Pereiti į pagrindinį turinį

Keturkojų sudužusių širdžių namai

2016-11-16 17:00

Per šešerius veiklos metus gyvūnų prieglauda "Penkta koja" po savo stogu buvo priglaudusi ne vieną tūkstantį šunų, kurių nė vieno ne tik nepražudė ar paliko likimo valiai, bet ir daugumai surado naujus namus ir šeimininkus. Kaip sekasi Kauno rajone, Linksmakalnyje, jau kelerius metus besikuriančiai moderniai prieglaudai ir jos globotiniams dabar?

Veža į prieglaudą

Vos įsukus į Linksmakalnį, šalia gerai visiems žinomos gyvūnų prieglaudos "Penkta koja" įvairaus dydžio, amžiaus, kailio spalvų šunis už pavadėlių vedžiojo gal kelios dešimtys moksleivių iš Šlienavos pagrindinės mokyklos ir Piliuonos gimnazijos. Mokiniai čionai atvyko su mokytojomis Bernadeta Brazaityte ir Asta Skatikiene vedami širdies, t. y. įgyvendindami Kauno rajono mokinių tarybos projektą "Atverkime širdis". Moksleivė iš Šlienavos Greta vedžiojo besilaukiančią šuniukų kalytę, kuri taps daug lėšų ir meilės pareikalausiančiu prieglaudos globotine.

"Kad jūs žinotumėte, kaip mums trūksta lėšų, darbo rankų, savanorių, specialistų pagalbos. Štai tos besilaukiančios šuniukų kalytės atsisakė jos buvę šeimininkai. Netrukus nelaimėlė atsives į šį pasaulį ne vieną ir ne du šuniukus, kuriuos reikės prižiūrėti, skiepyti, gal gydyti, o kalytę – sterilizuoti. Visa ši šeimynėlė pareikalaus ne tik didelių išlaidų, bet ir žmonių rankų. Viso to nereikėtų, jei kalytės šeimininkai būtų atsakingai elgęsi su auginamu gyvūnu. Tokių atvejų, deja, nemažėja", – apgailestavo "Penktos kojos" vadovė Agnė Volockytė, kartu pažymėjusi vis dėlto įvykusį pokytį – šunys dabar dažniausiai atvežami tiesiai į prieglaudą, o ne išmetami į gatvę.

Kad jūs žinotumėte, kaip mums trūksta lėšų, darbo rankų, savanorių, specialistų pagalbos.

Trūksta savanorių

Šiuo metu prieglaudoje gyvena pora šimtų įvairaus amžiaus (pusšimtis mažylių), dydžio, veislių ar beveislių šunų, kuriems prižiūrėti (priimti atvežamus naujokus, atiduoti priglaustuosius naujiems šeimininkams, vežti nelaimėlius pas gydytojus, slaugyti, vesti laukan, pašerti, plauti grindis, virti maisto, skalbti ir pan..) kasdien reikėtų bent 20 žmonių. Deja.

"Mes negalime sau leisti prabangos įdarbinti prieglaudoje dešimtis žmonių, nors dabar verkiant reikėtų dar bent kelių nuolatinių darbuotojų, nes labai trūksta savanorių. Beje, mums visai nesvarbu – vyras ar moteris, mergina ar vaikinas pasisiūlys savanoriauti. Svarbu tik viena – žmogus turi mylėti gyvūnus. Tuomet jis gebės su jais susitarti, nebijos susitepti rankų valydamas voljerą, vedžiodamas ar maudydamas šunis, juos šerdamas, kitaip prižiūrėdamas. Labai laukiame tų, kurie galėtų, pavyzdžiui, nuvežti šunelį pas gydytoją, mokyti, auklėti šunis. Žodžiu, reikalingi savanoriai atlikti vienokį ar kitokį jų širdžiai mielą darbą savaitgaliais ar darbo dienomis ir net po darbo valandų", – sakė A.Volockytė ir paprašė apsisprendusius padėti žmones paskambinti tel. 8 685 20 133, 8 685 42 471 arba parašyti e.paštas: [email protected].

Tikisi pagalbos

Anot A.Volockytės, prieglaudoje labai trūksta dresuotojo, kuris atvažiuotų bent kelis kartus per savaitę padėti socializuoti šunis, kurie bijo žmonių, mašinų ar atkakliai loja iki užkimimo, turi kitų psichikos sutrikimų. Žinoma, pirmą kartą užsukusiam į prieglaudą žmogui gali atrodyti, kad visų čia gyvenančių šunų psichika pakrikusi – taip garsiai jie, rodos, visi loja, tačiau ilgiau pabuvus tarp tarsi nesibaigiančios eilės voljerų, lojimas aprimsta ir nelaimėliai pradeda kaišioti tarp voljerų grotų letenėles, snukučius, vildamiesi būti paglostyti, pakalbinti, o gal ir paimti į naujus namus.

