Šįkart kalbėjomės su daugybę metų čia dirbusiomis moterimis – restoranui vadovavusia Irena Bezgeliene bei už firminius ir kauniečių pamėgtus „Medžiotojų užeigos“ patiekalus atsakinga inžiniere-technologe Irena Čiubajeviene. Klausantis nostalgiškų pašnekovių pasakojimų pasidaro aišku: kultūrinis miesto paveldas – ne tik pastatų architektūra, bet ir žmonių širdyse gyvi prisiminimai.
Slapta meilė
„Medžiotojų užeigos“ langai žvelgia į vieną stipriausiai su meile susijusių Kauno taškų – kasdien jaunavedžiams atvirą Kauno rotušę. Tačiau tik nedaugelis žino, kad karšti poeto A.Mickevičiaus jausmai kadaise liepsnojo ir pačiame restorano pastate. Ten, kur antrame aukšte jau daugybę metų veikia banketinės restorano salės, kadaise buvo lenkų gydytojo Juozapo Kovalskio butas, o jo žmoną ir pamilo garsusis poetas.
„Kadangi gydytojas išeidavo vizituoti ligonių, ponia Karolina Kovalska likdavo namuose viena. Ji susitikinėdavo su poetu A.Mickevičiumi, kuris čia, Jėzuitų gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą. Ji padėdavo ant lango žydinčią vazoninę gėlę – jei langas būdavo atviras ir gėlė padėta, reikšdavo, kad A.Mickevičius gali užeiti“, – romantišką istoriją pasakojo I.Bezgelienė.
Tad nenuostabu, kad, jau įkūrus banketines sales, jose dažnai skambėdavo A.Mickevičiaus eilės. „Aktorius Arnas Rosenas labai gražiai buvo jas įgarsinęs. Kai ateidavo svečiai į šią salę gerti kavos, užkurdavome židinį, per magnetofoną paleisdavome įrašą, o svečiai susėdę klausydavo“, – prisiminė moteris.
Beje, žaviosios gydytojo žmonos kerai buvo užbūrę ne tik garsųjį poetą. I.Bezgelienė juokėsi prisiminusi istoriją, kaip už salėje kabėjusį ponios Kovalskos portretą svečias iš Gruzijos jai siūlė net juodą „Volgą“.
Be kuriozų neįmanoma
Kurioziškų istorijų dirbant su reikliais svečiais, kone keturis dešimtmečius metų čia dirbusių moterų teigimu, nutikdavo kone kasdien. I.Bezgelienė, tuomet vadovavusi Rotušės aikštėje įsikūrusioms „Medžiotojų užeigai“ ir „Gildijai“, juokdamasi pasidalijo keletu komiškų nutikimų, susijusių su tuomečiu vykdomojo komiteto pirmininku.
„Atėjo į „Gildiją“ tuometis miesto vadovas, o buvo jis nedidelio ūgio, atsisėdo ant tų kėdžių, pasikvietė mane ir sako: „Žinai, Bezgeliene, tu čia tas kėdes sustatei pagal savo ūgį, prašau nupjauti kojas – sutrumpinti jas.“ Reikia klausyti, kaip neklausysi? O paskui galvoju: „Jėzau, o jeigu paskui ateis kitas pirmininkas, bus aukštesnis, aš jau tų kojų nepriklijuosiu...“ – keblią situaciją prisiminė moteris.
Kadangi svarbūs miesto reikalai būdavo sprendžiami būtent šių restoranų banketinėse salėse, tuo nuotykiai su tuomečiu Kauno vadovu nesibaigė. „Atvažiuoja delegacija iš Vilniaus, jis lydi. Sakė, pirmiausia eis į aludę alaus gerti, o banketinė salė buvo pačiame aludės gale, reikia pereiti per visą salę. Čia sėdi studentai ir susiginčija tarpusavyje. Vienas sako: „Žinote, aš pažįstu miesto vadovą, jis čia vaikšto po sales, tai aš atsistosiu, pamatysit, jis pasisveikins su manim, bet už tai pirksite alaus, kiek aš norėsiu.“ Na, ir aš jau lydžiu į tą banketinę salę, kol praeina pro tuos visus lankytojus, tai bijai, kad kas nors ko neiškrėstų. Ir kaip tik vedu svečius pro stalus, atsistoja tas studentas, paduoda ranką miesto vadovui, nieko kito neliko, kaip pasisveikinti pačiam. Paskui išlydžiu tuos svečius, vykdomojo komiteto pirmininkas dar pasilieka ir sako man: „Kas čia per tvarka? Kaip čia taip?“ Sakau: „Pirmininke, aš taigi už svečius neatsakau, iš kur galėjau žinoti, kad jis atsistos ir pasisveikins?“ – juokdamasi pasakojo I.Bezgelienė.
Kitą dieną restorano vadovė vėl sulaukė miesto vadovo skambučio: „Aš vėl būsiu su svečiais, tai kad man tokių triukų nebūtų!“ Susodinu visus savo darbuotojus: buhalterę, kulinarę... Jis eina, jau aišku, niekas nepakyla. Visada sakydavo, kad tuščių salių nebūtų, neatrodytų, kad priiminėjame ir uždarome viską dėl jų. Vėl jis mane pasikviečia ir sako: „Ką, tavo darbuotojai neturi ką veikti, kad darbo metu salėje sėdi?“ Ir vėl pirmininkui neįtikau...“
Garsūs svečiai
Nors „Medžiotojų užeigoje“ dažnai lankydavosi ir miesto bei šalies valdžia, čia dažnai būdavo galima sutikti ir kitų sričių garsenybių. „Buvo pas mane ir kosmonautai Leonidas Popovas, Germanas Titovas, taip pat ir generolas Nikolajus Ogarkovas“, – išskirtinius svečius prisiminė ponia Irena. – Pastarasis paliko itin mandagaus žmogaus įspūdį.“
Didelei daliai kauniečių „Medžiotojų užeiga“ asocijuojasi ir su tuoktuvėmis – iki šiol čia neretai užeina aikštėje švenčiantieji vestuves, tai populiari vieta švęsti jungtuvėms ar jų metinėms.
Gardumynai su istorija
Sentimentus restoranas jame besilankiusiesiems kelia ne tik nostalgiškomis istorijomis, bet ir dėl firminių savo patiekalų. Kiekvieno restorano meniu būdavo griežtai kontroliuojamas aukštesnių instancijų. Restoranas „Jūratė“ garsėjo karbonadais, „Gildija“ – žymiaisiais kepsniais, „Rambynas“ tiekdavo tik žirnius su šonine, olandišką sūrį, su česnakais keptą duoną. „Iš karštų patiekalų „Medžiotojuose“ turėdavome tik šašlykus ir kepenėles, – pasakojo I.Čiubajevienė. – Jų receptūros buvo apskaičiuotos gramų tikslumu, ruošiama pagal specialią technologiją. Kepenėlės būdavo mirkomos piene, kad neliktų kartumo, kepamos ant iešmo su lašinukais. Garsiųjų „Medžiotojų užeigos“ šašlykų paslaptis – marinuojant naudojamos kadagio uogos.“
Dauguma kauniečių ir miesto svečių iš senesnių laikų prisimena ne tik mėsos patiekalus, bet ir burnoje tirpstančius konditerijos gaminius, kuriais būdavo gardžiuojamasi geriant arbatą ar kavą baltojoje banketinėje salėje (dabartinėje Klubo menėje).
„Darydavome tokias eglutes, suvertas ant medinių stovelių iš labai plonų žagarėlių. Prieš Kalėdas dar tas eglutes užpildavome milteliniu cukrumi su baltymais – atrodydavo tarsi apsnigtos“, – apie firminius skanėstus pasakojo kulinarė.
Kolegei antrino ir I.Bezgelienė: „Buvo dar tokie riebaluose virti profitroliai, kuriuos medumi sulipdydavo. Jie labai skanūs ir niekur kitur tokių nebūdavo, neišduodavome recepto paslapties.“
Dabartinius maitinimo įstaigų bandymus ruošti tuomet firminius patiekalus I.Čiubajevienė vertina prastokai: „Tikras „Gildijos“ kepsnys turi būti tiktai iš vidinės išpjovos, kitokia mėsa tamposi, dabar kas su kuo nori užkepa – kažkas baisaus...“
Panašios nuomonės ir I.Bezgelienė: „Dar grietinėčius su varške kepdavome. Kartą pamačiau juos parduodamus vienoje kepyklėlėje, pagalvojau – nusipirksiu. Čia juk buvo mūsų firminis konditerijos gaminys. Tai panašumo net nėra, nevalgoma!“ – originalios receptūros svarbą akcentavo moteris.
Pasidalyti savo istorija
Perskaityti prisiminimai išjudino ir jūsų atmintį? Galbūt šventėte „Medžiotojų užeigoje“ svarbią progą, sutikote gyvenimo meilę arba prisiminėte kitokių su šiuo restoranu ar jo patiekalais susijusių istorijų? „Kauno diena“ kartu su „Medžiotojų užeiga“ siekia išsaugoti prisiminimus. Papasakokite mums ir geriausias istorijas publikuosime, o jų autorius apdovanosime 50 eurų dovanų kortelėmis, skirtomis apsilankyti „Medžiotojų užeigoje“ ir kurti dar daugiau smagių prisiminimų.
Istorijas siųskite e. paštu [email protected] ir adresu:
„Kauno dienos“ redakcija, I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas.
Naujausi komentarai