šir­dis – skve­ras, jun­gian­tis kar­tas“. Do­mei­ka­va yra di­džiau­sias kai­mas Lie­tu­vo­je, šiuo me­tu ne­tu­rin­tis ža­lio­sios zo­nos, kur do­mei­ka­vie­čiai ga­lė­tų ak­ty­viai leis­ti sa­vo lais­va­lai­kį.

„No­ri­si su­jung­ti Do­mei­ka­vos kar­tas į vie­ną skve­rą, ku­ris įgy­tų ant­rą kvė­pa­vi­mą ir su­jung­tų se­ną­ją Do­mei­ka­vos kar­tą su nau­ją­ja. Per ke­lis eta­pus ti­ki­mės su­tvar­ky­ti bend­ruo­me­nės reik­mėms ati­duo­tą skve­rą. Tai pri­klau­sys nuo to, koks bus fi­nan­sa­vi­mas. Da­bar pra­dė­si­me įgy­ven­din­ti pir­mą pro­jek­to eta­pą – įreng­si­me vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę“, – džiaugs­mo dėl lai­mė­to kon­kur­so ne­slė­pė cent­ro pir­mi­nin­kė Rū­ta But­ku­vie­nė.

Skve­ras ma­ty­ti nuo Van­džio­ga­los plen­to, ku­ris pra­si­de­da Sar­gė­nuo­se,  tę­sia­si per vi­są Do­mei­ka­vą ir yra ties Aukš­čio gat­ve. To­je vie­to­je ir iki šiol bu­vo ža­lio­ji zo­na, se­niū­ni­ja jau ku­rį lai­ką sten­gė­si tą vie­tą pri­žiū­rė­ti, ta­čiau jo­je nie­ko ne­bu­vo.

„Do­mei­ka­vos se­niū­ni­jo­je nė­ra di­de­lis ža­lių­jų zo­nų pa­si­rin­ki­mas. Kai­mas – au­gan­tis, ple­čia­si, in­ten­sy­viai vyks­ta nau­jų na­mų sta­ty­bos. Vis dau­giau šei­mų su ma­ža­me­čiais vai­kais ap­si­gy­ve­na, tai vie­na pa­grin­di­nių pro­ble­mų ir bu­vo, kad nė­ra kur su vai­kais pa­žais­ti. Mes la­bai džiau­gia­mės, kad „Ma­xi­ma“ fi­nan­suos mū­sų idė­ją“, – pir­mo­jo žings­nio rei­ka­lin­gu­mą mi­nė­jo bend­ruo­me­nės cent­ro pir­mi­nin­kė.

Ga­lu­ti­nė vi­zi­ja ge­ro­kai pla­tes­nė nei tik vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė. Bend­ruo­me­nė sva­jo­ja, kad ten dar at­si­ras­tų ir spor­to zo­na suau­gu­sie­siems, ir ra­mes­nė erd­vė, ku­rio­je rink­tų­si do­mei­ka­vie­čiai, sve­čiai, gal dar ne­di­de­lė pre­ky­bos ar mai­nų vie­ta, erd­vė pik­ni­kams, pa­šne­ke­siams, šach­ma­tų tur­ny­rams.

„Vi­soms idė­joms esa­me at­vi­ri. Ka­dan­gi ža­lio­jo skve­ro virs­mas bend­ruo­me­nės reik­mių vie­ta įgy­ven­di­na­mas eta­pais, pa­siū­ly­mai ga­li bū­ti la­bai įvai­rūs ir yra lau­kia­mi“, – do­mei­ka­vie­čius įsi­trauk­ti ra­gi­no R.But­ku­vie­nė.

Įau­gu­sios tra­di­ci­jos

Dar tik me­tus Do­mei­ka­vos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės pa­rei­gas ei­nan­ti R.But­ku­vie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad da­li­mis vis­ką leng­viau įgy­ven­din­ti, kai ma­ty­ti, kad gau­tos lė­šos tiks­lin­gai pa­nau­do­ja­mos, –

leng­viau jų ir ras­ti. Pir­mi­nin­kė sten­gia­si ieš­ko­ti kiek įma­no­ma dau­giau pro­gra­mų ir kon­kur­sų, ku­riuo­se ga­lė­tų da­ly­vau­ti ir gau­ti fi­nan­sa­vi­mą bend­ruo­me­nės idė­joms įgy­ven­din­ti.

Do­mei­ka­va nuo Kau­no mies­to nu­to­lu­si vos ke­lis ki­lo­met­rus, to­dėl bend­ruo­me­nė ne­sio­rien­tuo­ja į kaž­ko­kių ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mą. Bend­ruo­me­nė sa­vo veik­lą la­biau orien­tuo­ja į ža­lių­jų zo­nų pri­tai­ky­mą lais­va­lai­kiui ir rū­pi­ni­mu­si jo­mis.

Pa­sak bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės, do­mei­ka­vie­čiai no­riai jun­gė­si į ak­ci­ją „Da­rom“, ne­pai­sant to, kad šiais me­tais dėl pan­de­mi­jos te­ko ati­dė­ti tvar­ky­mo­si dar­bus.

Gra­žia do­mei­ka­vie­čių tra­di­ci­ja ta­po lie­pos 6 d. vyks­tan­tis „Tau­tiš­kos gies­mės“ gie­do­ji­mas. Ta pro­ga di­de­lė da­lis gy­ven­to­jų ko­pia ant Len­tai­nių pi­lia­kal­nio. Nors jis jau ne Do­mei­ka­vos kai­me, ta­čiau lai­ko­mas vie­na gra­žiau­sių apy­lin­kių vie­tų, yra mėgs­ta­ma vie­tos gy­ven­to­jų.

Do­mei­ka­vos se­niū­ni­ją su­da­ro try­li­ka kai­mų. Pa­sak bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės, griež­tų ri­bų ne­brė­žia­ma, bend­rau­ja­ma, ypač to­kių svar­bių šven­čių me­tu.

Pa­sis­kirs­ty­ti veik­lo­mis

Di­de­lio ren­gi­nių po­rei­kio nė­ra ir ki­to­je vi­sai Kau­no pa­šo­nė­je esan­čio­je Už­lie­džių se­niū­ni­jo­je. „Ren­gi­nių sto­kos ne­jun­ta­me. Juo­kin­giau­sia, kad feis­bu­ko gru­pė­se vi­si triukš­mau­ja, jog nie­kas ne­vyks­ta, nie­kas nie­ko ne­da­ro, o kai or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nį, žmo­nių su­si­ren­ka ne­daug“, –

pa­ste­bė­ji­mais per de­šimt­me­tį ak­ty­vios veik­los da­li­jo­si bu­vu­si Už­lie­džių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Pi­li­pa­vi­čie­nė.

Skve­ras: pa­sak L.Pilipavičienės, vals­ty­bi­nės že­mės per­da­vi­mas bend­ruo­me­nei ir ža­lių­jų erd­vių pri­tai­ky­mas – vie­nas ge­riau­sių dar­bų.

Ji iš­sky­rė vos ke­lis vie­tos bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius, į ku­riuos su­si­ren­ka dau­giau Už­lie­džių kai­mo žmo­nių. Tai va­sa­ros pa­bai­go­je vyks­tan­ti spor­to šven­tė ir Ka­lė­dų eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tė.

„Ma­no ma­ny­mu, ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu bend­ruo­me­nė ir ne­tu­rė­tų už­siim­ti. Tai Kul­tū­ros cent­rų veik­la“, – sakė bu­vu­si bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Vie­šos erd­vės

Už­lie­džių pro­ble­ma – vie­šos erd­vės. Vi­sur pri­va­čios že­mės, pri­va­tūs ta­ke­liai, vyks­ta in­ten­sy­vios ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to in­ves­ti­ci­jos, o kai­mo bend­ruo­me­nė, pa­sak L.Pi­li­pa­vi­čie­nės, vi­siš­kai ne­tu­ri ga­li­my­bių kaž­ką kur­ti ar veik­ti vie­šo­se erd­vė­se.

Gau­sa: vie­nas ma­siš­kiau­sių ren­gi­nių Už­lied­žiuo­se – spor­to var­žy­bos.

„Per bend­ruo­me­nės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį pa­ste­bė­jau, kad la­biau­siai pa­si­tei­si­no vie­šų­ erd­vių at­ra­di­mai. Vai­kai ne­tu­rė­jo jo­kio kam­po, kur ga­lė­tų su­si­rink­ti. Kai įren­gė­me aikš­te­lę, pa­si­ro­dė, kad jos ne­pap­ras­tai rei­kia. Vals­ty­bei pri­klau­siu­sių lo­pi­nė­lių paė­mi­mas bend­ruo­me­nės reik­mėms bu­vo ge­riau­sias ir la­biau­siai pa­si­tei­si­nęs žings­nis, ku­rį ga­lė­jo­me pa­da­ry­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si L.Pi­li­pa­vi­čie­nė.