Per penkerius metus, kol vyko šio seno pastato rekonstrukcija, jo vidus pakito neatpažįstamai: įrengta beveik 70 voljerų su šildomomis grindimis, nuolydžiu vandeniui nutekėti, gultais. Pastate įrengtas vonios kambarys šunims maudyti, operacinė, maisto sandėliavimo patalpos, savanoriams – persirengimo kambarys, dušinė, lankytojų priėmimo kambarys, veikia nauja katilinė ir kitos patalpos. Žinoma, iki galutinio rezultato dar labai toli, nors jau dabar tenka mokėti didžiulius pinigus už šildymą, vandenį, elektrą. Dabar svarbiausi ne vidaus įrengimo darbai, o pastato teritorijos, kuri netrukus bus aptverta, tvarkymas, takų ir aikštelių įrengimas.

Būtent čionai turėtų būti perkeltas "Penktos kojos" filialas iš Garliavos, kur lauko būdose gyvena pusšimtis didelių šunų. Jei atsirastų kokia įmonė ar bendrovė, galinti padovanoti bet kokių statybinių medžiagų, paremti lėšomis, tą teritoriją, kurioje ketinama įkurdinti garliaviškius keturkojus nelaimėlius, būtų galima įrengti dar šiemet. Tai būtų puiki Kalėdų dovana prieglaudai ir keturkojams globotiniams iš Garliavos.

Nedovanoja nepilnamečiams

Nieko nenutuokiančiam apie kai kurių žmonių vartotojišką požiūrį į gyvūnus, keistai gali atrodyti "Penktos kojos" darbuotojai, nenorintys padovanoti šuns atėjusiam jo išsirinkti žmogui. Taip prieglaudos darbuotojus elgtis verčia karti patirtis.

"Kadangi pas mus dirbantys žmonės kasdien vedžioja, maitina šunis, plauna jų voljerus ir atlieka kitus darbus, natūralu, kad neblogai pažįsta savo globotinius, žino jų istorijas, būdo savybes, polinkius ir t.t. Tad suprantama, kad šie keturkojai tampa savi ir norisi juos atiduoti tik į jiems tinkamų šeimininkų rankas. Todėl mes nedovanojame šunų, pavyzdžiui, nepilnamečiams, nes šeimoje šuns, visų pirma, turi norėti tėvai, nes jie prisiima visą atsakomybę už gyvūną, jo išlaikymą ir priežiūrą, o ne vaikas", – aiškino aktyvi prieglaudos talkininkė Sandra Štabokaitė.

Kita šios prieglaudos darbuotojų nuostata – nedovanoti jaunų šuniukų itin garbaus amžiaus senjorams, nes šie nepagalvoja, kad šuniukas gyvens, pavyzdžiui, penkiolika metų. O kas globos šunelį, kai jo senas šeimininkas atguls į ligoninę, nebesikels iš lovos ar, dar blogiau, numirs? Tokių šunelių, kurie po šeimininko mirties tapo niekam nereikalingi, prieglaudoje yra ne vienas. Senjorams patariama rinktis brandesnio amžiaus šunelius, kurie žino, kas yra pavadėlis, pasivaikščiojimas, ką reiškia būti dėkingam jį išgelbėjusiam žmogui. Tokių nuostabių šunų prieglaudoje yra dešimtys.

Kaimo požiūris nekinta

Ar dovanoja "Penkta koja" šunis gyvenantiesiems kaime? Dažniausiai atsisako tai daryti. "Mes nenorime, kad mūsų globotiniai visam gyvenimui būtų prirakinami vos prie kelių metrų grandinės, taptų tik priedu prie tvarto. Nenorime, kad toks pasenęs gyvūnas būtų paprasčiausiai nušaunamas ar net pakariamas, o jei sunegaluotų ar būtų sužalotas, – paliktas likimo valiai, pasmerktas begalinei kančiai. Žinoma, ne visi šunys kaime taip gyvena, bet senas požiūris į gyvūną kaime keičiasi vangiai", – įsitikinusi Agnė.

O koks "Penktos kojos" požiūris į šeimininkus, kurie ateina išsirinkti šuns, su kuriuo gyvens nuomojamame būste? Atsakymas tokiems – ne. Mat buto šeimininkas, iš pradžių sutikęs priimti nuomininką su šunimi, šiam sugraužus grindjuostę ar pradėjus loti be savo šeimininko, nuomininkui pasiūlo atsisakyti šuns arba kraustytis iš buto. Tokiu atveju nuomininkas dažniausiai pasirenka būstą, o ne šunį – tai patvirtina ne vieno prieglaudos globotinio istorija.

Ieškantiesiems pikto šuns

Vis dar yra žmonių, kurie į prieglaudą ateina ieškoti pikto keturkojo namų sargo. Tokiems juokaujant pasiūloma kreiptis į saugos tarnybas, o ne į prieglaudą.

