Aplankyti dar nematytų kraštų šį pavasarį išsiruošė KTU pramonės dizaino inžinerijos ketvirtakursis Linas Nazarenka, išvykęs trijų mėnesių praktikai į vieną Portugalijos ne pelno siekiančią organizaciją.

– Ar pagal „Erasmus+“ programą išvykote pirmą kartą?

– Universitetas atvėrė man naujus horizontus ir galimybes, kuriomis noriai naudojuosi. Tad tai mano antroji išvyka. Pirmą kartą buvau Airijos Limeriko universitete, man ten labai patiko. Ryžtis šiam nuotykiui paskatino draugai, parodę gerą pavyzdį. Kaipmat juo užsikrėčiau ir nė kiek nesigailiu.

– Kodėl pasirinkote kaimą Portugalijoje?

– Buvau lankęsis viename didmiestyje kaimyninėje Ispanijoje, o Portugaliją ir jos žmones nusprendžiau pažinti per kaimo vietoves. Tad radęs pasiūlymą atlikti praktiką Portugalijos pietuose įsikūrusiame nedideliame miestelyje Mesežanoje, ilgai nedvejojau.

Organizacija pasirodė daug žadanti, darbuotojams suteikianti visišką laisvę daryti ir kurti tai, ką norime. Mane konsultuoja, sulaukiu vertingų patarimų ir gaunu galimybę išmokti dirbti su specialiais įrenginiais.

– Kokia veikla užsiima įmonė, kurioje atliekate praktiką?

– Organizacija „Buinho“ vykdo smulkius projektus, orientuotus į provincijoje užaugusį jaunimą, dažniau besirenkantį „juodus“ darbus. Įmonės misija – skatinti jaunimą ne tik užsiimti ūkininkavimu, bet ir ugdyti talentus.

Viena mano užduočių – sugalvoti ir pagaminti lengvai surenkamo reflektorinio (Niutono) teleskopo prototipą, suprojektuoti fokusavimo įrenginį, kurį būtų galima pristatyti vietinei mokyklai. Taipogi ruošiu erdvinius brėžinius spausdinimui ar frezavimui specialiomis CNC staklėmis. Teko suprasti ir visą veikimo principą bei išmokti naudotis kitais įrenginiais.

– Kaip įmonės vadovas vertina jūsų atliekamą darbą?

– Vadovas retai būna su mumis, tad didžiąją dalį laiko dirbame savarankiškai. Jis mus konsultuoja ir pataria, kuria linkme judėti toliau.

Šis projektas bus ir mano baigiamasis darbas, tad stengiuosi įgyvendinti kuo paprastesnį teleskopo paruošimą transportavimui, išardymą. 

– Kaip tave sutiko kiti įmonės darbuotojai? Ar jie draugiški?

– Kolektyvą sudaro užsieniečiai: ispanai, belgai, italai, tik viršininkas portugalas. Su jais ne tik dirbu, bet ir gyvenu. Esame tarsi didelė šeima, gyvenanti erdviame, jaukiame name. Toks gyvenimo stilius manęs nė kiek nebaugino, nes jau turėjau gyvenimo bendrabutyje patirties, tad greitai pritapau ir čia. Vienintelis skirtumas tas, kad kolektyvas viską daro kartu: gamina valgyti, eina pasivaikščioti. Bet ilgainiui ir prie šių pietietiškų įpročių pripratau. Pagal „Erasmus+“ programą čia yra atvykęs ir studentas iš Ispanijos.

– Ar pavyko susirasti vietinių draugų? Ką dažniausiai veikiate savaitgaliais ar vakarais po darbo?

– Gerai sutariu tiek su kolegomis, tiek su naujai sutiktais vietiniais draugais. Dirbu laisvu grafiku, tad susiplanuoju laiką, kaip man patogiau. Kolegos mėgsta ramesnį pasisėdėjimą bendraujant, bet man labiau patinka aktyvesnis laisvalaikis, todėl daugiau sportuoju: bėgioju, važinėju dviračiu. Patinka pažinti naujas apylinkes, jas fotografuoti. Fotografija – mano hobis, tad stengiuosi gerinti ir šiuos įgūdžius.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai nuvykus į Portugaliją? Ar tokią šalį ir įsivaizdavote?

– Kadangi jau anksčiau teko bendrauti su portugalais, įsivaizdavau šią šalį su draugiškais ir paslaugiais žmonėmis. Mano lūkesčiai pasitvirtino. Išėjus iš Lisabonos oro uosto bilietų automate reikėjo nusipirkti metro bilietą, ko iki šiol nebuvau daręs. Sutikta vietinė porelė, nors ir nekalbėjo angliškai, man mielai pagelbėjo įsigyti norimą bilietą. Ne ką mažiau paslaugus pasirodė ir kiosko pardavėjas, kuriame telefonui pirkau SIM kortelę.

– Ar šilti Portugalijos orai netrukdo darbui ir nevilioja mieliau leisti laiką gulint paplūdimyje?

– Oras čia puikus beveik kasdien. Mūsų gyvenvietė nuo vandenyno nutolusi apie 30 kilometrų, todėl drėgmė nejaučiama, o nuo jūrinių vėjų apsaugo kalvos, tarsi izoliuodamos šį kraštą. Šiuo metu temperatūra dienomis pakyla iki 26-28 laipsnių, tad jau darosi karšta.

Geras oras visai netrukdo dirbti, nes namuose yra rami aplinka, nesunku susikaupti. O gulėti saulėje manęs visai netraukia, kai aplinkui pilna neapžiūrėtų vietų, tarp kalvų ir laukų išsibarsčiusių griuvėsių.

Jiems nereikia sukti galvos, ar rūsyje bus pakankamai sukaupta bulvių ir kitų atsargų žiemai. Šis požiūris persidavė ir šiuolaikinėms kartoms.

– Ar patinka portugalų virtuvės maistas?

– Maistas Portugalijoje – nuostabus. Čia itin populiarios jūros gėrybės, kurioms dažniausiai neatsispiriu ir aš. Ne ką mažiau mane žavi ir padažai, kuriais portugalai gardina savo patiekalus. Parduotuvėse siūloma labai plati Viduržemio regionui būdingų prieskonių įvairovė, bet pieno produktų asortimentas yra gerokai kuklesnis už siūlomą Lietuvos prekyboje.

– Kuo portugalai skiriasi nuo lietuvių?

– Portugalai yra geriau nusiteikę, mėgaujasi gyvenimu, ypač kaimo žmonės. Manau, tam įtaką daro ir klimatas. Lietuviai nuo seno vasaromis dirbo, kad išgyventų žiemą, todėl ir charakteris toks: nuolat skubantys, susirūpinę, nepatenkinti. Tuo tarpu pietiečiai bet kada gali nusiskinti šviežių pomidorų, apelsinų ar kitų visus metus derančių vaisių. Jiems nereikia sukti galvos, ar rūsyje bus pakankamai sukaupta bulvių ir kitų atsargų žiemai. Šis požiūris persidavė ir šiuolaikinėms kartoms. Portugalai ramiai nusiteikę net ir dabar, kai visas pasaulis skuba gyventi.

– Ką patartumėte studentams, dar tik galvojantiems apie „Erasmus+“ siūlomas galimybes?

– Neišbandęs – nesužinosi, todėl patariu nelaukti, o eiti ir daryti. Norinčių palikti namus ir išvykti svetur studentų nėra tiek daug, tad atsiveria tikrai plačios galimybės. Juk suteikiama proga aplankyti svajonių šalį, pajusti visai kitokį gyvenimą, pažinti naują kultūrą. Net ir pragyvenimui skiriamas finansavimas, tad nėra ko delsti. Patariu greičiau nerti į neišdildomus nuotykius su neįkainojama patirtimi.