Kelią į literatūrą Vandžiogalos ir jos apylinkių vaikams mokytoja dažnai parodo per teatrą. Ne vienus metus vadovavusi Vandžiogalos suaugusiųjų teatrui, dabar žinomus kūrinius A.Pauželienė dažniau perkelia į sceną su moksleiviais. Jos balsas skamba vietos renginiuose, kuriuos ji dažnai ir režisuoja.

– Paskyrimą dirbti Vandžiogaloje gavote baigusi lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros studijas Klaipėdoje. Nesinorėjo dirbti režisiere?

– Paskyrimas atitiko mano norus. Nemažai režisavau ir dirbdama mokykloje. Buvo toks Vandžiogalos suaugusiųjų teatras, stačiau spektaklius ir su vaikais, su jaunimu. Su suaugusiaisiais gal rimčiausiai dirbome – su jais buvome laimėję respublikinį kaimo mėgėjų teatrų konkursą "Pastogė".

– Atsukime laiką 40 metų atgal. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Vandžiogaloje? Ne tik mokykloje – bendrai kultūrine prasme. Juk čia gyvena nemažai lenkų tautinės mažumos atstovų.

– Lenkiškos kultūros apraiškų mačiau mažai. Kai 1977 m. atvažiavau į Vandžiogalą, mokykloje nebuvo girdėti lenkų kalbos, o miestelyje ją išgirsdavau kartais, neįkyriai. Labai gajus stereotipas, kad Vandžiogaloje daug lenkų, kad kažkas čia su jais vyksta, kad jie galbūt čia skriaudžiami. Manau, tas stereotipas yra kruopštaus Lenkų sąjungos darbo rezultatas, susijęs su partine veikla. Kažkodėl nesakoma, kad, pavyzdžiui, Babtai yra lenkų kraštas, nors ten šios tautinės mažumos atstovų – ne ką mažiau, ir miestelio istorija panaši.

Vaikas užauga, įgauna sparnus ir išskrenda – ir, duok Dieve, kad skristų.

Man Vandžiogala patraukli. Čia jaučiuosi sava tarp savų. Be to, čia labai graži gamta – vien pušynas ko vertas. O jis – visai šalia mokyklos. Per tuos 40 metų turėjau kitų darbo pasiūlymų ir gyvenimo vietą galėjau keisti ne kartą, tačiau būtent čia praėjo gražiausi metai ir šis kraštas tapo man artimas. Vietinė bendruomenė, mane supantys žmonės – labai paprasti, nuoširdūs, smalsūs. Vaikus daug kuo gali sudominti – ir teatru, ir spektakliais, ir poezija. Čia tikrai nėra dideliems miestams būdingo abejingumo. Man labai gražu, kai gimęs, užaugęs ir išsikraustęs gyventi kitur žmogus didžiuodamasis sako: aš esu iš Vandžiogalos. Mokiniai, atrodo, baigia paprastą rajono pakraščio gimnaziją, bet susitvarko savo gyvenimą, jų svajonės dažnai – realios, ir jie šias pasiekia.

– Nuošalesnėse seniūnijose daugiau socialinės rizikos šeimų, gyvenančiųjų atskirtyje.

– Visokių šeimų yra. Yra ir tokių, kurie 22 km važiuoja į darbą Kaune. Socialinės atskirties šeimų yra, jų vaikai pas mus mokosi. Tačiau manau, kad mieste šalia labai turtingų šeimų vaikų jie labiau jaustųsi atskirtyje, o čia jie asimiliuojasi su paprastais vaikais, nes ir tie gerieji vaikai pas mus neišpuikę. Pas mus nėra labai išsipusčiusių merginų ar šaunių vaikinų su ypatingais automobilių modeliais. Čia ryškus gerasis kaimo bendruomenių bruožas – paprastumas ir nuoširdumas.

Vyresnėse klasėse, šalia lietuvių kalbos, turiu ir teatro pamokas. Beje, teatras labai padeda mokyti lietuvių kalbos, literatūros. Taip mokymas tampa gyvas. Man ypač patiko trupė, kurioje buvo dvi merginos ir dvylika vaikinų. Su jais mes net Justino Marcinkevičiaus "Katedrą" statėme. Buvo atvejų, kai vaikai jau baigdavo mokyklą, išsivažinėdavo studijuoti, gyventi kitur, o specialiai kokiam spektakliui suvaidinti suvažiuodavo į Vandžiogalą. Paskui, žinoma, jie visai išsiskirstė. Bet aš labai ramiai žiūriu į tai: vaikas užauga, įgauna sparnus ir išskrenda – ir, duok Dieve, kad skristų.

– Daug mokinių, išskridusių labai toli?

– Yra visokių, kaip ir visoje Lietuvoje. Ir likimas jų visoks. Yra ir grįžusiųjų iš užsienio, čia įsidarbinusiųjų. Su tais išsivažinėjusiaisiais palaikome ryšį per socialinius tinklus. Jei tie vaikai kada sugrįžta namo, užsuka ir pas mane – į mokyklą ar į kultūros centrą.

– Yra tokių lituanisčių, kurios, susitikusios mokinį parduotuvėje, ir ten jo kalbą pataisys, jei vaikas netaisyklingai kalba. Ar jūs – viena iš jų?

– Tikrai ne (juokiasi). Kalba juk kinta. Tik tiek, kad mes turime stengtis, kad kalba būtų graži. Ne senoviška, bet graži. Svarbiausia juk jausmai, emocijos, požiūris, kalba tik padeda visa tai išreikšti.

– Sakoma, kad šių dienų mažieji anglų kalbą moka geriau nei lietuvių. Pastebite, kad vaikų lietuvių kalba darosi skurdesnė?

– Taip, tai tiesa. Bet istoriškai per visą Lietuvos egzistenciją mes gyvenome ant didžiųjų valstybių, didžiųjų kalbų kryžkelės. Visi eina per mus ir atneša visokių kalbų: prancūzų, vokiečių, anglų, rusų. Tačiau mes išliekame ir kalba išlieka. Nemanau, kad dėl kalbos reikėtų labai išsigąsti – ji gyva, sveika ir ji bus. Nes ką bijome prarasti, tą labiau branginame.

Ir mūsų, lituanistų, misija yra ne susitikus moksleivį parduotuvėje pataisyti jo kirčiavimą, bet įskiepyti pasididžiavimą, kad iš protėvių esame gavę gražią senąją kalbą, vieną seniausių pasaulio kalbų. O tai didžiulė vertybė. Galbūt reikėtų pasidžiaugti, kad esame gyvi, sveiki, kad kalbame ir rašome lietuviškai. O tobulėjimui ribų nėra.