Paštuvos krašto žmonės dar gyvena naujintelaitės bažnyčios atidarymo nuotaikomis. 2012 m. gegužę supleškėjusios medinukės bažnyčios netektis suvienijo apylinkių gyventojus. Naujosios bažnyčios statyba ir daugybė kitų pavyzdžių Kauno rajone patvirtina, kad vietos gyventojų iniciatyva ir parama nuverčiami kalnai.

Nauda daugeliui

Sprendimą imtis Paštuvos bažnyčios atstatymo pirmiausia lėmė vietos bendruomenės noras kuo greičiau turėti maldos namus. Žmonės aktyviai prisidėjo ne tik tvarkant gaisravietę, bet ir finansiniais ištekliais.

Pagrindiniu naujos bažnyčios statybų mecenatu tapo "Vilkijos ūkio" direktorius Česlovas Tallat-Kelpša. Jo paaukoti 100 tūkst. litų tapo naujosios bažnyčios statybų pamatu. Tiesa, iš pradžių buvo svarstyta, ar Paštuvai iš viso reikia naujų maldos namų, nes parapija maža, tikinčiųjų taip pat mažėja.

Č.Tallat-Kelpša buvo linkęs finansuoti tikinčiųjų keliones į kitų parapijų bažnyčias. Atrodė, kad turėtų būti gana žavu – vieną sekmadienį tikintieji iš Paštuvos krašto vežami į Raudondvario bažnyčią, kitą – į Vilkijos. Autobuse vaišinami arbata, sausainiais. Tačiau ši idėja neturėjo pasisekimo. Galutinį sprendimą priėmė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Pabendravus su Paštuvos gyventojais jam nekilo abejonių – bažnyčią reikia atstatyti.

Č.Tallat-Kelpša mecenavo ne tik Paštuvos bažnyčios statybą. Ne be šio ūkininko rūpesčio apšviesta Vilkijos bažnyčia ir įrengtas šildymas, suremontuota Čekiškės bažnyčia.

"Šiemet kreipėmės į jį pagalbos įrengiant savanorių suolelį Vilkijos bažnyčios šventoriuje. Nuramino, kad daugiau rėmėjų galime neieškoti. Jis žiūri, kad jo remiamas dalykas būtų naudingas didesnei grupei žmonių, o ne kažkam vienam", – pelnytos pagyros Č.Tallat-Kelpšai negailėjo Vilkijos seniūnas Arūnas Bučiūnas.

Remia šventes

Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas akimirksniu sureagavo paklaustas apie apylinkių mecenatus. "Aš galėčiau atsiųsti sąrašą", – suskubo siūlyti. Tokios seniūno pastangos visai ne be reikalo. Zapyškio apylinkėse išties nemažai gyventojų, daugiau ar mažiau prisidedančių prie reikiamų darbų, renginių, paminklų ar tiesiog aplinkos puoselėjimo.

Seniūnas išskyrė Kuro kaime gyvenantį Simą Zarecką. Šis gėlininkystės ūkio savininkas kasmet prisideda prie seniūnijos aplinkos gražinimo. Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais per miestelio šventę S.Zareckas dovanoja muzikantą. Tokia dovana Zapyškio gyventojams yra buvusi net grupė "Rondo".

Miestelio šventės laužui reikiamų malkų seniūnui nereikia ieškoti, kur nupirkti. Vietinės bendrovės "Similė" vadovas tuo aprūpina be jokio atlygio, o kai reikia dar ir išpjauna ką nors nemokamai. Skaistutė ir Vincas Rudzevičiai talkina turima technika ir darbu.

Panašiai padeda ir kiti Zapyškio seniūnijos gyventojai. Seniūnas pasakojo pakvietęs apie 30 žmonių prisidėti statant paminklinį suolelį šio krašto nepriklausomybės kovų Vyčio Kryžiaus kavalieriams ir savanoriams atminti. Šiai idėjai įgyvendinti Zapyškio gyventojai Urbai skyrė pagrindinę pinigų sumą, o kiti prisidėjo smulkesnėmis.

Investuoja į aplinką

"Niekada nelieku viena, jei ištinka kokia nors bėda", – savo krašto ūkininkus kaip ramsčius minėjo Taurakiemio seniūnijos seniūnė Danutė Glinskienė. Kalbėdama tai apie vieną, tai apie kitą sumanymą, kuriuos įgyvendinti padėjo rėmėjai, moteris vis nevalingai kartojo Audriaus Banionio pavardę.

Šis ūkininkas iš Margininkų kaimo 120 apylinkių gyventojų įdarbino savo ūkyje. Pasak seniūnės, A.Banionis vienas pagrindinių Margininkų bažnyčios remonto mecenatų. O ir per Šv.Marijos Škaplierinės atlaidus A.Banionis – pagrindinis muzikos grupės rėmėjas. Kai vagys pavogė Margininkų kapinių vartus, tas pats ūkininkas pasirūpino juos atstatyti.

A.Banionio pavardę mini ir Rokų seniūnė Dalė Žėkienė. "Jis mūsų seniūnijoje turi daug žemės. Turėjome prisistatyti Raudondvaryje vykusioje "Derliaus šventėje". A.Banionis ir kiti ūkininkai mielai rėmė savo produkcija ir finansiškai", – aiškino D.Žėkienė.

"Jau sulaukiame daug gražių atsiliepimų apie visuomenės reikmėms sutvarkytą teritoriją Guogų kaime, šalia Piliuonos prie Nemuno. Kelią iki šios rekreacijai skirtos vietos sutvarkė seniūnijos ūkininkai", – pasakojo Taurakiemio seniūnė.

Iš gruntinio kelio ūkininkai padarė žvyruotą. Naudojo savo techniką – reikėjo sunkvežimių, keltuvų, patys vežė žvyrą. "Mūsų krašte daugiausia įsikūrę ūkininkai. Dažniausiai jie paremia darbu ir turima technika, tačiau, esant būtinybei, niekada neatsisako padėti tuo, kuo gali", – dėstė seniūnė D.Glinskienė.

Atjauta pakliuvusiesiems bėdon

"Tokios situacijos nebuvo, kad reikėtų ką nors remontuoti, statyti, todėl nebuvo progos pasitikrinti, kaip elgtųsi seniūnijos gyventojai", – šyptelėjo Akademijos seniūnijos seniūnė Dovilė Aukštuolienė. Jų teritorijoje verslo įmonių praktiškai nėra, didelę dalį užima Aleksandro Stulginskio universitetas.

"Turiu du verslininkus – bendrovės "GB projektai" vadovą Simoną Mykolaitį ir "Analizės" direktorių Liną Urbą. Kai prireikia – į juos ir kreipiuosi. Stengiuosi per daug neįkyrėti", – dėstė D.Aukštuolienė. Kartą vaiko ligos prispirta šeima ieškojo pagalbos. Seniūnė kreipėsi į S.Mykolaitį. Verslininkas šeimai padėjo net ne įmonės, o asmeninėmis lėšomis.

Dvi šeimas kaip pažibas išskyrė ir Alšėnų seniūnas Arūnas Stašaitis. Seniūnijos ramsčiai – Lina ir Kęstutis Bružikai bei Lolita ir Antanas Juočioniai. "Jei tik kas nutinka kuriam nors gyventojui, žiūrėk jau ir lekia pas juos – ar mirė artimasis ir reikia pinigų, ar laukus suarti, ar bulvių maistui", – tokia, pasak seniūno, kasdienybė Alšėnų seniūnijoje.

Šios dvi ūkininkų šeimos buvo ir klebono Kazimiero Skučo ramstis atstatant Pažėrų bažnyčią. Ūkininkai prisideda ir prie suolelio 1918-ųjų nepriklausomybės kovų dalyviams atminti įrengimo.

Smulkūs, bet būtini

Beveik visi seniūnai akcentuoja, kad vietos bendruomenės šventės rengiamos tik vietiniams verslininkams ar ūkininkams suteikus finansinę pagalbą. Apmokėti garso aparatūros nuomą ar atvykstančios žvaigždės honorarą jau tapę vieno ar kito seniūnijos gyventojo kone pareiga.

Babtų seniūnija laikosi ant trijų ūkininkų pečių. Staliūnai, Majūnai, Žmuidzinavičiai – visoje Lietuvoje garsūs ūkininkai. Pasak Babtų seniūno Jono Praškevičiaus, be šių žmonių sunkiai įsivaizduojamas seniūnijos gyvenimas. "Jei ne pinigais, tai technika ir darbais, jie visada remia seniūnijos veiklą. O dar kiek žmonių pagalbos kreipiasi tiesiai į juos pačius", – dėstė seniūnas.

Domeikavos seniūnijoje Voškonių kaime esantis 2,5 ha parkas – mėgstama gyventojų poilsio vieta, čia vyksta pagrindiniai seniūnijos renginiai. Šį parką prižiūrėti seniūnija patikėjusi Jonui Lapinskui, kuris savo technika šienauja žolę, o Daiva ir Lionginas Jagelavičiai pasirūpina mediniais statiniais renginių metu.

Jei kiltų klausimas, kodėl Domeikavos seniūnijoje žiemą visi keliai nuvalyti, atsakymas skrietų į kito seniūnijos rėmėjo Vyto Paužos kiemą. "Patys turėtume samdyti kokią nors bendrovę. Tai kainuotų. O mūsų vietiniai ūkininkai padeda neatlygintinai ir darbais, ir technika", – dėstė Domeikavos seniūnės pavaduotoja Vida Sutkienė.

Pagalba ugniagesiams

Išskirtinė Kauno rajone Ežerėlio seniūnija. Gyvenvietė čia susikūrė, nes aplinkui buvo durpynai, kuriuose reikėjo dirbti. Nemaža Ežerėlio gyventojų dalis ir dabar dirba durpyne. Jį valdanti įmonė šiandien vadinasi "Klasmann-Deilmann Ežerėlis". Seniūnė Vilmantė Macijauskaitė neleidžia abejoti, kad bendrovė – vienintelė ir nepakeičiama seniūnijos pagalbininkė.

Šalia visų reikiamų atlikti darbų seniūnijoje, "Klasmann-Deilmann Ežerėlis" lėšomis sukurtas ir pastatytas paminklas "Ežerėlio durpynui – 100 metų", sutvarkyta aikštė.

Kulautuvos seniūnijoje laikinai seniūnės pareigas einanti Dalia Šiušienė išskyrė Ritą Žižniauskaitę ir Romą Dičkuvienę. Šių Kulautuvos gyventojų rūpesčiu nuo ankstyvo pavasario miestelis nusidažo įvairiaspalviais gėlynais. Moterys ne tik susodino, bet ir visą sezoną prižiūri želdinius.

Finansiškai Kulautuvoje rengiamas bendruomenės šventes remia Žilvinas Povilonis, padėjęs ugniagesiams įsigyti automobilį, ir Romas Pečiukaitis. Kulautuvos medinę bažnytėlę, tais pačiais metais kaip ir Paštuvos, sunaikino ugnies liežuviai. Skirtingai nei Paštuvos, Kulautuvos bažnyčios likimą lėmė piktavališki padegėjo kėslai. Aukos šiai bažnyčiai atstatyti taip pat renkamos.

Pagerbti kavalieriai

Daugelyje Kauno rajono seniūnijų jau pastatyti, kai kur ruošiami statyti simboliniai suoliukai Vyčio Kryžiaus kavalieriams, kurie 1918–1919 m. padėjo galvas už Lietuvą, atminti. Tokių suplanuota vienuolika. Visi jie kuriami privačiomis lėšomis.

Karmėlavoje tokiam suoliukui įrengti lėšų skyrė Ramučių ŽŪB. Garliavos apylinkių seniūnijoje ir Garliavos seniūnijoje net du tokie suoliukai. Seniūnė Nijolė Tarvydienė, tarsi pati sau pavydėdama atskleidė: "Dėl paminklinių suoliukų Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams net nereikėjo galvos sukti. Verslininkai be didelių raginimų ir prašymų parėmė."

Neveronyse pirmieji atminimo suoliuko idėją parėmė savanorių giminaičiai – Aldona Markulienė, savanorio Jono Mickevičiaus dukra, ir anūkas Stasys Mickevičius. Prisidėjo ir kiti neveroniškiai bei miestelyje veikiančios įmonės. Tik tokių gerų seniūnijų gyventojų dėka pastatyti visi atminimo suoliukai.

Miestelio drabužis

Apie seniūniją neretai sprendžiama pagal pirmą įspūdį, o ypatingas akcentas visada būna bendra miestelio aplinka.

Vienas šviežiausių ir, tikėtina, garliaviškius dar labiau sujungsiantis projektas – Kaimynystės parkas. Garliavos seniūnija vykdo "Gatvių, parkų, skverų apželdinimo projektą". Šis parkas – dalis projekto. Jį ketinama įrengti 4,5 ha teritorijoje prie Maišio upelio, garliaviškių neoficialiai vadinamoje kareivių pieva.

"Garliavos verslininkai savo lėšomis pirko medžius ir susodino alėją iki pat Maišiaus", – vieną šviežiausių rėmimo akcijų paminėjo seniūnė Nijolė Tarvydienė. Ji turi ilgą sąrašą vietos verslininkų, kurie padeda. Garliavos vaikų darželiui "Eglutė" bendrovės "Baltijos polistirenas" ir "Garlita" padėjo susitvarkyti aplinką lauke, įsirengti vaikų žaidimų aikšteles.

Gyvenimo kokybė

Ringaudus pavadinti gyvenviete – sunkoka. Čia ne tik auga naujakurių skaičius, bet ir modernėja miestelio veidas. Praktiškai visos Ringauduose veikiančios įmonės yra seniūnijos renginių ir švenčių rėmėjos. "Paminėsi vieną, tai įsižeis kitas nepaminėtas. O padeda visi kaip tik gali ir tiek, kiek gali", – šyptelėjo seniūnas Viktoras Petravičius.

Vienas seniausių Kauno rajono miestelių Čekiškė atšventė 415 metų sukaktį. Šią kaip ir kitas miestelio šventes kėlė vietiniai ūkininkai. "Niekada neatsako nė vienas. Gal dešimt ūkininkų, kurie paprašyti padeda neatlygintinai", – pasakojo Čekiškės seniūnas Mečislovas Zaveckas. Paprašytas išskirti mecenatus, seniūnas trūktelėjo pečiais: "Kad kažkokių grandiozinių projektų Čekiškėje nebuvo. Pamažėle miestelis juda į priekį. Kasdienius darbus visiems drauge nesunku ir tvarkytis."

"Prieš keletą metų ūkininkai Romualdas ir Rita Majerai skyrė lėšų naujiems bažnyčios vargonams. Kiti dideli darbai dar ateityje", – šyptelėjo M.Zaveckas.

Kiekvienos Kauno rajono seniūnijos gyvenimas savitas. Labiau kaimiškoje – pagalbininkai žiemą valo kelius, šienauja pakeles, pievas, parkus. Arčiau Kauno įsikūrusiose seniūnijose atsiranda kitokių paramos poreikių.

Karmėlavos seniūnijoje veikianti pervežimų ir logistikos paslaugų bendrovė "Hoptrans", kuriai vadovauja Valdas Buivydis, svarbi ne tik pačiai Karmėlavai. Bendrovė finansiškai išlaiko Kauno rajono moterų krepšinio komandą "Hoptrans-Sirenos".

Dovanos ilgam

Kauno pašonėje įsikūrusi Raudondvario seniūnija ir čia atgimusi pilis tapo ne tik rajono, bet ir Kauno miesto gyventojų traukos centru.

Raudondvario seniūnija pelnytai gali pasigirti dar viena privataus verslo parama visai gyvenvietei – sporto ir lauko teniso aikštynu. Tūkstančius eurų bendrovei "Baltisches Haus" kainavusia investicija, Raudondvario gyventojai naudojasi nemokamai.

"Didelę dovaną gavome rengdami miestelio šventę. "Kaminta" padovanojo 600 kėdžių. Kalėdiniai padėkos vakarai neįsivaizduojami be kitų miestelio gyventojų finansinės paramos", – vardijo seniūnė Daiva Bulotienė.

Komentaras

Valerijus Makūnas, Kauno rajono meras

Gerumas kuria stebuklus. Stebiu, kaip Kauno rajono bendruomenėje tvirtėja vidiniai ryšiai. Smagu, kad žmonės vis labiau jaučia atsakomybę už krašto ateitį, kad neatsitveria tvoromis, o jautriai reaguoja į tai, kas vyksta aplinkui. Tai vertybė, kuri mus labiausiai stiprina.

Džiaugiuosi, kad šiais nelengvais laikais verslininkai, ūkininkai tiesia pagalbos ranką tiems, kam gyvenime nepasisekė. Lenkiuosi prieš tuos vadovus, kurie mato ne tik pelną, bet pirmiausia – žmogų. Be jų paramos neįsivaizduojame kultūros renginių, švenčių.

Didžiausios pagarbos verti mūsų nuolatiniai mecenatai, rėmėjai. Ne mažiau smagu stebėti, kaip ūkininkas nuvalo kelią kaimynui, kai mažiau pasiturintis žmogus aukoja drabužių ar maisto į nelaimę patekusiai šeimai.

O iš pelenų pakilusi Paštuvos bažnyčia – ar tai ne bendruomenės sukurtas stebuklas?

Nuoširdžiai dėkoju visiems už supratingumą, atjautą ir gerus darbus. Tai kelias, kuris mus veda į priekį.