Šį­kart kal­bė­jo­mės su dau­gy­bę me­tų čia dir­bu­sio­mis moteri­mis – res­to­ra­nui vadovavusia Ire­na Bez­ge­lie­ne bei už fir­mi­nius ir kau­nie­čių pa­mėg­tus „Medžiotojų užei­gos“ pa­tie­ka­lus at­sa­kin­ga in­ži­nie­re-tech­no­lo­ge Ire­na Čiubajevie­ne. Klausantis nos­tal­giš­kų pa­šne­ko­vių pasakojimų pa­si­da­ro aiš­ku: kul­tū­ri­nis mies­to paveldas – ne tik pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra, bet ir žmo­nių šir­dy­se gy­vi prisimi­ni­mai.

Slap­ta mei­lė

„Me­džio­to­jų užei­gos“ lan­gai žvel­gia į vie­ną stip­riau­siai su mei­le su­si­ju­sių Kau­no taš­kų – kas­dien jau­na­ve­džiams at­vi­rą Kau­no ro­tu­šę. Tačiau tik ne­dau­ge­lis ži­no, kad karš­ti poe­to A.Mic­ke­vi­čiaus jaus­mai ka­dai­se lieps­no­jo ir pa­čia­me res­to­ra­no pa­sta­te. Ten, kur ant­ra­me aukš­te jau dau­gy­bę me­tų vei­kia ban­ke­ti­nės res­to­ra­no sa­lės, ka­dai­se bu­vo len­kų gy­dy­to­jo Juo­za­po Ko­vals­kio bu­tas, o jo žmo­ną ir pami­lo gar­su­sis poe­tas.

„Ka­dan­gi gy­dy­to­jas išei­da­vo vi­zi­tuo­ti li­go­nių, po­nia Ka­ro­li­na Ko­vals­ka lik­da­vo na­muo­se vie­na. Ji su­si­ti­ki­nė­da­vo su poe­tu A.Mic­ke­vi­čiu­mi, ku­ris čia, Jė­zui­tų gim­na­zi­jo­je, dės­tė lie­tu­vių kal­bą. Ji pa­dė­da­vo ant lan­go žy­din­čią va­zo­ni­nę gė­lę – jei lan­gas bū­da­vo at­vi­ras ir gė­lė pa­dė­ta, reikš­da­vo, kad A.Mic­ke­vi­čius ga­li užei­ti“, – ro­man­tiš­ką is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo I.Bez­ge­lie­nė.

Tad ne­nuos­ta­bu, kad, jau įkū­rus ban­ke­ti­nes sa­les, jo­se daž­nai skam­bė­da­vo A.Mic­ke­vi­čiaus ei­lės. „Ak­to­rius Ar­nas Ro­se­nas la­bai gra­žiai bu­vo jas įgar­si­nęs. Kai atei­da­vo sve­čiai į šią sa­lę ger­ti ka­vos, už­kur­da­vo­me ži­di­nį, per magnetofoną pa­leis­da­vo­me įra­šą, o sve­čiai su­sė­dę klau­sy­da­vo“, – pri­si­mi­nė moteris.

Be­je, ža­vio­sios gy­dy­to­jo žmo­nos ke­rai bu­vo už­bū­rę ne tik gar­sų­jį poe­tą. I.Bezge­lie­nė juo­kė­si pri­si­mi­nu­si is­to­ri­ją, kaip už sa­lė­je ka­bė­ju­sį po­nios Kovalskos po­rtre­tą sve­čias iš Gru­zi­jos jai siū­lė net juo­dą „Vol­gą“.

Be ku­rio­zų neį­ma­no­ma

Ku­rio­ziš­kų is­to­ri­jų dir­bant su reik­liais sve­čiais, ko­ne ke­tu­ris de­šimt­me­čius me­tų čia dir­bu­sių mo­te­rų tei­gi­mu, nu­tik­da­vo ko­ne kas­dien. I.Bez­ge­lie­nė, tuo­met vado­va­vu­si Ro­tu­šės aikš­tė­je įsi­kū­ru­sioms „Me­džio­to­jų užei­gai“ ir „Gil­di­jai“, juokda­ma­si pa­si­da­li­jo keletu ko­miš­kų nu­ti­ki­mų, su­si­ju­sių su tuo­me­čiu vykdomojo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku.

„Atė­jo į „Gil­di­ją“ tuo­me­tis mies­to va­do­vas, o bu­vo jis ne­di­de­lio ūgio, at­si­sė­do ant tų kė­džių, pa­si­kvie­tė ma­ne ir sa­ko: „Ži­nai, Bez­ge­lie­ne, tu čia tas kė­des su­sta­tei pa­gal sa­vo ūgį, pra­šau nu­pjau­ti ko­jas – su­trum­pin­ti jas.“ Rei­kia klau­sy­ti, kaip ne­klau­sy­si? O pa­skui gal­vo­ju: „Jė­zau, o jei­gu pa­skui ateis ki­tas pir­mi­nin­kas, bus aukš­tes­nis, aš jau tų ko­jų ne­prik­li­juo­siu...“ – keb­lią si­tua­ci­ją pri­si­mi­nė moteris.

Ka­dan­gi svar­būs mies­to rei­ka­lai bū­da­vo spren­džia­mi bū­tent šių res­to­ra­nų banke­ti­nė­se sa­lė­se, tuo nuo­ty­kiai su tuo­me­čiu Kau­no va­do­vu ne­si­bai­gė. „Atvažiuo­ja de­le­ga­ci­ja iš Vil­niaus, jis ly­di. Sa­kė, pir­miau­sia eis į alu­dę alaus gerti, o ban­ke­ti­nė sa­lė bu­vo pa­čia­me alu­dės ga­le, rei­kia pe­rei­ti per vi­są sa­lę. Čia sė­di stu­den­tai ir su­si­gin­či­ja tar­pu­sa­vy­je. Vie­nas sa­ko: „Ži­no­te, aš pa­žįs­tu mies­to va­do­vą, jis čia vaikš­to po sa­les, tai aš at­si­sto­siu, pa­ma­ty­sit, jis pasisveikins su ma­nim, bet už tai pirk­si­te alaus, kiek aš no­rė­siu.“ Na, ir aš jau ly­džiu į tą ban­ke­ti­nę sa­lę, kol praei­na pro tuos vi­sus lan­ky­to­jus, tai bi­jai, kad kas nors ko neišk­rės­tų. Ir kaip tik ve­du sve­čius pro sta­lus, at­si­sto­ja tas stu­den­tas, pa­duo­da ran­ką mies­to va­do­vui, nie­ko ki­to ne­li­ko, kaip pa­si­svei­kin­ti pa­čiam. Pas­kui iš­ly­džiu tuos sve­čius, vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas dar pa­si­lie­ka ir sa­ko man: „Kas čia per tvar­ka? Kaip čia taip?“ Sa­kau: „Pir­mi­nin­ke, aš tai­gi už sve­čius neat­sa­kau, iš kur ga­lė­jau ži­no­ti, kad jis at­si­stos ir pa­si­svei­kins?“ – juokda­ma­si pa­sa­ko­jo I.Bez­ge­lie­nė.

Ki­tą die­ną res­to­ra­no va­do­vė vėl su­lau­kė mies­to va­do­vo skam­bu­čio: „Aš vėl būsiu su sve­čiais, tai kad man to­kių triu­kų ne­bū­tų!“ Su­so­di­nu vi­sus sa­vo darbuo­to­jus: bu­hal­te­rę, ku­li­na­rę... Jis ei­na, jau aiš­ku, nie­kas ne­pa­ky­la. Vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad tuš­čių sa­lių ne­bū­tų, neat­ro­dy­tų, kad prii­mi­nė­ja­me ir už­da­ro­me vis­ką dėl jų. Vėl jis ma­ne pa­si­kvie­čia ir sa­ko: „Ką, ta­vo dar­buo­to­jai ne­tu­ri ką veik­ti, kad dar­bo me­tu sa­lė­je sė­di?“ Ir vėl pir­mi­nin­kui neį­ti­kau...“

Gar­sūs sve­čiai

Nors „Me­džio­to­jų užei­go­je“ daž­nai lan­ky­da­vo­si ir mies­to bei ša­lies val­džia, čia daž­nai bū­da­vo ga­li­ma su­tik­ti ir ki­tų sri­čių gar­se­ny­bių. „Bu­vo pas ma­ne ir kosmonau­tai Leo­ni­das Po­po­vas, Ger­ma­nas Ti­to­vas, taip pat ir ge­ne­ro­las Nikola­jus Ogar­ko­vas“, – iš­skir­ti­nius sve­čius pri­si­mi­nė po­nia Ire­na. – Pas­ta­ra­sis paliko itin man­da­gaus žmo­gaus įspū­dį.“

Di­de­lei da­liai kau­nie­čių „Me­džio­to­jų užei­ga“ aso­ci­juo­ja­si ir su tuok­tu­vė­mis – iki šiol čia ne­re­tai užei­na aikš­tė­je šven­čian­tie­ji ves­tu­ves, tai po­pu­lia­ri vie­ta švęs­ti jung­tu­vėms ar jų me­ti­nėms.

Gar­du­my­nai su is­to­ri­ja

Sen­ti­men­tus res­to­ra­nas ja­me be­si­lan­kiu­sie­siems ke­lia ne tik nos­tal­giš­ko­mis isto­ri­jo­mis, bet ir dėl fir­mi­nių sa­vo pa­tie­ka­lų. Kiek­vie­no res­to­ra­no me­niu bū­da­vo griež­tai kont­ro­liuo­ja­mas aukš­tes­nių ins­tan­ci­jų. Res­to­ra­nas „Jū­ra­tė“ gar­sė­jo karbo­na­dais, „Gil­di­ja“ – žy­miai­siais keps­niais, „Ram­by­nas“ tiek­da­vo tik žir­nius su šo­ni­ne, olan­diš­ką sū­rį, su čes­na­kais kep­tą duo­ną. „Iš karš­tų pa­tie­ka­lų „Medžio­to­juo­se“ tu­rė­da­vo­me tik šaš­ly­kus ir ke­pe­nė­les, – pa­sa­ko­jo I.Čiubajevienė. – Jų re­cep­tū­ros bu­vo ap­skai­čiuo­tos gra­mų tiks­lu­mu, ruo­šia­ma pa­gal spe­cia­lią tech­no­lo­gi­ją. Ke­pe­nė­lės bū­da­vo mir­ko­mos pie­ne, kad ne­lik­tų kar­tu­mo, ke­pa­mos ant ieš­mo su la­ši­nu­kais. Gar­sių­jų „Me­džio­to­jų užei­gos“ šašly­kų pa­slap­tis – ma­ri­nuo­jant nau­do­ja­mos ka­da­gio uo­gos.“

Dau­gu­ma kau­nie­čių ir mies­to sve­čių iš se­nes­nių laikų pri­si­me­na ne tik mė­sos pa­tie­ka­lus, bet ir burno­je tirps­tan­čius kon­di­te­ri­jos ga­mi­nius, ku­riais bū­da­vo gardžiuo­ja­ma­si ge­riant ar­ba­tą ar ka­vą balto­jo­je ban­ke­ti­nė­je sa­lė­je (da­bar­ti­nė­je Klu­bo menė­je).

„Da­ry­da­vo­me to­kias eg­lu­tes, su­ver­tas ant me­di­nių sto­ve­lių iš la­bai plo­nų žagarė­lių. Prieš Ka­lė­das dar tas eg­lu­tes už­pil­da­vo­me mil­te­li­niu cuk­ru­mi su baltymais – at­ro­dy­da­vo tar­si ap­snig­tos“, – apie firmi­nius ska­nės­tus pa­sa­ko­jo ku­li­na­rė.

Ko­le­gei ant­ri­no ir I.Bez­ge­lie­nė: „Bu­vo dar to­kie rie­ba­luo­se vir­ti pro­fit­ro­liai, kuriuos me­du­mi su­lip­dy­da­vo. Jie la­bai ska­nūs ir nie­kur ki­tur to­kių ne­bū­da­vo, neiš­duo­da­vo­me re­cep­to pa­slap­ties.“

Da­bar­ti­nius mai­ti­ni­mo įstai­gų ban­dy­mus ruoš­ti tuo­met fir­mi­nius pa­tie­ka­lus I.Čiuba­je­vie­nė ver­ti­na pra­sto­kai: „Tik­ras „Gil­di­jos“ keps­nys tu­ri bū­ti tik­tai iš vidinės iš­pjo­vos, ki­to­kia mė­sa tam­po­si, da­bar kas su kuo no­ri už­ke­pa – kaž­kas bai­saus...“

Pa­na­šios nuo­mo­nės ir I.Bez­ge­lie­nė: „Dar grie­ti­nė­čius su varš­ke kep­da­vo­me. Kar­tą pa­ma­čiau juos par­duo­da­mus vie­no­je ke­pyk­lė­lė­je, pa­gal­vo­jau – nusipirksiu. Čia juk bu­vo mū­sų fir­mi­nis kon­di­te­ri­jos ga­mi­nys. Tai pa­na­šu­mo net nė­ra, ne­val­go­ma!“ – ori­gi­na­lios re­cep­tū­ros svar­bą ak­cen­ta­vo mo­te­ris.

Pa­si­da­ly­ti sa­vo is­to­ri­ja

Pers­kai­ty­ti pri­si­mi­ni­mai iš­ju­di­no ir jū­sų at­min­tį? Gal­būt šven­tė­te „Me­džio­to­jų užei­go­je“ svar­bią pro­gą, su­ti­ko­te gy­ve­ni­mo mei­lę ar­ba pri­si­mi­nė­te ki­to­kių su šiuo res­to­ra­nu ar jo pa­tie­ka­lais su­si­ju­sių is­to­ri­jų? „Kau­no die­na“ kar­tu su „Medžio­to­jų užei­ga“ sie­kia iš­sau­go­ti pri­si­mi­ni­mus. Pa­pa­sa­ko­ki­te mums ir geriau­sias is­to­ri­jas pub­li­kuo­si­me, o jų au­to­rius ap­do­va­no­si­me 50 eu­rų do­va­nų kor­te­lė­mis, skir­to­mis ap­si­lan­ky­ti „Me­džio­to­jų užei­go­je“ ir kur­ti dar dau­giau smagių pri­si­mi­ni­mų.

Istorijas siųskite e. paštu [email protected] ir adresu:

„Kauno dienos“ redakcija, I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas.