Kursto atsakingai

P.Mačiulis jau ne pirmus metus eina Kauno miesto vicemero pareigas. B.Mačiulienė – DNB banko Vidurio regiono plėtros vadovė. Abu jauni, veiklūs, užimti, tačiau labai atsakingai kursto savo vos prieš metus sukurtos šeimos židinį.

Ir jį atidžiai saugo nuo pašalinių akių. "Su Birute esame susitarę saugoti savo privatumą", – paaiškino P.Mačiulis, kodėl laikraščiai ir žurnalai nemirga nuo informacijos apie jų asmeninį gyvenimą ar jų būsto nuotraukomis.

Beje, būsto interjerą kūrė ir kai kuriuos baldus projektavo pats buto per du aukštus šeimininkas. "Nieko ten ypatingo", – kuklinosi P.Mačiulis. "Bet tvarkingai atrodo", – vyro pastangas ir kūrybiškumą įvertino B.Mačiulienė.

P.Mačiulis yra baigęs dizaino studijas, o šiuo metu siekia ekonomikos mokslų daktaro laipsnio. Jis šypteli: baigė dar tik pirmąjį doktorantūros kursą, todėl apie būsimą mokslinį laipsnį kol kas kalba labai tyliai. Dar neperšoko griovio.

Reikia ir žemesnių natų

"Nieko intriguojančio neprisimenu. Nuobodus interviu išeis", – pusiau rimtai, pusiau juokais atsiprašė B.Mačiulienė, paklausta, dėl ko pastarąjį kartą su vyru teko aštriau diskutuoti, tartis. P.Mačiulis, pažvelgęs į žmoną, save vadino laimės kūdikiu, nes būtent ji, kaip supratome, yra darnos šeimoje garantas.

Jauna šeima mano, kad šeimoje ne mažiau nei gebėjimas eiti į kompromisus yra svarbu žinojimas, kad būtent ne fasadinė pusė, ne pastangos atitikti kažkokius įsivaizduojamus idealios šeimos, idealios žmonos, vyro, žmogaus standartus garantuoja laimę, sėkmę, gyvenimo džiaugsmą.

"Šeimos kūrimas yra lyg muzika. Reikia ir aukštesnių natų, ir žemesnių", – įsitikinęs P.Mačiulis.

– Iki vestuvių draugavote ketverius metus. Ar kas nors pasikeitė po jų? – pasiteiravome šios jaunos poros.

B.M.: Staigmenų Povilas nepadarė. Koks buvo, kai susipažinome, toks ir išliko.

– Į ką labiausiai atkreipėte dėmesį su juo susipažinusi? Kas labiausiai imponavo?

B.M.: Patiko jo ramumas, pastovumas, protingumas. Jis per paskaitą pirmame magistrantūros kurse prisėdo prie manęs, nes tikriausiai kitur nebuvo daugiau laisvų vietų. Iš karto radome bendrą kalbą. Tą dieną kaip tik reikėjo pasirinkti, su kuo rašyti kursinį. Pradėjome kartu rašyti darbą ir susibendravome.

P.M.: Buvo laisvų vietų. Prisėdau tikslingai – simpatiška mergina. Ir vėliau nuojauta neapleido – po kelių susitikimų supratau, kad su tuo žmogumi norėčiau būti. Labiausiai patiko jos paprastumas, nuoširdumas.

– Esate minėję, kad norėtumėte susilaukti vaikų ir ne vieno. Gal esate kalbėjęsi kaip juos auklėtumėte?

B.M.: Konkrečiai apie tai, kaip auginsime vaikus, pokalbio nėra buvę. Kol kas tarpusavyje kalbame apie tai, kaip išauklėti Filipą (paglosto ramiai prie kojų gulintį augintinį labradorą). Jam jau metai, jau pusmetis kaip yra dresuojamas.

– Ką būtinai panaudosite iš to, kaip jus auklėjo tėvai?

P.M.: Turime labai gerų pavyzdžių. Yra ko pasimokyti iš mūsų abiejų tėvų. Konkrečiau? Kol Birutė sugalvos, aš pasakysiu. Tėvas man suteikdavo visišką laisvę. Buvome sutarę tik dėl vieno: jokių narkotikų. Juk tikriausiai nėra tokio jaunuolio, kuris nepabandė rūkyti ar paragauti alkoholio. Tėvas man leisdavo tą daryti, bet tik jam būnant šalia. Kai nereikėjo slėptis, tie dalykai labai ir neviliojo. Suveikė abipusis pasitikėjimas.

B.M.: Mano mama į viską santūriau žiūrėjo. Tėtis daugiau leisdavo. Tik sakė, kad jausčiau saiką. Išleisdavo į išvykas su klasės draugais, mokyklinius šokius. Sakydavo, kad mane puikiai supranta, nes būdamas jaunas pats norėdavo visur dalyvauti.

– Kaip dabar linksminatės, leidžiate laisvalaikį?

B.M.: Labai dažnai važiuojame pas mano tėvus. Ten už miesto taip smagu praleisti visą savaitgalį. Vaikštinėjame, važinėjame dviračiais, vasarą maudomės, žiemą – ilgi žygiai per pusnis ir miškus. Mano giminės tradicija – kiekvieną vasarą tuo pačiu metu suvažiuoti poilsiauti prie ežero, nesvarbu, koks būtų oras.

P.M.: Būdami Kaune dažnai lankomės įvairiuose renginiuose, sportuojame – mėgstame bėgioti. Ryte tą daryti sudėtinga. Darbo dienomis sportuojame vakarais. Tačiau tikrasis poilsis prasideda tuomet, kai išsijungiu telefoną. Birutę kartais labai erzina, kai jis nenustoja čirpęs.

– Kartu su santuoka atsiranda ir buitis. Ant kurio pečių gula daugiausia kasdienių rūpesčių?

P.M.: Didžioji dalis – ant Birutės. Aš piktybiškai buities nevengiu, tiesiog vėliau grįžtu iš darbų.

B.M.: Dabar jau panašiu laiku abu grįžtame.

P.M.: Taip, tenka ir man tvarkytis (šypteli).

B.M.: Povilas, pavyzdžiui, plauna indus.

P.M.: Nes turime indaplovę.

– Ar tenka dar ko nors be dalies buities rūpesčių sprendimo atsisakyti dėl savo užimamų pareigų?

P.M.: Nesame labai konservatyvūs. Esame gana šiuolaikiško mąstymo, liberalūs. Tai, kad užimu vienas ar kitas pareigas, manęs nevaržo nedaryti vienų ar kitų dalykų. Nežinau, ar Birutė nejaučia diskomforto.

B.M.: Povilo pareigos manęs irgi nestabdo. Žmonės mažai domisi politika. Mažai, kas kreipia dėmesį, ar vicemeras jis, ar ne.

– Net ir darniausiose šeimose atsiranda nesutarimų. Kaip juos sprendžiate? Gal turite veiksmingą receptą?

P.M.: Pas mus nebūna meksikietiškų serialų scenarijų su didžiulėmis emocijų audromis. Aišku, ne visais klausimais sutariame, būna, kad ir apsipykstame. Reikia ir druskos, ir pipirų, kad patiekalas būtų geras. Panašiai ir šeimoje. Man labai pasisekė, kad mano žmona yra labai protingas ir geras žmogus. Aš nesu toks geras žmogus kaip Birutė. Ji savyje turi nepaprastą jausmą, jaučia harmoniją ir moka suderinti. Šeimos kūrimas yra lyg muzika. Būna ir aukštesnių natų, ir žemesnių. Čia reikia gero kompozitoriaus.

– Kas jūsų namuose dažniausiai išprovokuoja aukščiausias natas?

P.M.: Buityje kyla visokiausių nesutarimų. Neįvardyčiau jų pykčiais, tai tiesiog nuomonių nesutapimai.

B.M.: Apsikeitimai nuomonėmis.

– Dėl ko pastarąjį kartą kilo nesutarimų?

B.P.: Nieko intriguojančio neprisimenu. Nuobodus interviu išeis.

– Ką patartumėte dar tik pradedančioms draugauti poroms arba tebeieškantiesiems antrųjų pusių?

P.M.: Žmonės yra labai skirtingi. Jokių taisyklių neišrasi. Tiesiog patarčiau būti nuoširdiems, nebandyti maskuotis, apsimetinėti tokie, kokie nesate. Stengtis būti geresniems reikia, bet nereikia vaizduoti, kad gyvenimas yra nudažytas vien tik rožine spalva, ignoruoti realybės. Tuo gyvenimas ir gražus, kad turi ir pilkų, ir visokių kitokių atspalvių, pustonių. Draugystės žavesį kuria tikrai ne fasadinė žmonių ir santykių pusė. Pastebiu, kad jaunimas labai mėgsta afišuoti vien tik fasadinę savo gyvenimo pusę. Noras save sureikšminti iškeliant paviršutiniškas vertybes primena maskaradą. Pasiryžimas kartu nueiti 100 metų kelią, gyvenimas šeimoje yra visai kas kita. Tad apsimetinėti neverta jau nuo pat pradžių.

– Ar svajonių, planų sąraše tebėra išlikusi idėja sukurti lietuvišką automobilį?

P.M.: Išlikusi, bet kol kas visiškai nejuda dėl laiko stokos. Tam reikia suburti komandą. Automobilis yra labai sudėtingas objektas. Bet automobilio kūrimas yra tik viena iš įvairių man kilusių idėjų, iniciatyvų, verslo planų, kurių dalis jau yra įgyvendinama.

– Kaip į tokius grandiozinius sumanymus reaguoja Birutė?

B.M.: Iš pradžių labai sureikšmindavau ir kiekvieną imdavau giliai apmąstyti. Bet po to supratau, kad nebepajėgiu taip greitai kaip Povilas mąstyti. Jis vienu metu sugeba visas jau sugeneruotas idėjas toliau vystyti ir kartu generuoja naujų. Nežiūriu į tai skeptiškai, tik teigiamai.