"Jei norima sargaus šuns, reikia eiti į veislyną ir, įsigijus tam tikros veislės šunį, ilgai ir atkakliai su juo dirbti. Tiesa, kažkada mes turėjome piktą, tiksliau, pakrikusios psichikos nedidelį šunį. Visus, kurie prašydavo pikto šuns, vesdavome pas tą nelaimėlį ir siūlydavome jį pasiimti – patiems jį atsirišti nuo būdos. Tada žmonės galvodavo, kad mes juokaujame. Bet mes nejuokaudavome. Mat nėra tokių šunų, kurie būtų visiems pikti, o tam, kurį mato pirmą kartą gyvenime, – ne", – aiškino Agnė ir kartu priminė, kad negalima norėti šuns, pavyzdžiui, vien dėl jo žydrų akių. Mat į prieglaudą yra patekęs ne vienas žydraakis haskis, nes jo šeimininkas nepasidomėjo šios veislės šunų ypatybėmis ir todėl nežinojo, jog tokiems šunims reikia didelio fizinio krūvio, kad jis nesiaubtų namų.

"Anglų buldogas niekada nebus jūsų bėgimo partneris, o haskis – nuolatinis televizoriaus žiūrėjimo bendrininkas", – patikino pašnekovė.

Pamokanti Džekio istorija

Džekį į prieglaudą atvežė jaunas vyras su mažamečiu sūnumi, kurio rauda, vedant šunį į prieglaudą, buvo nenumaldoma. Prieglaudoje tą dieną dirbę žmonės buvo sukrėsti tokio vaizdo, tačiau vyras ramiai pasakė: "Paverks ir nustos." Pildydamas šuns atidavimo į prieglaudą dokumentus, vardijo šuns atsisakymo priežastis: agresyvus, nesugyvenamas, pasprunka iš voljero, šeima išsikelia į kitą būstą ir pan.

Berniuko verksmas privertė prieglaudoje dirbančius žmones pasiteirauti vyro, ar buvo būtina vežti berniuką, kad jis dalyvautų atsisakant šuns. Berniuko tėvas ramiai atsakė: "Nebuvo kur jo palikti."

"Mes visko esame matę, bet toks suaugusiojo abejingumas mažam vaikui, esant itin jautriai situacijai, mus labai sukrėtė. Juolab kad ir tas šunelis, kurį pavadinome Džekiu, pasirodo, visai neagresyvus ir labai labai laukia jautraus naujo šeimininko, kuris nevers jo gyventi voljere", – kalbėjo Saulenė Taruškaitė-Vanebo, savanoriaujanti prieglaudoje.

Lentvario Panko metamorfozė

"Kai feisbuke pamatėme Lentvario hiena vadinto Panko nuotraukas, kvapą užėmė – gyvūnas jau buvo nebepanašus į šunį: beveik visiškai nuplikęs, sulysęs, šlubas, keliais išdaužytais – gal spyrio metu? – dantimis. Dėl šios priežasties ir atsitiktinio ėdalo jį kamavo virškinimo problemos. Panko, kuris gyveno prie vienos kebabinės, visi šalinosi, bjaurėjosi. Nelaimėlis, atrodo, buvo apsipratęs su raupsuotojo vaidmeniu ir niekaip nenorėjo patikėti, kad norime jam padėti", – pasakojo Saulenė.

Po pusmetį trukusio odos ir žarnyno negalavimų gydymo visų mylimas ir prižiūrimas Pankas prieglaudoje atsigavo, pamažu atgavo ramybę, pasitikėjimą mumis ir savimi, daug miegojo ir pagaliau atkuto, išgražėjo: atsiaugino kailį, tapo mielu, nors ir  šlubuojančiu šunimi. Dėl patirtų kančių ir niekinimo, kai  valkataudavo, Pankas tikrai nusipelnė geresnės savo gyvenimo antros pusės. Pankas nėra jaunuolis, bet jis vertas šilto kampo jūsų namuose. Ar priglausite šį buvusį kankinį, ar mylėsite jį? Jei taip, skambinkite į "Penktą koją".


Skaičiai ir faktai

* Linksmakalnyje "Penkta koja" savo veiklą pradėjo 2014 m.

* 2014 m. "Penktos kojos" globon pateko 646 šunys, iš kurių 446 dar tais pačiais metais buvo surasti nauji šeimininkai, o 66 keturkojai paklydėliai grąžinti namo.

* 2015 m. "Penktos koja" globojo 649 šunis, iš kurių 479 dar tais pačiais metais surado naujus šeimininkus, o 64 keturkojus paklydėlius grąžino į buvusius namus.

* 2016 m. statistikos dar nėra, tačiau jau dabar akivaizdu, kad šiemet į prieglaudą patekusių šunų skaičius perkops 700.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų