Pereiti į pagrindinį turinį

Kultūros lenktynės: tarp estetinių sprendimų ir viešosios nuomonės

Tęsdamas meno kūrinio viešojoje miesto erdvėje temą kalbinu Tadą Vosylių – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto 3D meno objektų studijų programos vadovą, skulptorių ir medijų menininką, kurio kūrinių dažnai išvysite netikėtose Kauno vietose.

Ne vieno įvertinimo sulaukęs T. Vosylius sako labiausiai norėtų kurti inkognito, kad jo darbai susigyventų su vieta ir žmonėmis be išankstinės reklamos. Ne vieno įvertinimo sulaukęs T. Vosylius sako labiausiai norėtų kurti inkognito, kad jo darbai susigyventų su vieta ir žmonėmis be išankstinės reklamos. Ne vieno įvertinimo sulaukęs T. Vosylius sako labiausiai norėtų kurti inkognito, kad jo darbai susigyventų su vieta ir žmonėmis be išankstinės reklamos. Ne vieno įvertinimo sulaukęs T. Vosylius sako labiausiai norėtų kurti inkognito, kad jo darbai susigyventų su vieta ir žmonėmis be išankstinės reklamos.

Šį kartą išsamiau pristatau keturis skirtingus ir daug dėmesio sulaukusius T. Vosyliaus darbus: „Taurą“, „Lenktynes“, „Žveją“ ir „Tinklą“. Kviečiu jus šiuo Kauno maršrutu kartu pakeliauti po menininko kūrybos pasaulį. Maršrutas atspindi ne tik menininko idėjų įvairovę, bet ir nuolat besikeičiančią miesto erdvę, kurioje šie kūriniai įgauna vis naujų prasmių ir sąveiką su aplinka, intriguoja išraiškos būdais, pabrėžia žmogaus ir miesto ryšį.

T. Vosyliaus kūriniai niekada nesikartoja. Kiekvienas atrodo tarsi sukurtas skirtinga technika, naudojant bent šiek tiek kitokių medžiagų – dervą, betoną, metalą. Parodose autoriaus kūriniai jus pasitiks garso, vaizdo ir šviesos efektais. Pokalbio metu paliečiama viešo meno diskurso tema, kurioje menininkas tampa ypač pažeidžiamas, nes jo kūriniai kasdien naujai matomi ir vertinami.

Viešosios erdvės skulptūrų kūrimo metodų yra daugybė. Vieni menininkai daugiausia dėmesio skiria formos, spalvos ir stilizacijos deriniui, ieškodami harmoningos visumos. Kiti giliau analizuoja medžiagą, siekdami atskleisti idėją per nestandartinius medžiagos ir vietos sąveikos sprendimus. Treti koncentruojasi į techniką – į tai, kaip medžiaga apdorojama, kaip skulptūroje naudojamos įpjovos ar išpjovos, kaip atsiskleidžia jos faktūra ir tekstūra. Kažkam svarbiausia yra turinys – literatūrinio šaltinio interpretacija ir veikėjo, kuriam skirta skulptūra, vaizdavimas su jam būdingais aplinkos daiktais ar istorijos elementais. Kiti kūrėjai siekia konceptualizmo, pabrėždami ne pačią formą ar medžiagą, bet idėją, kurią skulptūra turėtų perteikti. Tokiais atvejais kūrinys tampa intelektualine provokacija, o jo suvokimas priklauso nuo žiūrovo gebėjimo įžvelgti gilesnę prasmę.

Yra ir tokių menininkų, kurie orientuojasi į sąveiką su žiūrovu, kurdami interaktyvias skulptūras, kurios reikalauja aktyvaus dalyvavimo arba keičiasi priklausomai nuo aplinkos ar laiko. Galiausiai kai kurie kūrėjai renkasi socialinį meną – skulptūras, kurios reflektuoja aktualias visuomenės problemas, kvestionuoja politinius ar kultūrinius reiškinius, siekia sukelti diskusijų ir skatinti pokyčių.

