Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris ne vienus metus dirbęs Kaune, dabar kasdien skuba į tarnybą sostinėje.

Departamente jis atsakingas už viešosios policijos, kriminalinės policijos veiklos ir ikiteisminio tyrimo įgyvendinimo organizavimą sistemoje.

"Kauno dienos" pokalbis su E.Šileriu apie Kauną, permainas kriminalinės policijos darbe ir Lietuvą pasauliniame kriminogeniniame kontekste.

– Kauno policijoje dirbote ne vienus metus.

– Nuo 2000-ųjų septynerius metus dirbau Kaune. Čia praleidau jaunystės metus. Teko tirti automobilių vagystes. Tai buvo įdomus darbas, padėjęs giliau suvokti kriminalinę policiją ir kriminalinę žvalgybą, tik tuo metu tai vadinosi operatyvinė veikla.

Kaune nebuvo lengva dirbti. Natūralu, kad sunku dirbti, kur didesnis nusikalstamumas, kur daugiau iššūkių, tačiau ten greičiau mokaisi ir darai pažangą. Niekas neprieštaraus, kad Kaunas kriminogeniniu požiūriu yra sudėtingesnis miestas nei kiti. Vilnius taip pat turi savo specifiką. Tačiau Kaunas ir Vilnius – tie miestai, kurie  policijos darbui nurodo kryptį.

– Dabar daug kalbama apie pokyčius kriminalinėje policijoje, tačiau visuomenė dažnai nežino, kam jie reikalingi.

– Didesni pokyčiai kriminalinėje policijoje prasidėjo 2012 m., kai nuspręsta pakeisti darbo organizavimą. Šiandien yra trys Kriminalinės policijos lygiai: Kriminalinės policijos biuras, apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų kriminalinės policijos padaliniai ir teritorinių policijos komisariatų kriminalinė policija. Du pirmieji vykdo kriminalinę žvalgybą, o teritorinė kriminalinė policija dirba vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso įstatymu.

Kriminalinė policija turi du įrankius – baudžiamojo proceso kodeksą, kai rezultatas – baudžiamoji byla, o kitas – neviešas procesas, kuris gali net nenaudojamas byloje, o reikalingas – tai kriminalinė žvalgyba.

Sisteminiai, grupiniai, organizuoti nusikaltimai yra apskričių komisariatų specializuoto padalinio kompetencija. Organizuoto nusikalstamumo valdyba veikia visoje apskrityje ir visai nesvarbu, kokiame mieste įvykdytas nusikaltimas – Jonavoje, Kėdainiuose ar Kauno rajone.

O teritorinis komisariatas rūpinasi tik teritorijoje vykstančiais kriminaliniais nusikaltimais.

– Ar buvo perskirstyti ir trijų grupių darbai?

Mes darbus suskirstėme pagal nusikaltimų sunkumus – ką turi dirbti centras, ką apskrities padaliniai ir ką – teritoriniai.

Pavyzdžiui, nužudymų teritorinis policijos komisariatas netiria. Tai apskrities padalinio kompetencija. Ten yra geresni įrankiai, kompetencija, galų gale žmonės ten didesnius atlyginimus gauna, esame investavę į geresnę techniką. Teritoriniams policijų komisariatams palikti nesunkūs nusikaltimai.

– Nužudymai sukelia rezonansą, tačiau bendrame nusikaltimų kontekste užima mažąją dalį, o nesunkūs yra didžiausia nusikaltimų dalis.

– Vadinasi, iki 10 proc. nusikaltimų tiria apskritis, o 90 proc. tenka teritoriniams komisariatams. Kad lengviau būtų įsivaizduoti, patikslinsiu, kad beveik pusė visų nusikaltimų yra vagystės. Ne didelės ar kažkokios ypatingos, o paprastos vagystės. Smurtas artimoje aplinkoje – antras pagal populiarumą nusikaltimas – teritorinio komisariato atsakomybė. Nors didžiausias dėmesys į tuos sunkiausius nusikaltimu, nes jie aprašomi, sukelia rezonansą, tačiau skaudžiausia žmonėms – tai, kas vyksta kasdien.

Didžiausias krūvis tenka teritoriniams padaliniams. Natūralu, tačiau ten ir didžiausias darbuotojų skaičius. Be to, departamentas radikaliai supaprastino procedūras. Anksčiau paprastos vagystės pareiškimo priėmimas, dokumentavimas užtrukdavo iki 2 val., dabar tai užtrunka 20 min.

Daug vilčių dedame į technologines sistemas. Sausio pabaigoje startavo integruota baudžiamojo proceso sistema, kuri sujungė policiją, prokuratūrą ir teismus. Žinoma, reikalingas periodas, per kurį bus ištaisyti kilsiantys techniniai nesklandumai, tačiau tai vienas iš progresyviausių žingsnių, kuris palengvins visų trijų institucijų darbą.

– Nereikės nešioti popierinių bylų iš kabineto į kabinetą?

– Paprastai tariant, ikiteisminio tyrimo tyrėjas pradės bylą ir elektroniniu būdu ji keliaus per visas institucijas iki teismo, o teismo sprendimą pareigūnas galės gauti neišėjęs iš kabineto. Anksčiau reikėjo eiti pas prokurorą ar į teismą, o dabar panašiai kaip elektroninėje bankininkystėje – kelių mygtukų paspaudimu pareigūnas turės tai, ko jam reikia.

– Technologijos žengia į priekį, o ar pakanka mokymo procese įgytos policininko kompetencijos? Ar nėra atotrūkio tarp mokymosi proceso ir realaus veiksmo?

– Kai policijos akademija tapo Mykolo Romerio universitetu, policijos kvalifikacijai buvo suduotas smūgis, nes universitete pareigūnų mokymai užima tik mažąją dalį.

Prieš keletą metų policija nusprendė centralizuoti savo turimus mokymo resursus ir Mastaičiuose buvo įsteigta policijos mokykla. Klaipėdos, Trakų ir Kauno padaliniai buvo sujungti į vieną didesnę mokyklą ir šiandien šioje srityje matome pažangą.

– Kalbamės Policijos mokymo centre Kaune. Ko jau dirbantys pareigūnai čia mokosi?

– Ypatingai svarbu kvalifikacijos ruošime – kriminalinė policija. Iš esmės tai buvo pamiršta, nes daugelis dalykų yra įslaptinta ir negali dėstyti bendros kompetencijos universitete.

Kriminalinės policijos biure 2013 m. įsteigėme mokymo centrą Kaune, kurio tikslas, kad kiekvienas kriminalinės policijos pareigūnas bent kartą per metus čia atvažiuotų ir klausytų ne teorinių paskaitų, o vykdytų praktines užduotis: kaip realiai tirti nusikaltimus, kaip sekti, kaip patekti, kaip klausyti pokalbių, t. y. visų slaptų gudrybių, kurias daro kriminalinė policija. Šią praktiką nusižiūrėjome iš Vokietijoje, Skandinavijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose esančių mokymo centrų.

– O užsiėmimų lektoriai?

– Čia nėra dėstytojų, paskaitas skaito praktikai. Kai atėjote, matėte Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininką Giedrių Skladą. Jis šiame mokymo centre yra instruktorius. Mes specialiai komandiruojame žmogų. Jis galbūt neturi pedagoginių žinių, bet jis turi praktikos. Atvažiuoja autoritetingi pareigūnai, kurie turi ypatingos patirties. Tam tikra prasme nukenčia čia dėstančio pareigūno darbas, tačiau mes matome naudą bendrai sistemai.

– O pareigūnų, galinčių dalytis patirtimi, netrūksta?

– Mes atrinkome geriausius darbuotojus ir tokių turime 30–50. Skaičiuojame, kad bet kuris iš jų turi bent kartą per dvejus metus atvažiuoti čia dviem mėnesiams. Jei per dažnai, tada jau nukentės tiesioginis darbas, tačiau kartą per dvejus metus ir jam pačiam yra naudinga. Dėsto, perduoda patirtį ir taip pat įsigyja draugų. Ateityje lengviau bendradarbiaus su kitais regionais.

– Grįžkime į Kauną. Kaip jis atrodo bendrame Lietuvos kriminaliniame kontekste?

– Su Kaunu esu pažįstamas šešiolika metų. Gyvenu Kaune ir kasdien važinėju į Vilnių, į darbą. Tikrai yra ką palyginti ir matyti didelė pažanga. Ji pastebima ir visoje Lietuvoje.

Nėra taip, kad saugiau kažkuriame kitame mieste, o Kaune – ne. Saugumo lygis visur yra ganėtinai panašus. Sakoma, kad nėra didesnio melo už statistiką. Vienu atveju galima pasakyti, kad Kaunas pats saugiausias miestas, o kitu – atvirkščiai.

Objektyviai vertinant, progresas padarytas milžiniškas ir miestas tikrai yra saugus. Visa Lietuva yra saugi.