2018–2019 m., bend­ra­dar­biau­jant su se­niū­ni­ja, Už­lie­džiuo­se bu­vo įkur­tas „Švie­sos skve­ras“. Te­ri­to­ri­ja taip pat bu­vo vals­ty­bi­nė.

„Įsi­vaiz­duo­ki­te san­kry­žos žie­dą. Tai Už­lie­džiuo­se bu­vo san­kry­žos tri­kam­pis. Iš vi­sų pu­sių – gat­vės. Ta­me tri­kam­py­je ir įkur­tas „Švie­sos skve­ras“. Se­niū­ni­ja ga­vo lė­šų iš Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, už ku­rias bu­vo įreng­tas ta­ke­lis, pa­sta­ty­ti suo­le­liai, o bend­ruo­me­nės lė­šo­mis bu­vo ant me­džio ša­kų pa­ka­bin­tos sū­py­nės“, – dar­bo re­zul­ta­tus mi­ni L.Pi­li­pa­vi­čie­nė.

Prie jau pa­mi­nė­tų dar­bų – lau­ko žai­di­mų aikš­te­lė pe­tan­kei. Spe­cia­liai iš­grin­dė, su­ra­šė tai­syk­les ir vi­si no­rin­tys ga­li žais­ti. „Tai to­kios tos vie­šos erd­vės. Vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė­je va­sa­rą bū­na kiek triukš­min­ga, tad vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms la­biau prie šir­dies ra­mes­nis skve­ras“, – pa­ste­bė­ji­mu pa­si­da­li­jo L.Pi­li­pa­vi­čie­nė.

Kad bū­tų stip­res­ni

Iš pir­mo žvilgs­nio ky­lan­čias abe­jo­nes, kad dau­ge­lį kai­miš­ko­sios bend­ruo­me­nės po­rei­kių ga­lė­tų ten­kin­ti ir taip vei­kian­čios ins­ti­tu­ci­jos kaip se­niū­ni­ja, Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės bend­ruo­me­nių at­sto­vai lin­kę neig­ti. Gy­ven­da­mi vie­na­me ar ki­ta­me kai­me, gy­ven­vie­tė­je, jie pa­ste­bi esant tam tik­ros vie­tos ypa­tu­mų ir tik tai vie­tai bū­din­gų pro­ble­mų.

2013 m. įkur­to ir 2018 m. at­nau­ji­nu­sio veik­lą Ra­mu­čių bend­ruo­me­nės cent­ro „Mū­sų tei­sė“ pir­mi­nin­kė Gre­ta Var­nai­tė-Vens­kie­nė pri­mi­nė –  LEZ ple­čia­si, pa­sta­ty­ta at­lie­kų de­gi­ni­mo ga­myk­la.

„Mū­sų veik­los pra­džia ir bu­vo su­si­ju­si su tuo, kad su­pra­to­me, jog mū­sų nie­kas ne­gi­na, nie­kam mes ne­rū­pi­me, o ži­no­jo­me, kas mū­sų lau­kia dėl at­lie­kų de­gi­ni­mo ga­myk­los. Pra­lai­mė­tos ko­vos, kad ga­myk­los ša­lia ne­bū­tų, to­dėl pa­si­li­ko­me pri­žiū­rė­to­jų, ste­bė­to­jų, kont­ro­liuo­to­jų veik­lą ir kar­tu sten­gia­mės, kad mū­sų ap­lin­ko­je bū­tų gra­žu – ke­liai, par­ke­liai, žai­di­mų aikš­te­lės“, – sa­ko G.Var­nai­tė-Vens­kie­nė.

Nauda: G.Varnaitė-Venskienė pagal skambučius sprendžia, kad bendruomenės centras reikalingas.

Pir­mi­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad bend­ruo­me­nė rei­ka­lin­ga dėl to, kad čia gy­ven­da­mi žmo­nės ge­riau nei kas ki­tas ma­to, ko rei­kia, kaip ga­lė­tų bū­ti ge­riau.

„Ži­nau, kad esa­me rei­ka­lin­gi. Mes vei­kia­me tam, kad Ra­mu­čiuo­se bū­tų ge­ra gy­ven­ti. Mū­sų bend­ruo­me­nė ir bu­vo įkur­ta tam, kad gin­tu­me žmo­nių in­te­re­sus, sie­kiant už­tik­rin­ti šva­rią ir svei­ką ap­lin­ką“, – sa­ko pir­mi­nin­kė.

G.Var­nai­tė-Vens­kie­nė pa­ste­bi, kad vie­tos gy­ven­to­jai skam­bi­na į cent­rą net ir no­rė­da­mi su­ži­no­ti se­niū­nės te­le­fo­no nu­me­rį, pa­si­klaus­ti, kaip elg­tis esant ati­tin­ka­moms si­tua­ci­joms, nes ži­no, kad čia su­lauks konk­re­taus pa­ta­ri­mo. Pa­sak G.Var­nai­tės-Vens­kie­nės, bend­ruo­me­nės cent­ras ir at­si­nau­ji­no veik­lą tam, kad bend­ruo­me­nė bū­tų stip­res­nė.

Ini­cia­ty­vos pa­ste­bi­mos

Bend­ruo­me­nių at­sto­vai ne­sle­pia, kad ap­mau­džiau­sia, jog žmo­nės ne­ski­ria, kas yra bend­ruo­me­nė ir kas se­niū­ni­ja ar ki­tos biu­dže­ti­nės įstai­gos. Bend­ruo­me­nės cent­ras – sa­va­no­riš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, vi­suo­me­ni­nė veik­la vyks­ta be jo­kio at­ly­gio. Bend­ruo­me­nių cent­rai vei­kia vie­tos gy­ven­to­jų la­bui.

Tal­ka: Ne­ve­ro­nių tven­ki­nio pa­kran­tę ne­ve­ro­niš­kiai tvar­ko ir žie­mą.

Ne­ve­ro­nių bend­ruo­me­nės cent­ro pir­mi­nin­kė Ok­sa­na Šu­kai­tie­nė sa­ko nuo­lat ra­gi­nan­ti jung­tis, veik­ti ir pra­dė­ti nuo sa­vęs. Šio cent­ro įkū­ri­mas ne­vy­ko for­ma­liai – pir­ma įsi­kū­rė, o tik vėliau ėmė gal­vo­ti, ką veik­ti. Prie­šin­gai – pir­ma pra­dė­jo veik­ti ir tik paskui sa­vo veik­lą įpras­mi­no su­bur­ta sa­va­no­riš­ka or­ga­ni­za­ci­ja.

„Bend­ruo­me­nės cent­ras rū­pi­na­si ne tik sa­vi­mi, bet ir ki­tais. Mus su­vie­ni­jo no­ras pa­da­ry­ti Ne­ve­ro­nis gra­žes­nius. Ne­ve­ro­nys bu­vo ap­leis­ti. Yra gra­žus tven­ki­nys, ta­čiau ir jis bu­vo ap­leis­tas. Su­si­bū­rė­me ke­li žmo­nės, pa­si­kal­bė­jo­me, kad rei­kia po­ky­čių ir rei­kia nuo kaž­ko pra­dė­ti“, – šyp­te­lė­jo O.Šu­kai­tie­nė.

„Pir­mie­ji dar­bai bu­vo su­tvar­ky­ti tven­ki­nio pa­kran­tę. Ap­si­gink­la­vę ne­šio­ja­mo­sio­mis žo­lia­p­jo­­vė­mis, grėb­liu­kais pra­dė­jo­me tvar­ky­ti, rin­ko­me šiukš­les. Vis­kas –

ma­žais žings­ne­liais. Pa­so­di­no­me gė­lių, pa­tys pa­sta­tė­me skel­bi­mų len­tą, ten taip pat pri­so­di­no­me gė­lių, lais­tė­me, ku­rė­me jau­ku­mą, ir, ži­no­ki­te, žmo­nės pa­ste­bė­jo, po tru­pu­tį pra­dė­jo jung­tis prie mū­sų veik­los“, – ki­lu­sį su­si­bū­ri­mo po­rei­kį mi­ni O.Šu­kai­tie­nė.

Pak­ran­tė bu­vo ne Ne­ve­ro­nių bend­ruo­me­nės, ji bu­vo nuo­mo­ja­ma. Neveronių bendruomenės centras kartu su Kauno rajono savivaldybe kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir padėjo bendruomenei atgauti tvenkinio pakrantę Neveronių bendruomenės reikmėms. 

Iš bend­ruo­me­nės cent­ro pi­ni­gų pa­sta­tė liep­te­lį, da­bar jau ir sa­vi­val­dy­bės rū­pes­čiu va­lo­ma pa­kran­tė, o šie­met su­lauk­ta ir se­niū­ni­jos dė­me­sio. Pa­ža­dė­ta su­tvar­ky­ti. „Šie vi­si pa­ste­bė­ji­mai ir mū­sų ini­cia­ty­vų tą­sa ro­do, kad esa­me rei­ka­lin­gi. Dau­ge­lis prie­kaiš­tau­ja, kad nie­ko nė­ra, val­džia nie­ko ne­da­ro. Aš sa­kau, kad vis­kas pra­si­de­da nuo žmo­nių. Kai  pa­tys pra­dė­si­me ne­š­ti po ma­žą kruo­pe­lę, da­ry­ti po ge­rą dar­be­lį, tai ir mus pa­ma­tys, o pra­šy­da­mi leng­viau su­lauk­si­me pa­gal­bos“, – vie­tos gy­ven­to­jus bū­ti ak­ty­vius ra­gi­no Ne­ve­ro­nių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Ar­čiau žmo­gaus

Se­nia­vos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ovi­di­jus Jurk­ša yra ir Kau­no ra­jo­no se­niū­nai­čių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas. Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad ne­se­niai Rau­dond­va­ry­je vy­ko iš­kil­min­gas aso­cia­ci­jos pri­sta­ty­mas ir kal­bė­ta ne tik apie bend­ruo­me­nės svar­bą, bet ir apie se­niū­nai­čio  vaid­me­nį kai­miš­ko­sio­se apy­lin­kė­se.

O.Jurk­ša iš­ski­ria, kad se­niū­nai­čio ak­ty­vu­mas yra pa­grin­di­nė to­kias pa­rei­gas ei­nan­čio žmo­gaus sa­vy­bė. „Pa­dė­ti vie­tos bend­ruo­me­nei, pa­ste­bė­ti ir per­duo­ti se­niū­nui tai, ko jis ne­ga­li pa­ste­bė­ti, iš­girs­ti bend­ruo­me­nės lū­kes­čius, su­pras­ti, teik­ti spren­di­mo bū­dus, iš­pil­dy­ti tuos lū­kes­čius“, – se­niū­nai­čio funk­ci­jas mi­ni O.Jurk­ša.

Jis at­ski­ria, kad bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kas yra tam tik­ros gru­pės at­sto­vas, o se­niū­nai­tis – tam tik­ros konk­re­čios te­ri­to­ri­jos at­sto­vas, ku­rio­je ga­li bū­ti net ke­lios bend­ruo­me­nės. Se­niū­nai­tis ga­li bū­ti ne­tgi tar­pi­nin­ku tarp tų bend­ruo­me­nių.

„Bū­da­mas se­niū­nai­čiu tu­ri sta­tu­są, ga­li veik­ti, drą­siai ei­ti kal­bė­tis su Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­vais“, – O.Jurk­ša įsi­ti­ki­nęs, kad se­niū­nai­tis – la­bai rei­ka­lin­gas. Taip, kaip konk­re­čiai bend­ruo­me­nei – ak­ty­vus jos pir­mi­nin­kas.

„Vi­sa­da sa­kau, kad tu­ri atei­ti pas žmo­gų, o ne lauk­ti, kad pas ta­ve atei­tų. Ki­tą kar­tą rei­kia net sto­te­lė­je au­to­bu­so lau­kian­čius pa­kal­bin­ti, kad žmo­nės ži­no­tų, jog jie tau rū­pi“, – svar­bius bend­ruo­me­nių at­sto­vų ir se­niū­nai­čių bruo­žus pa­brė­žia O.Jurk­ša.

Vy­ras šyp­te­lė­jo dėl pa­ste­bi­mo ra­jo­no ir mies­to bend­ruo­me­nių skir­tu­mo – kai­mo bend­ruo­me­nių bend­ra­vi­mas ar­ti­mes­nis, mies­te tai esą sun­ku įsi­vaiz­duo­ti. Ta­čiau ap­si­ri­bo­ti vie­tos rū­pes­čiais O.Jurk­ša ne­ke­ti­na. Bend­rau­jant su ki­tų mies­tų bend­ruo­me­nių at­sto­vais, se­niū­nai­čiais jau kir­ba min­tis su­kur­ti Lie­tu­vos se­niū­nai­čius vie­ni­jan­čią or­ga­ni­za­ci­ją, ku­ri at­sto­vau­tų jiems ir vie­tos gy­ven­to­jams.