Apie delfinų, žirgų gydomąsias galias dažnas yra girdėjęs, tačiau ką žinome apie dar vieną alternatyvaus gydymo būdą – kaniterapiją, paprasčiau kalbant, gydymą bendraujant su šunimis? Džiugu, kad būtent kauniečiai tapo šio naujo gydymo metodo pradininkais, įsteigę Kaniterapinės pagalbos centrą.

Šunys kaip vaistai

Manote, kad juodas niufaundlendas, kurį kasdien matote TV3 vinjetėje, žaidžiantį su vaikais sniege, – užsienietis? Apsirikote. Šis dvejų metų įspūdingo grožio, dydžio ir draugiškumo šuo yra gimęs Kaune ir jo vardas Čika.

Keturkojė televizijos žvaigždutė dar įžymi tuo, kad nuo trijų mėnesių važinėja su savo šeimininke Lijana Ivanickiene ir jos bendraminčiais po įvairius senelių ir vaikų namus, suteikdami tų namų gyventojams ar globotiniams daug džiaugsmo ir kitų teigiamų emocijų.

Šunys, patys to nenujausdami, bet labai noriai dalyvaudami išvykose pas senelius ir vaikus, tapo naujo alternatyvaus gydymo – kaniterapijos dalyviais.

Pasikvietė į talką

"Mes, Kaniterapinės pagalbos centro nariai, jau ketverius metus lankomės su šunimis įvairiuose senelių ir vaikų namuose, suteikdami jų gyventojams daug teigiamų emocijų. Tačiau iki šiol neturėjome moksliškai pagrįstos vieno ar kito sveikatos sutrikimo gydymo metodologijos", – kalbėjo pirmojo Lietuvoje Kaniterapinės pagalbos centro įkūrėja Iveta Šikšniuvienė.

"Todėl, – tęsė ji, – pasikvietėme į talką LSMU Slaugos ir rūpybos katedros docentę dr. Viktoriją Grigaliūnienę, kuri drauge su savo studentėmis atliko minėtus mokslinius tyrimus ir netrukus žada parengti metodines šio naujo gydymo būdo priemones, orientuotas, visų pirma, į asmenis su išryškėjusia senatvine dimensija ir į įvairių negalių kamuojamus jaunuolius ir vaikus."

Senovės žynių stebuklai

"Kaniterapija? Ne, negirdėjau tokio gydymo. Kažkokia abrakadabra", – gūžtelėjo pečiais garbaus amžiaus moteris, laukdama eilėje prie chirurgo kabineto perrišti negyjančios žaizdos rankoje. O žilstantis gydytojas iškart suprato, apie kokį neįprastą gydymą kalbėjomės su senjore.

"Atsimenu vieną sovietmečio senioką, kurio žaizdą kojoje išgydė jo šuo, kasdien laižydamas sužalotą šeimininko galūnę. Suprantama, dabar tokie metodai nepriimtini, tačiau toks gydymas buvo žinomas dar senovės graikų žyniams – šie darydavo stebuklus, gydydami žaizdas anksčiau minėtu būdu. Vaistu greičiausiai tapdavo šunų seilėse esantis ypatingas fermentas, ardantis bakterinių ląstelių sieneles, – šunys juk patys išsilaižo savo žaizdas, tačiau galėjo būti ir paprasčiausia psichologinė įtaiga", – samprotavo gydytojas.

Gali aptikti vėžį

Chirurgo mintims pritarė dr. doc. V.Grigaliūnienė, drauge su savo studentėmis tyrinėjanti visiškai naują Lietuvoje alternatyvaus gydymo sritį – kaniterapiją, t.y. gydymą, kuriame dalyvauja šunys. Pasak pašnekovės, užsienyje atlikti tyrimai byloja, kad šuo tikrai turi gydomųjų savybių.

Pirmąją hipotezę medicinos istorijoje, kad šunys gali aptikti, pavyzdžiui, vėžį, pateikė Williamsas ir Pembroke’as 1989 m. Jie aprašė atvejį, kai moteris ryžosi atlikti odos tyrimus, pastebėjusi, kad šuo atkakliai uosto vieną kūno odos lopinėlį. Atlikus tos vietos odos tyrimus, moteriai buvo nustatyta piktybinė melanoma.

Vėliau ši Williamso ir Pembroke’o hipotezė buvo patvirtinta moksliniais tyrimais – dabar teigiama, kad šunys gali užuosti šlapimo pūslės, plaučių ir krūtų, prostatos, kiaušidžių ir odos vėžį.

Kaniterapija reikalauja specialistų

Dr. V.Grigaliūnienė pažymėjo, kad kaniterapija turi būti atliekama arba prižiūrima kvalifikuotų medicinos bei kinologijos specialistų su tokiam gydymo būdui tinkamais ir sertifikuotais grynaveisliais šunimis: Labradoro retriverių, samojedų ir pan. veislių atstovais.

"Šis gydymo metodas yra struktūruotas – vienas šuo dažniausiai priskiriamas vienam žmogui arba mažai žmonių grupei. Kitais žodžiais tariant, kaniterapija – profesionalus, moksliškai pagrįstas darbas su ligotais ar elgesio bei emocinių problemų turinčiais vaikais, suaugusiais žmonėmis. Kanitarapija ypač efektyviai gerina garbaus amžiaus žmonių atmintį, dėmesio koncentraciją. Džiaugiuosi, kad, įkūrus Kaniterapijos centrą Kaune, galime vystyti mokslinę veiklą kaniterapinės pagalbos srityje, kurti jos mokymų programas bei, remiantis mokslinių tyrimų rezultatais, pritaikyti metodines pagalbos priemones senjorams ir vaikams", – teigė pašnekovė ir kartu priminė, kad kaniterapija gali labai pasitarnauti šeimoms, kuriose auga hiperaktyvūs vaikai, autistai ir centrinės nervų sistemos sutrikimų turintys vaikai.

Pranoko direktorės lūkesčius

Kauno "Kartų namuose" jau ne pirmą dešimtmetį po vienu stogu draugiškai sugyvena aštuonios jaunos mamos su savo vaikučiais ir 32 seneliai. Anot šių namų direktorės Ilonos Veronikos Klimantavičienės, ji nelabai įsivaizdavo, kokia bus šiuose namuose gyvenančių senjorų reakcija į šunų augintojų ir jų keturkojų vizitą.

"Apsilankymo efektas buvo labai teigiamas – šypsojosi ir su šunimis bendravo net tie senjorai ir senjoros, kurie buvo linkę užsidaryti savyje, nerodyti emocijų. Bėgant mėnesiams, pastarieji mūsų gyventojai pradėjo artimiau bendrauti su savo likimo broliais ir sesėmis, laukti susitikimų su keturkojais, įsiminti jų vardus ir net parūpinti jiems vaišių. Ta draugystė su šitais lipšniais šunimis – tikras stebuklas", – tvirtino direktorė, vesdama į salę, kurioje susirinkę garbaus amžiaus žmonės laukė susitikimo su šunimis.

Puokštė kilmingųjų

Senolių akys atgijo, veiduose nušvito šypsenos, kai prasivėrė salės durys, ir tarpduryje pasirodė pirmieji laukti svečiai: ryzenšnauceris Dablis su šeimininke Kamile Ciechanavičiūte, Berno zenenhundė Čeri su Sonata Pravilioniene, samojedai Dunis su Dalia Mickiene ir Arktis – su Raimondu Vainikoniu, bobteilai Guri ir Geragera su Vytaute Matusevičiene, kokerspanieliai Eli ir ir Beti su Sonata Venckevičiūte ir Virginija Venckevičiene, niufaundlendė Čika su Lijana Ivanickiene, bobteilė Sera su Jūrate Paškevičiene.

"Lankytis su šunimis pas vaikus ir senelius pradėjome prieš ketverius metus, per šiuos vizitus įgijome daug praktinės patirties. Dabar nekantriai laukiame mūsų šios veiklos mokslinės metodikos, tačiau jau pačios galime konstatuoti kai kuriuos šio mūsų darbo, pavyzdžiui, su vaikais aspektus", – kalbėjo I.Šikšniuvienė.

Į svečius – lyg į parodą

"Jau įsitikinome, kad negali vienu metu vienoje patalpoje būti daug šunų ir vaikų – iškart kyla baisi sumaištis. Tad mes įleidžiame pas šunis po vieną vaiką – jie išsirenka šunį, su kuriuo labiausiai norėtų bendrauti. Taip vaikas, visų pirma, mokosi rinktis, o paskui, priklausomai nuo jo sutrikimo ar ligos, bendravimas su keturkoju vyks pagal parengtą metodiką", – aiškino Iveta, stebėdama, kaip "Kartų namų" senjorai noriai bičiuliaujasi su gerai dresuotais, psichikos testus išlaikiusiais veisliniais, puikiai prižiūrėtais (jie čia atvedami tarsi į parodą – išmaudyti, sušukuoti) šunimis.

Kai kurios šunų šeimininkės pasuko iš salės su savo augintiniais koridoriumi kambarių, kurių gyventojai dėl įvairių priežasčių negalėjo ateiti į susitikimo su keturkojais vietą, link. Netrukus samojedas Dunis su savo šeimininke mandagiai stabtelėjo prie kambario, kuriame gyvena senjora Palmyra, durų.

Palmyros metamorfozė

"Na, dar tokio gražuolio čia nebuvo. Tai gal ateisi čia, pas mane?" – nuoširdžiai pakvietė Palmyra samojedą Dunį, rodydama jam vietą šalia savęs, ant lovos. Baltas gauruotas milžinas nedelsdamas lengvai liuoktelėjo ant senjoros lovos ir pritūpė šalia juo susižavėjusios Palmyros.

"Iš kur tu toks, gražuoli?" – klausinėjo toliau senjora, glostydama Dunio baltą prabangų kailį.

"Iš Sibiro jis. Iš tolimojo Sibiro, – aiškino Dunio šeimininkė Dalia. – Tai klajoklių šuo. Jo protėviai tempdavo roges su kroviniais per sniegą. Todėl Dunio kailis labai tankus. Kai jis šeriasi, vilnas mėto – surenku, iššukuoju ir nunešu iškaršti, o paskui mezgu kojines."

"O, kaip įdomu", – nuoširdžiai stebėjosi Palmyra, klausydamasi Dalios ir glostydama šalia savęs draugiškai tupintį baltą milžiną.

Pastabios studentės

"Pirmą kartą ponia Palmyra net per slenkstį nenorėjo įleisti jokio šuns, o dabar ji laukia šių keturkojų lankytojų, kalbina juos, glosto ir, kaip sako "Kartų namuose" dirbantys žmonės, tapo labiau komunikabili. Kol kas tai dar neparemti moksliniais tyrimo rezultatais teigiami kaniterapijos rezultatai, tačiau netrukus šiuos stebėjimus mes apibendrinsime ir padarysime išvadas", – aiškino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Slaugos fakulteto studentė Donata Laurinavičiūtė drauge su moksladrauge Egle Jančauskaite atliekanti kaniterapijos mokslinius tyrimus "Kartų namuose".

Einant "Kartų namų" koridoriais, tai iš vieno, tai iš kito kambario girdėjosi džiugūs šūksniai, juokas, balsų gaudesys.

Įsmukome pro praviras vieno kambario duris pasmalsauti – prie čia gyvenančio uždaro būdo senjoro Kazio tupėjo Berno zenenhundė Čeri. Šis šveicarų darbinis šuo, nė iš tolo neprimenantis darbininko, traukė akį tankiu blizgančiu juodos spalvos kailiu, įspūdingu savo dydžiu ir romumu – Čeri lyg užhipnotizuota žiūrėjo į Kazio rankas. Mat senjoras, laukdamas susitikimo su Čeri, jau buvo nupirkęs jai sausainių, kuriuos ši, vos įsmukusi pro duris, užuodė esant stalčiuje.

Senjorai laukia naujakurio

"Galėtum pasilikti su manimi, gražuole, – įsivaizduoju, kaip būtų šilta šalia tavęs gulėti", – juokavo Kazys, vaišindamas sausainiais šalia jo lovos tupinčią Čeri.
Apkabinęs jos kaklą, senjoras prisiminė savąjį šunelį, kažkada gyvenusį su juo namuose. Kambario tarpduryje stabtelėjusi šių namų direktorė kraipė iš nuostabos galvą – tiek daug kalbančio, juokaujančio Kazio anksčiau ji nebuvo regėjusi.

Stebint, kokią teigiamą įtaką gyvenimo saulėlydį čia pasitinkantiems senjorams daro bendravimas su šunimis, "Kartų namų" direktorei, matyt, vėl teks paieškoti pamainos čia anksčiau daugybę metų gyvenusiam ir senjorus džiuginusiam keturkojui mišrūnui Arui.