T. Vosylius, formuodamas galutinę kūrinio versiją, kuria ne vieną eskizą, apmąsto skirtingų medžiagų panaudojimo variantus, išbando atskirų detalių segmentus, prieš sujungdamas juos į vientisą objektą. Kūryba jam – ne tiek mąstymo procesas, kiek emocijų paieška. Pagrindinį dėmesį dailininkas sutelkia į emocijų perteikimo stiprumą. Jo nuomone, geras kūrinys yra tas, kurį kiekvienas gali pajusti, išgyventi ir suprasti. T. Vosylius moka išlaukti, kai vieta tarsi pati įsitraukia į dialogą su menininku ir pakviečia miesto žmonėms papasakoti apie meną – kas jis iš tikrųjų yra, kaip jis turėtų būti ne tik įžvelgiamas, regimas, suvokiamas. Kaip meno kūriniai atsiranda mieste? Reikia suprojektuoti idėją, kuri bus įkūnyta formoje, ir tarsi perkonstruoti erdvę, kurią koreguos joje atsiradęs meno objektas.

Parodoje meno kūrinai gali pabūti mėnesį du, dingti ir niekas jų gali neprisiminti, o gal ir kalbėti apie tai dešimtmečiais, ypač jei tokios parodos – tiek apie idėjos, tiek formos koncepcines naujoves. Tačiau jos retos. Dažniausia parodose autoriai keičia vienas kitą greitesniu ritmu ir nieko naujo neįvyksta. Žinoma, paroda gerai, nes gali saugiai pasitikrinti savo kūrinio plastines galimybes ir komunikacijos su publika galimybes prieš įžengdamas į miestą. Čia kūrinys lieka ilgam.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Tadai, ar menininkas, kurdamas viešosioms erdvėms, netampa tarsi kūriniu, kuris demonstruojamas tam, kad sugertų publikos reakcijas ir komentarus? Ar neatrodo, kad, prieš instaliuodamas kūrinį, jis turėtų rimtai apmąstyti, kaip konceptualiai integruoti publikos reakciją į savo darbą? Kitą vertus, jei nuolat apie tai galvosi, kur tuomet vieta kūrybos polėkiui?

– Šiuo atveju atsakomybė yra svarbiau už polėkį. Jis lieka mano mintyse. Tai smagiausios minutės. Paskui prasideda skaičiavimai, brėžiniai, kiti smagūs vargai. Tik po jų sužinai, ar buvo verta įgyvendinti sumanymą. Esu Kauno mieste įgyvendinęs daug projektų, tačiau kiekvienas iš jų turėjo subręsti ir pareikalavo iš manęs visų jėgų. Deja, kai kurių projektų techninį atlikimą perleidau rangovams ir rezultatai pasikeitė ne į gerąją pusę. Todėl nesigailėčiau, jei jų nebūtų buvę.

– Ar galvoji apie tikslinę grupę, kuriai skiri savo kūrinį? Juk retai būna, kad kūrinys patinka visiems. Visi turi savo išskirtinių, kaip jiems atrodo, lūkesčių, vertybių ir kultūros suvokimo būdų. Kokią žinutę sieki perduoti, kad ji pasiektų būtent tą publiką, kuri palaikytų kūrinio dialogą su aplinka?

– Žiūrovo tolerancija meno kūriniui išauga palaipsniui, nes ji dažnai priklauso nuo asmeninės patirties, individualių vertybių. Kai žiūrovas nuolat susiduria su meno kūriniais ir jų interpretacijomis, jis pradeda geriau suprasti skirtingas meninės išraiškos formas, skirti tiesioginę ir perkeltinę prasmę. Tačiau jo meno supratimas ne visada progresuoja tuo pačiu tempu – jis gali sustoti arba net pasikeisti priklausomai nuo asmeninių įvykių, socialinių pokyčių ar kultūrinių tendencijų įtakų. O tūlas praeivis neretai remiasi dalykais, kuriuos matė kitose vietose.

Vienuose miestuose galbūt puikiai dera skulptūrinės miniatiūros ar bareljefai, o kituose – blizgantys neonai ar didžiulės plieno konstrukcijos, kurios intriguoja ir provokuoja. Tačiau aš visada remiuosi vietos kontekstu, nes jis yra esminis kuriant prasmingą meno kūrinį. Socialiniai tinklai ir žodžio laisvė gali būti laikomi nuomonės formuotojais, tačiau tikrasis konteksto pajautimas ir žinojimas, kokią pasaulinę praktiką galima taikyti kitoje vietoje, o kurios neverta, leidžia žmogui geriau interpretuoti matomą meno kūrinį. Kiekviena erdvė turi savo unikalią istoriją, kultūrą ir socialinę dinamiką. Šį visuma daro įtaką žiūrovų reakcijai į meno kūrinius. Tai, kas veikia viename kontekste, gali būti visiškai nepriimtina kitame. Minėtos įžvalgos padeda man sukurti darbų, kurie ne tik kalba apie bendras temas, bet ir yra jautrūs konkrečiai aplinkai, kurioje jie gyvuoja. Taip mano kūriniai gali sukurti gilesnį ryšį su žiūrovais, skatindami juos reflektuoti savo santykį su erdve, kultūra ir pačiu menu. Kiekvienu nauju projektu peržvelgiu senus įsitikinimus, ieškau naujų formų ir idėjų, kurios galėtų prasiskverbti į žiūrovo sąmonę ir paveikti jo toleranciją, supratimą apie meną.

Kauno žiedų istorijos

Sustojame pirmoje ekskursijos vietoje – Muravos žiede, ties Tauro skulptūra. Čia Kauno vartai, miesto pradžia ir pabaiga. Ypatinga vieta. Kaip ir Tauro skulptūros istorija. Paklaustas, kaip kilo būtent ši idėja, T. Vosylius atsakė, kad 2020-aisiais buvo paskelbtas konkurso „Kauno akcentų“ kvietimas siūlyti idėjas Kauno žiedinėms sankryžoms, kuris atvėrė galimybę kūrėjams prisidėti prie miesto viešųjų erdvių įženklinimo. Tauro idėją pasiūlė pati vieta. Muravos sankryža buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai viena judriausių miesto vietų, kurioje skulptūra galėtų tapti išskirtiniu akcentu, pritraukiančiu praeivių dėmesį ir kviečiančiu juos apmąstyti tai, kas juos supa.

Kūrinys netikėtai tapo visuomenės žaibolaidžiu, o visi kiti klausimai, susiję su šiuolaikinės skulptūros verte, nustumti į kultūros šalikelę.

Atėjo Tauro pristatymo diena. Žiniasklaida sumirgėjo antraštėmis ne prasčiau nei autoriaus skulptūra veidrodinėmis briaunomis:

„...Penktadienio rytą veidrodžiais sutviskėjo Muravos sankryža. Į Kauną atvykstančius svečius ar namo grįžtančius kauniečius iš tolo pasitinka miesto simbolis – Tauras...“

„...Prie įvažiavimo į Kauną išdygo didelis blizgantis akcentas – miesto simbolio Tauro skulptūra...“

„...Menininko Tado Vosyliaus kurtas naujasis Kauno miesto simbolis – Tauro skulptūra, iškilusi Muravos sankryžos prieigose, ties įvažiavimu į miestą Savanorių prospekte, išjudino socialinių tinklų erdvę...“

Kauno pradžia ir pabaiga. Automobilių salonai ir servisai, degalinės, užkandinės, reklamų skydai, tam tikra dvasinė ertmė. Primenu – Tauras nebuvo miesto užsakymas. Toks įvaizdis lydi kūrinį dėl jo heraldinės reikšmės ir socialinių tinklų sukeltos isterijos. Tauras – žinomiausias Tado kūrinys, kuriam labiausiai nepasisekė.

Tinkamai įgyvendinti kūrinį viešojoje erdvėje gali nepavykti dėl trijų dalykų: jis iškyla ne toje vietoje, panaudojamas ne tas vizualinis sprendimas arba kūrinys nesukuria ryšio su vietos bendruomene ir kontekstu, neatliepia kultūrinių ar socialinių aplinkybių, dėl to prarandama jo reikšmė ir poveikis. Šį kartą aplinkybėmis tapo pasirodymo laikas ir žiniasklaidos pasigautas socialinių tinklų komentaras, esą šis Kauno akcentas primena skulptūros Krasnodare, Rusijoje, projektą. Negana to, jis neva specialiai pristatytas visuomenei vasario 24-ąją – karo Ukrainoje metinių dieną.

Pasidomėjau išsamiau. Minėto rusiško analogo dizainerė kūrė skulptūros, vaizduojančios jautį su kamuoliu projektą, kuri galbūt bus kada nors realizuota. Jautis – vietinio futbolo klubo simbolis. Skulptūra planuojama gaminti iš plastiko, su vidiniu apšvietimu, būtų galima patekti į jos vidų. Šis projektas tėra padidintas suvenyras, kuriame grubiai stilizuota gyvūno forma konstruojama iš paprastų geometrinių plokštumų. Dizainerė nesistengė ar nesugebėjo stilizuoti formos, o jos pasirinktas naivus ir hiperbolizuotas natūros imitavimas vadintinas kiču. Riba tarp kičo ir poparto, naudojančio stilizuotą efektingą pateikimą, – labai siaura. Esminis skirtumas toks, kad kičą kuriantis niekada nesukurs gero poparto.

Kita kritikos banga kilo dėl veidrodinių briaunų paviršiaus modeliavimo. Kritikai teigė, kad tai tiesiog dirbtinio intelekto sukurta skulptūra. Manau, šiuo atveju Tauras, kaip Kauno simbolis, neatitiko daugumos miesto gyventojų estetinių lūkesčių – veikiausia jie pasigedo abstrahuoto ir apibendrinto silueto, labiau realistinės plastikos, simbolis pasirodė pernelyg dekoratyvus.

Simbolio esmė – kalbėti apie istoriją, kuri apima daugiau nei pats simbolis. Heraldinis Kauno tauras mums užsimena ne tik apie Kauno herbą, bet ir miesto įkūrimą, kitas svarbias datas. Šis simbolis tapo visuotinis – jį regime ant vėliavų, proginių diplomų, suvenyruose ir pan. Herbas – ne paprasta emblema, o pagal tam tikras gana griežtas heraldikos taisykles sukurtas ženklas. Raudoname skydo lauke stovintis sidabrinis tauras su auksiniu lotynišku kryžiumi tarp ragų Kauno herbe atsirado nuo XV a. pabaigos, taigi mena Vytauto Didžiojo valdymo laikus.

Jei T. Vosylius būtų sukūręs skulptūrą iš kažkada jo pamėgto deguto, tuomet galėtume kalbėti apie reprezentacinio konteksto neatitikimą. Šiuokart viskas įvyko banaliau – įkyrios pseudodiskusijos ir replikos, debatai apie nieką skulptūrą užkėlė ant jai svetimo ir nereikalingo politizuoto pjedestalo.

Juokinga buvo skaityti komentarus, kurių dominuojančios temos – kuri partija, kuri sostinė – laikinoji ar dabartinė, jų esami ir buvę merai geresni. Taip kūrinys netikėtai tapo visuomenės žaibolaidžiu, o visi kiti klausimai, susiję su šiuolaikinės skulptūros verte, buvo nustumti į kultūros šalikelę.

Riba: "Tauras" pasitinka atvykusiuosius į Kauną ir išlydi išvykstančiuosius. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Tadai, kaip pats apibūdintum šią kryžkelę, į kurią pateko Tauras?

– Jeigu atsuktume visą skulptūros istorijos laiką atgal, atsižvelgus į visas nuomones dėl Tauro, reikėtų daryti iškamšą, kuri gerai matytųsi tik iš tam tikro kampo, kaip įprastai atrodo tokio tipo proginės stovylos. Teisingiausia būtų kurti realistiškai ir uždėti kailį. Šiame sprendime visuomenei pristatau jų pačių pamirštą susikalbėjimo ir tarpusavio atpažinimo priemonę, kurią jie naudojo nuo olų piešinių laikų. Akmens amžiaus žmonės sugebėjo labai tiksliai keliais brūkšniais ir viena linija atvaizduoti aplink lakstančius gyvūnėlius. Vėliau atsirado įrankių, tad skaptuodavo juos iš akmens, dar vėliau pradėjo lieti metalą. Tam prireikė lipdybos.

Technologijos vystosi ir savo ruožtu diktuoja įvairesnių sprendimų, tačiau simbolio schematiškumo ir konteksto svarba išlieka. Skulptoriaus tikslas yra pagauti norimą simboliu paversti motyvą, abstrahuoti jį padarant hiperatpažįstamą. Aš, kaip ir olų piešėjas, sprendžiu tas pačias daikto, reiškinio identifikacijos problemas. Tačiau, skirtingai nei anų laikų kolegos, motyvą perkeliu į trimatę, judančią, aktyvią informacinę erdvę. Mano ola didesnė. Tauro skulptūra taip pat komunikuoja, iš skirtingų žiūros kampų stebi pravažiuojančius, pasitinka ir išlydi miestiečius ir jų svečius, t. y. dirba reprezentacinį darbą. Nuėjau ilgą bandymų kelią derindamas kiekvieno segmento plotį, siaurumą, ilgį, pokrypio kampą, plokštumos santykį su važiuojamąja gatvės dalimi. Vienintelis ryškesnis efektas tėra skulptūros paviršiaus žaižaravimas šioje reklaminėje vietoje. Jo paskirtis – sukurti atsvarą šalia esančioms reklamoms ir blykčiojančių ekranų vizualiniam triukšmui.

Tai nėra dirbtinio intelekto kūrinys. Kompiuteris man padėjo suprasti kiekvieną sumodeliuotą elementą atskirai ir jų sekas, objekto padėtį teritorijoje. Sukūriau daugybę modelių, kad suprasčiau ne tik tai, kaip atrodo pats žvėris, bet ir koks bus jo santykis su pravažiuojančiais vilkikais ir mažesniais automobiliais. Dirbau labai daug ir intensyviai – susiprojektavau specialias stakles, o eksperimentuodamas įlindau į skolas. Nepaisant to, kad skulptūros gamybos ir pastatymo kaina buvo didelė, mano honoraras nepadengė proceso metu atsiradusių papildomų išlaidų. Juk, statydamas tokio dydžio objektą, tiriu, ar jis atlaikys vėją, ar šio daugianario siūlės gerai susivirins, kurioje vietoje bus reikalingi varžtai, o kur – konstruktyvo sąramos ir pan. Aš kūriau simbolį, kad apibendrinta forma sustiprintų jo heraldinį poveikį ir sykiu ribotų nuo konotacijų.

Meno žiedai ir vaisiai

Vėl istorinis sutapimas. Tauras pasaulį išvydo per karo Ukrainoje metines, o bėgančių žirgų „Lenktynės“ Pilies žiede, pasak Tado, atsirado likus kelioms savaitėms prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą. Su menininku juokaujame, kad jis turbūt kitaip laiką skaičiuoja...

– Jūs, menininkai, tarsi neprisirišate prie datų, įvykių. Nors ir kuriate tam paminėti skirtus kūrinius, bet akivaizdu, kad laiką skaičiuojate kitaip. Štai mes kalbame: „...popiežius buvo atvykęs“. – „Kuris? Tas ar šitas?“ – „Šitas.“ – „T. y. ne tas, kur aname amžiuje?“ – „Ne – jau šitame...“

– Datomis ir įvykiais laiką matuoja visuomenininkai, o menininkai gyvena procesu. Visai nesvarbu, kuri diena. Kai esi įsitraukęs į gamybos procesą, jos susilieja – nebelieka nei pirmadienio, nei sekmadienio. Politikai mąsto apie viešinimo datą, o menininkas siekia realizuoti idėją.

– Pilies žiede matome 25 žirgais jojančių raitelių figūrų siluetus, išpjautus iš rūdinto plieno. Imponuoja šis futuristiškas, nesibaigiantis judesys. Kaip gimė mintis sinchronizuoti raitelių figūras su automobilių eismu?

– Ši kompozicija yra didžiausia kada nors mano sukurta, skaičiuojant plotą. Pilies žiede, kaip ir Muravos žiede, reikėjo spręsti tą pačią problemą – prisitaikyti prie šalia esančių reklamos stendų. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo sukurti skulptūrą, kuri ne tik atrodytų estetiškai, bet ir galėtų prisitaikyti prie chaotiškos aplinkos. Svarbiausia šioje koncepcijoje – ne atskiri žirgai, o jų ritmas ir judesys. Taip skulptūra tampa ne tik statiniu objektu, bet ir interaktyviu menu, kuris atspindi miesto dinamiką, o žiūrovas tampa šios kūrinio dalimi, patirdamas meną ne tik vizualiai, bet ir emociškai.

– „Lenktynės“ skiriasi nuo tavo ankstesnės kūrybos. Atrodo, kad neprisiriši ir prie formos. Ar stilistikos, technikos, medžiagos naudojimo išskirtinumas, atpažįstamumas tau nesvarbu? Kalbu ne apie savęs reprodukavimą, tačiau apie tau patinkančios išraiškos priemonės pritaikymą kitoje medžiagoje. Tarkime, atradai veidrodinius blikus ir juos išvystame skulptūroje, sukurtoje iš stiklo, plastmasės ar deguto.

– Aš darau tai, kas man įdomu, siekiu išbandyti ką nors naujo. Negaliu be naujovių, norisi atradimų. Savo darbų neklonuoju ir netiražuoju. Nesiekiu atidirbti manieros. Jei gaučiau oficialų Tauro užsakymą – jis vėl būtų kitoks. Eksperimentuoju ne su forma, o su vieta ir norima pasiųsti žinute. Tik tada galvoju apie priemones – iš ko ir kaip tai būtų įgyvendinta. Mano kelias – ne loginis, o jutiminis. Vienu tarpu naudojau degutą, bet ne dėl jo paties, o dėl to, kad tam tikru momentu jis tiko. Štai 2019 m. meno mugėje „ArtVilnius“ eksponuotas „Žvėris“ vaizdavo trikojį šerną. Mintis būtent taip pavaizduoti žmogaus ir gamtos santarvę atėjo stebint savo pievoje vaikščiojančią stirną be vienos kojos. Ar tas gyvūnas kažkoks socialiai kitoks nei kitos stirnos? Ne. Jis nukentėjo nuo žmogaus sukurtos industrijos ir vėl pritapo prie įprasto gyvenimo. Permąsčiau trapų kultūros ir natūros santykį.

Kuriu, vadinasi, mąstau

T. Vosyliaus objektai dažnai dingsta vietos fone. Jie neagresyvūs, ištirpsta aplinkoje, ją papildo, su kai kuriais gali žaisti – į juos įlįsti, liesti, arba jie patys reaguoja į žiūrovą. Atrodo, kad autoriui nesvetimos tvarumo ir ekologijos temos. Ne pačios savaime, o tiesiog žmogaus kaip gamtos dalies, jo ir aplinkos pusiausvyros estetika, meno kaip asmeninės išraiškos pozicijos nesureikšminimas. Perfrazuojant XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko René Descartes’o įžymiąją frazę, galėtume pasakyti: „Kuriu, vadinasi, esu.“ T. Vosylius stebi aplinką, per kūrinius dalijasi patirtimi ir žiniomis, grąžina duoklę visuomenei ir tai pačiai aplinkai, kuri įkvepia kūrybai.

Skulptūra, kaip meno forma, niekada neturėtų būti laikoma vien dekoracija. Dekoracijos pavyzdys yra Kalėdų eglutė.

– Ar tavo kūriniuose atsispindi asmeninė patirtis, susijusi su tvarumo idėjomis, ir kaip tai veikia kūrybos procesą?

– Tiriu žmones ir aplinką. Stebint, kaip žmonės siekia gauti maksimumą iš minimalių resursų, kyla klausimų apie šio požiūrio tvarumą. Gamyboje, gamtoje ir kultūroje pastebima tendencija – siekiama išnaudoti viską iki galo, neretai pamirštant apie ekosistemų pusiausvyrą. Net tikroji gamta šiandienos kontekste regisi antgamtiška – ji kažkur toli, jos reikia labai gerai paieškoti.

Gamtą prilyginu kultūrai. Juk, plečiant žemdirbystę, organinis dirvos turinys neretai sumažinamas iki minimumo, herbicidai taip pat žudo ir naudingus augalus, gyvybes. Ši dirbtinė praktika, siekiant padidinti derlių, primena eksperimentus laboratorijoje, kur kiekvienas procesas yra optimizuotas, tačiau nuolat kyla klausimų apie ilgalaikį poveikį. Natūralus gyvulio ar augalų auginimo ir perdirbimo ciklas yra lėtas ir nenualina dirvos, o pramoninė metodika jo neturtina – tik palaiko industriją. Dėl to, kad mes kažko daugiau gaminame, tik daugiau turime dirbti, o laiko BŪTI nepadaugėja.

– Gal ateityje žadi keisti menines praktikas, priemones, pradėti naudoti organines medžiagas?

– Susidomėjau pintimis, kempininių šeimos grybais. Šių grybų ne tik formos ir spalvų įvairovė efektinga: mėlyni, rausvi, geltoni, raibi it kalakuto uodega (medicinoje vartojamas grybas „Turkey Tail“), jie turi ir savybę sumedėti. Grybui užaugus, jis išleidžia sporas ir tampa puikiu gamtos meno kūriniu ir tvirta statybine medžiaga. Mielai pabandyčiau iš šių kempinių užauginti čerpių ir suformuoti kupolinį stogą ekologiniam namui, kuris taptų ekosistema, pralaidžia ne tik orui, bet ir visokiai miško gyvasčiai – vabalėliams ir sporoms. Taip būtų galima būtų plėtoti objekto kaip miško, kaip sudėtinės mūsų kultūros dalies koncepciją.

Miške grybai ir medžiai susiję šaknimis. Tai simbiozė, kai sistemos, kartu sugyvendamos, palaiko viena kitą ir abi pusės gauna naudos. Miškai šiandien serga todėl, kad yra dirbtinai auginami, sena šaknų sistema ir nauji medžiai prasilenkia su požeminės grybienos subkultūra ir biologine įvairove. Mene labai panašu – statistiniai medžiai, t. y. žiūrovai, nespėja su informaciniu lauku, klimpsta jame, tad griebiasi šiaudo norėdami identifikuotis – įsitverti ko nors pažįstamo. Šis procesas vyksta maždaug taip: „Buvau tame ir tame mieste, mačiau tą ir aną. Labai gražu. Kodėl pas mus to nėra?“. Taip visur dygsta mažosios bronzinės skulptūrėlės be idėjos. Gal jos tai pat dauginasi sporomis (juokiasi).

Jeigu menas nepakeičia erdvės, tik atpasakoja temą, ar jis išvis gali būti vadinamas kūriniu? Koks turėtų būti menas, kad visiems patiktų? Ar jis turėtų būti neutralesnis, kad atitiktų įvairius skonio lygius? Girdžiu prieštaraujančius balsus, kad menas, kuris siekia visiems patikti, praranda savo esmę, – menas turi suderinti iššūkį, metaforos gelmę ir poveikį aplinkai.

– Tadai, ar tau neatrodo, kad dabartinis skulptūros, objekto menas skila į dvi ryškesnes šakas? Viena apima skulptūrines iliustracijas, vaizduojančias žinomus žmones arba įvykius, o antroji – „kairiųjų menas“, kuriame įvairiais būdais (instaliacijomis, tekstu, vaizdu) deklaratyviai gelbėjamas pasaulis. Kuriamos instaliacijos apie viską ir sykiu apie nieką. Žmonėms toks menas gali būti informatyviai naudingas, tačiau žiūrovai dažnai klaidinami, nes abiejų šių atšakų kūrėjai yra labai produktyvūs, todėl žiūrovas mato dvi išvirkščias puses.

– Tu teisus: užaugo karta, kuri nori išgelbėti pasaulį. Ši karta žvelgia į problemas globaliai ir neretai neįvertina meninių sprendimų reikšmės. Menininkai, kurie dirba vizualiai, turėtų neapsiriboti paviršutiniškais įvaizdžiais. Suprasti formą erdvėje atrodo paprasta, tačiau ne kiekvienam tai pavyksta. Kuriant meną galbūt svarbiau yra subrandinti idėjas ir koncepcijas, net jei sukursime mažiau darbų. Skulptūra, kaip meno forma, niekada neturėtų būti laikoma vien dekoracija. Dekoracijos pavyzdys yra Kalėdų eglutė. Niekam nekyla klausimų, kodėl mes puošiame ją? Tai nekvestionuojama – tai tradicijos ir šventės simbolis, tad čia pakanka dekoro. Meno tikslas – paskatinti žmones permąstyti savo požiūrį į pasaulį. Norėčiau, kad viešojoje erdvėje tarptų socialinė bioįvairovė.

Energija: "Svarbiausia šioje koncepcijoje – ne atskiri žirgai, o jų ritmas ir judesys", – apie "Lenktynes" sako autorius. / Laimio Steponavičiaus nuotr.

Tinklas, kurio nebėra

Kad ir kas atsirastų Laisvės alėjoje, tampa dėmesio objektu. Stovime ties dar vienu konkurso „Kauno akcentai“ nugalėtojo T. Vosyliaus visiems gerai žinomu kūriniu „Žvejas“.

Jis, sukurtas 2017 m., pakibęs virš žmonių minios šalia Tado Ivanausko Zoologijos muziejaus. Man jis regisi tarsi didysis valtininkas, žvejojantis mus iš vandenų, arba demonas, metantis jauką. Figūra, sukonstruota iš vielinio karkaso, perregima – per ją lyg srovė teka istorija, vandenys, lietūs, plaukia visa miesto atmosfera. Šalia stūksanti miesto siena tampa simboline riba, o valtininkas – tarsi iš senų laikų atplaukęs laivo vedlys, stovintis ties slenksčiu tarp praeities ir dabarties.

„Žvejas“ primena T. Vosyliaus kūrybinio kelio pradžios stilistiką – Šilainių mikrojajone vis dar kabantį tuo pačiu principu sukonstruotą erdvinį kūrinį „Tinklas“ (2005 m.) ir sykiu jame ryškiai matomas tas pats segmentinis, rombinis modeliavimas, panaudotas ir kuriant Taurą. Šis kūrinys – tarsi jungtis tarp ankstesnių darbų ir dabartinių kūrybinių ieškojimų, kur perregima forma leidžia jausti erdvės ir laiko tėkmę.

Pasak autoriaus, „Žvejas“ permąsto žmonių gyvenimo cikliškumą. Praeityje nutikdusius potvynius, emigraciją kaip judėjimą laike ir erdvėje, vandenį kaip nepažinios materijos temą. Ši tikimybė, kad vėl kas nors cunamiu gali pakilti iš praeities, susipina su vaizdiniu apie žmones, tarsi mažos žuvytės zujančius pirmyn ir atgal. Jie nuolat kažko ieško, kažką žvejoja: daiktus, gandus, savo gyvenimo prasmę ar net vieni kitus. Šio kūrinio stebėtojai tampa tarsi bendraautoriais – ieškančiais ryšio, supratimo ir bendrystės.

Šilainių „Tinklas“ – tarp daugiaaukščių namų pakibęs tinklas, nuo kurio nuleistos žemės nesiekiančios kopėčios. Žvelgiant iš apačios objektas atrodo lyg didžiulis voratinklis, matomas perspektyvinis vaizdas sukelia keistą jausmą, kad tai portalas į kitą erdvę. Kurdamas šį darbą menininkas atkreipė dėmesį į daugiaaukščius namus jungiančius laidus. Tuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi įvairūs kabeliniai tinklai, internetas buvo laidinis. Wi-fi technologijos nebuvo. Kabelinių tinklų pavadinimas tampa nuoroda į komunikaciją: kabeliais perduodama įvairi informacija – televizijos ir interneto signalai. Tinklus aptarnaujantis personalas tiesdavo laidus nekreipdamas didelio dėmesio į tai, kokia tvarka juos tiesti, vyravo kabelinis chaosas, tačiau sistema veikė! Taip fiziškai kūrinys įkūnijo tuometę bendruomenę, išoriškai matomą informacijos lauką. Praėjus keliems dešimtmečiams šiuo lauku tapome mes patys, gyvename tokiu ritmu, jog atrodo, kad kiekvieną dieną sukuriamas naujas pasaulis.

– Įsivaizduok dar nepastatytą šiuolaikinį miestą, kuris laukia impulso vystymuisi. Jei turėtum galimybę jį suteikti meno kūriniu, kokią idėją realizuotum?

– Nieko nedaryčiau. Juk visada ieškau atspirties taškų. Nepaisant galimų architektūrinių brėžinių, komunikacijų, koncepcijos aprašymo, aš nematyčiau konteksto. Be jo mano kūriniai negimsta. Juk nežinau, kuo gyva bus toji erdvė. Viskas keičiasi. Gali atsitikti taip, kad kūriniai nebetiks tam miestui. Kurti reikia nuoširdžiai. Gali pavykti, gali nepavykti, svarbu savo klaidas suvokti, išsigryninti ir žengti toliau mokantis iš kiekvieno savo kūrinio. Būčiau laimingiausias, jei galėčiau aplinką patirti ir bendrauti su žmonėmis tik meno kūriniais. Mano svajonė – sukurti didelio mastelio kūrinį, liekant inkognito. Jokių reklamų, jokių pristatymų. Tegul šis objektas tyliai laukia, kol bus netikėtai atrastas, kad žmonės susidurtų su juo be išankstinio žinojimo, patirtų gryną, neplanuotą atradimo džiaugsmą, kuris, regis, toks retas šiandien. Tebūnie tai mažas stebuklas, sukeliantis nuostabą, šypseną ir smalsumą gyventi.

Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.


Medijų rėmimo fondas

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų